Fotografas Robertas Wilczyńskis dvigubos ekspozicijos technika susieja dabartinės Varšuvos vaizdus ir archyvines geto kalinių nuotraukas, taip sugrąžindamas ir perteikdamas ano laiko dramatizmą.
„Fotografas siekia parodyti, kad tie žmonės šiandien tebėra miesto atminties dalis. Kad moderni Varšuva iškilo rajone, kuris nebeegzistuoja – jo istorija baigėsi katastrofa“, – sako Varšuvos geto muziejaus kuratorius menotyrininkas Pawelas Freusas.
Fotografijas papildo tekstai iš dienoraščių, prisiminimų ir kitų šaltinių, jie atskleidžia 1940–1942 metų Varšuvos geto gyventojų kasdienybę, kančią ir žūtį.
Už mūrinės sienos
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Varšuvoje gyveno apie 1,3 mln. žmonių, iš kurių bene trečdalis buvo žydai. 1939-ųjų spalį okupantai pradėjo sistemingai persekioti žydus. Dar po metų vokiečiai paskelbė Varšuvoje, 340 hektarų teritorijoje, steigiantys žydų rajoną (getą). Nuo vadinamosios arijų dalies jį atskyrė trijų metrų aukščio mūrinė siena.
Tai buvo didžiausias getas nacių okupuotuose Europos kraštuose. Anot P. Freuso, uždarymo dieną jame galėjo būti 400 tūkst. žmonių. „Vėliau į jį buvo nuolat vežami žydai iš kitų šalių. 1941 metų balandį kalinių skaičius pasiekė piką – 460 tūkstančių“, – teigia parodos kuratorius.
1942-ųjų liepos 22 dieną pradėta vadinamoji Didžioji akcija – žydų deportacija. Iki 1943 metų rugsėjo 21 dienos Treblinkoje buvo nužudyta 270 tūkst. iš Varšuvos geto atvežtų žydų. Balandžio 19 dieną Varšuvos gete prasidėjo sukilimas – pirmasis miesto gyventojų sukilimas prieš nacius okupuotoje Europoje.
Prasidėjo nesiliaujantis košmaras
Anot P. Freuso, 1940-ųjų lapkričio 16 diena Varšuvos geto muziejui – esminė. Ši data yra viso muziejaus pasakojimo ir veiklos pamatas: lapkričio 15-ąją, per šabą, naciai uždarė Varšuvos getą, izoliavo jo gyventojus ir prasidėjo nesiliaujantis košmaras – epidemijos, badas, žudymo akcijos ir savižudybės.
Tad 2020 metais, pasak P. Freuso, geto uždarymo 80-ąją sukaktį Varšuvos geto muziejus nusprendė paminėti R. Wilczyńskio paroda, prieš tai fotografui pasiūlius darbuose naudoti būtent muziejaus archyvo nuotraukas. „Turime 300–400 niekur nepublikuotų nuotraukų iš Varšuvos geto. Jų gana intensyviai įsigyjame internetinės prekybos platformose“, – teigia P. Freusas.
Varšuvos geto muziejaus paroda yra pirmasis renginys iš ciklo, kuriuo Vilniaus Gaono žydų muziejus mini rugsėjo 23-iąją, Vilniaus geto antinacistinio pasipriešinimo ir likvidavimo 80 metų sukaktį. Paroda rengiama Lenkijos instituto Vilniuje ir Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus iniciatyva, ji veiks iki gruodžio vidurio.
Sienos mena karo siaubą
Varšuvoje paroda „Gyvųjų miestas / Mirusiųjų miestas“ eksponuojama tiesiog gatvėje, tiksliau, dviejose gatvėse – Šieno (Sienna) ir Slidžiojoje (Śliska). Kieme tarp šių gatvių stovi keturaukštis namas, kuriame apie 2025-uosius tikimasi įsikurti Varšuvos geto muziejų. Nuo XIX amžiaus pabaigos pastate veikė Bersohnų ir Baumanų šeimų įkurta žydų vaikų ligoninė. Pastato sienos mena neapsakomą Antrojo pasaulinio karo siaubą.
