Galima drąsiai sakyti, kad tai džiugi kelionė per garsių, ne tokių garsių ir nešlovingai pagarsėjusių žmonių laiškus, užrašus ir telegramas. Ji iliustruota autentiškomis nuotraukomis, portretais ir laiškų – rašytų ranka ar spausdintų – faksimilėmis.
S. Usheris pasakoja, kad išleidęs knygą jis susigundė ir pats parašyti laišką. Taigi pasiėmė popieriaus, rado spausdinimo mašinėlę ir... laiškui parašyti prireikė dviejų dienų.
„Nė nenumaniau, kad taip sudėtinga be klaidų išdėstyti viską, ką ketinu. O jei reikėtų tai daryti kasdien...“ – juokiasi rašytojas. Ir vis dėlto popierinis laiškas yra ypatingas net ir šiais kompiuterių laikais. Malonu liesti popierių ir svarstyti, ką jautė jį pasirinkęs žmogus, tyrinėti ranka rašytą tekstą, braižą, pajausti rašiusiojo nuotaiką.
„Laiškų knyga. Platesnio skaitytojų rato vertas susirašinėjimas“ nustebina vos atsivertus. Pats pirmas – karalienės Elžbietos II laiškas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Dwightui D. Eisenhoweriui.
Dviejų valstybių vadovai susitiko 1959 metų rugpjūtį. Apie ką jie kalbėjosi už uždarų pilies durų – didelė paslaptis, tačiau akivaizdu, kad JAV prezidentą sužavėjo škotiški karalienės blyneliai. Po penkių mėnesių karalienė kiek pavėluotai asmeniškai išsiuntė receptą ir pridėjo prie jo laišką. Jį ir perskaitome knygoje.
Kiek kitoks čia pateikiamas Iggy Poppo laiškas devyniolikmetei gerbėjai. Trumpame ranka rašytame atsakyme Iggy Poppas apie merginos bėdas atsiliepė maloniai ir iškalbingai. Jo laiškas labai nuoširdus ir atviras, nors stebina ne tik tai, bet ir pats faktas, kad muzikantas jai atrašė.
Knygos sudarytojas S. Usheris sako, kad labiausiai jam pačiam patinka paprasto, ne itin garsaus Niujorko reklaminių skelbimų rašytojo Roberto Pirosho laiškas, kurį jis išsiuntė ieškodamas darbo 1934-aisiais. Šį laišką galima pavadinti vienu puikiausių ir veiksmingiausių kada nors parašytų prisistatomųjų laiškų. Laiškas užtikrino R. Piroshui darbą „MGM“, o po penkiolikos metų jis gavo Oskarą už originalų filmo „Mūšio laukas“ scenarijų.
Dėstytojas, keturių leidinių autorius Dr. Eugenijus Skerstonas sako, kad garsenybių ar šiaip įdomių žmonių susirašinėjimas visuomet buvo labai įdomus, traukė ir kurstė smalsumą. Bendravimas laiškais – vienas intymiausių, slaptas, slepiamas antspauduotuose vokuose, galbūt tai ir masina skaitytojus. Populiarių straipsnių autoriui įsiminė, kad į leidinį „Laiškų knyga. Platesnio skaitytojų rato vertas susirašinėjimas“ įtraukti laiškai išplėtoti emociniu požiūriu, atviri, neturintys melo ar apsimetinėjimo, kupini meilės, pavydo, jautrumo, atgailos arba net neapykantos, sarkazmo arba humoro. Leidinyje pateikiamos laiškų faksimilės skaitytojui leidžia tyrinėti rašyseną, asmeninius parašus, rašomąja mašinėle įspaustų raidžių šriftą, jų keistą struktūrą ir antspaudus.
Mados žinovui ir vertintojui E. Skerstonui įspūdį paliko ir tai, kad laiškuose telpa visas gyvenimas – panašus ir kitoks, laimingas ir ne. Čia ir realūs ar beveik fantastiški nuotykiai, džiaugsmą ir pasibaisėjimą keliantys įvykiai, meilė ir neapykanta.
Laiškus rašę žmonės manė, kad jie skirti konkrečiam, vieninteliam adresatui, bet dabar tie laiškai tapo bendrine, nesuskaičiuojamų skaitytojų visame pasaulyje vertinama nuosavybe, teikiančia daug malonumo.