P. Freuso teigimu, Varšuvos žydų rajonas buvo taip tankiai apgyvendintas, kad didžiausią ligonių dalį sudarė sergantieji tuberkulioze. Dėl šios priežasties ligoninės ketvirtame aukšte buvo įrengta terasa, kurioje pacientai gydyti natūralia saulės šviesa. Tuo metu kitų būdų įveikti tuberkuliozę nežinota.
Vieno gurkšnio privilegija
Reikšmingiausią vaidmenį to meto ligoninės istorijoje suvaidino vyriausioji gydytoja, žydų kilmės pediatrė Anna Braude-Heller (1888–1943). Uždarius getą įkalintiesiems ėmė sparčiai stigti maisto, pradėjo plisti užkrečiamos ligos, prasidėjo badas. Iš pradžių Bersohnų ir Baumanų ligoninės gydytojai grūmėsi su vidurių šiltine, paskiau – su bado liga.
Nuo 1942-ųjų vasario ligoninės personalas pradėjo klinikinius bado ligos Varšuvos gete tyrimus. Mirusiųjų skrodimai buvo atliekami slapta nuo vokiečių žydų kapinių pašiūrėje. Kai kuriuos mašinraščius su tyrimų rezultatais pavyko perduoti „arijų“ pusei, po karo jie buvo išleisti atskira knyga.
Kaip prisiminimuose rašė iš geto ištrūkusi Bersohnų ir Baumanų ligoninės pediatrė Adina Blady-Szwajger, kai kurie gydytojai ištvėrė badą, nes ryte prieš darbą išgerdavo taurelę spirito. Tik vėliau išaiškėjo, kokią privilegiją bado mirties akivaizdoje jiems suteikė tas vienas gurkšnis.
Kam atiduoti gyvybės numerį
Vyriausiesiems gydytojams ir skyrių vedėjams teko dar viena drastiška patirtis, kai atėjo akimirka apsispręsti, kam suteikti sunaikinimo alternatyvą – vadinamuosius gyvybės numerius šainus: savo šeimai? Ligoninės darbuotojams? Gydytojams ar slaugytojams? Patyrusiems ar jauniems?..
Po beviltiškų pokalbių ir sprendimų kai kuriems brangiems žmonėms buvo suleistos mirtinos morfijaus dozės. Jos bent apsaugojo nuo sušaudymo ligoninės lovoje, mirties eisenoje ar žūties dujų kameroje.
Kraują stingdantis žingsnis
1942 metų rugsėjo 11 dieną ligoniai ir didžioji dalis personalo – apie tūkstantis žmonių – buvo išvežti į Treblinkos naikinimo stovyklą. Žinodama, kad mažųjų ligoniukų laukia deportacija ir garantuota mirtis, gydytoja Adina Blady-Szwajger su kolega ryžosi širdį veriančiam veiksmui.
Tą epizodą ji patikėjo savo prisiminimų knygai „O daugiau nieko neprisimenu“, parašytai 1988 ir išleistai 1994 metais.
„Tada aš užlipau į viršų. Ten jau buvo daktaras Margolis. Paėmėme šaukštelį ir nuėjome į kūdikių kambarį. Ir kaip pastaruosius dvejus darbo ligoninėje metus lenkiausi virš lovų, taip ir dabar pyliau į jų mažas burnytes paskutinį vaikų vaistuką. O iš apačios sklido šūksniai, nes ten jau buvo lietuviai (šauliai) ir vokiečiai, jie varė ligonius iš palatų į sunkvežimius galvijams. Tada nuėjome pas vyresnius vaikus ir aš jiems pasakiau, jog tai vaistai, kad jiems neskaudėtų. Jie manimi patikėjo ir gėrė iš puodelio tiek, kiek buvo pasakyta. Tada liepiau jiems nusirengti, atsigulti į lovą ir miegoti. Jie pakluso ir atsigulė. Po kelių minučių, nepamenu kiek, kai grįžau į kambarį, jie jau miegojo. Ir nežinau, kas vyko toliau...“
