„Scanorama“, kaip ir daugybė kitų kultūros renginių ir iniciatyvų, išsikėlė į internetą. Kaip Jūs pats, kaip žiūrovas, tai vertinate – ar tai gali būti lygiavertė kultūrinė patirtis?
Bet kuriuo atveju, tai yra patirtis. Manau, kad tokia alternatyva kuo toliau, tuo taps svarbesne. Nežinau, ar ji turėtų pakeisti tikrąjį kiną ir tikrąjį teatrą. Ypatingai teatro aš neįsivaizduoju virtualioje erdvėje, tiksliau, jis man nebebūtų toks, koks jis būtų fiziškai. Bet šiuo atveju mes nesirenkame. Pandemija diktuoja savo žaidimo taisykles, mes privalome prie jų prisitaikyti, ir turime prisitaikyti taip, kad kultūra dėl to nekentėtų, arba bent jau kentėtų kiek galima mažiau.
Deja, taip atsitinka, kad dažnai sunkmečiu mes braukiame kultūros sąskaita – ar kalbėtume apie lėšas, ar apie dėmesį, ar kitus dalykus, tiesiog taip galbūt mums yra paprasčiau, nes duona kasdieninė yra svarbiausia, na, o kultūros, jos mes kurį laiką, neva, galime atsisakyti. Bet aš manau, kad ši pandemija parodė, kad kaip tik kultūros sąskaitą braukti yra pavojingiausia – juk ši pandemija mums yra ir didžiulis psichologinis iššūkis. Tiek mums asmeniškai, tiek mūsų visuomenei: tas bendrabūvio, vienas kito ryšio jausmas, dabar jis keičiasi, trūkinėja, tampa kitoks. Berods Aristotelis yra pasakęs, kad jei žmogus gerai jaučiasi vienas, jis yra arba gyvulys, arba Dievas. Mums reikia kitų žmonių, o kitų žmonių kultūra ir jos rezultatai ypatingai reikalingi šituo neramiu laikotarpiu. Todėl aš vertinu perėjimą į virtualią platformą kaip tiesiog dalinį problemos sprendimo būdą ir jau naudojuosi jo privalumais.
Ką būtent išmėginote? Supratau, kad spektakliai internete Jums ne itin priimtini, o kaip „Scanoramos“ filmai, ką nors jau matėte?
Dėl spektaklių sudėtinga. Nuoširdžiai prisipažinsiu: bandžiau spektaklius žiūrėti online režimu, bet man neužtekdavo kantrybės, aš nejausdavau aktoriaus taip, kaip aš jaučiu salėje. Kinas, bet kuriuo atveju – ar kino salėje, ar virtualioje erdvėje – nėra gyvas žmogus ir gyvo žmogaus vaidyba. Dėl šios priežasties aš tokio labai didelio skirtumo nejaučiu, nors, prisipažinsiu, kad man teikia tam tikro papildomo žavesio buvimas kino salėje kartu su kitais žiūrovais, jausti jų reakcijas, jų juoką, dūsavimus ir kitas emocijas. Bet patogiai susirasti vietą namuose, pasistatyti arbatos puodelį ir pasižiūrėti gerą filmą, taip pat yra nemenkas malonumas, todėl į jūsų klausimą atsakysiu taip, „Scanoramos“ šiemet jau spėjau pažiūrėti du filmus.
Kuriuos?
Pirmas buvo man Gražinos Arlickaitės rekomenduotas atidarymo filmas „Prakaituok!“, o antrąjį „Į tamsą“ pažiūrėjau vakar.
Koks įspūdis?
Abu filmai geri, labai skirtingi. Antrasis – tokia tarsi savotiška Antrojo Pasaulinio karo saga. Galbūt mums yra mažiau žinoma tų valstybių, kurios atsidūrė tarp dangaus ir žemės Antrajame Pasauliniame kare, šiuo atveju konkrečiai kalbame apie Daniją, situacija. Čia matai, kaip kolaboravimas ir kartu principų gynimas dera kartu, žmonės sprendžia savo moralines dilemas, ar bendradarbiauti su nacių režimu, ar jam priešintis, ir kiekvienas daro tuos savo vertybinius sprendimus, ir kaip dažnai ant tų vertybinių sprendimų svarstyklių dedama, viena vertus, ekonominė nauda ar kažkokie kitokie laimėjimai, o kitoje sąžinė. Ir kiekvienas priima tuos sprendimus individualiai. Tad filmas tikrai įtaigus, aktorių vaidyba puiki.
O pirmasis filmas „Prakaituok!“ yra apie šiuolaikinį gyvenimą, apie tai, kad mūsų persikėlimas į socialinius tinklus, mūsų nuolatinis noras būti dėmesio centre mums kainuoja labai daug. Ir kainuoja vienišumą. Ir kalbame ne apie senyvą žmogų, kuris kartais galbūt vienišas tampa dėl natūralių priežasčių, bet kalbame apie žmogų, kuris turėtų būti apsuptas draugų, rasti tą savo artimą ir vienintelį žmogų, kuris būtų visą laiką kartu, ir tokio neturi. Ir tada akivaizdžiai supranti, kad tai, ką žmogus laimi savo populiarumo prasme, ar galbūt net ir ekonominės naudos prasme, jis beviltiškai pralaimi kitoje srityje, tada yra nelaimingas ir pats tai pripažįsta.
Tai, sakyčiau, tikrai verti dėmesio filmai. O šiandien jau pasižymėjau, jei tik laikas leis, noriu pažiūrėti Serbijos filmą „Tėvas“, sudomino anonsas.
Pirmąjį filmą, sakėte, rekomendavo Gražina Arlickaitė, šiuo suviliojo anonsas, o kaip įprastai renkatės – pagal rekomendacijas, anonsus, mėgstamus režisierius?
Rekomendacijų, ypač tokių garbių kino kritikų, prabangos sulauki ne kiekvieną dieną. Be abejo, pirmiausia skaitau anonsus, pasižiūriu turinį. Mane turi užkabinti: aš vis tiek filme ieškau tų atsakymų į amžinuosius klausimus, ir žmogiškųjų santykių prasmę, ir man daugiau patinka sakyčiau psichologinio, istorinio pobūdžio filmai. Tad sprendžiu pamatęs anonsą, na ir dar pasižiūrėjęs į tas žvaigždutes, kiek jų padėta šalia, tai irgi svarbu, nes, kaip ten bebūtų, galima ir į puikiai anonsuotą filmą nueiti ir nusivilti, jei tiesiog režisūra nepatraukia turinio. Tad tokie pašaliniai dalykai man irgi suveikia ir tada jau apsisprendžiu, kad į šitą filmą reikia nueiti. Vienu metu pas mus buvo graži tradicija, dar prieš koronavirusą, ir su dukromis, ar dažniausiai su žmona, savaitgaliais tiesiog tokį filmą susirasti ir nueiti, kartą į savaitę ar kas dvi.
Ar turite mėgstamą režisierių, kurio pavardę pamatęs sakote, būtinai nueisiu, ar bent namie pasižiūrėsiu?
Be abejo. Jei kalbame apie holivudinius, aš kartais „Netflix“ pradedu paiešką ne nuo filmo pavadinimo, o nuo režisieriaus pavardės įvedimo. Turbūt nieko labai nenustebinsiu tokiomis pavardėmis kaip Oliveris Stounas, Quentin Tarantino, Guy Richie, nors pastarųjų dviejų gal buvo laikotarpis, kai ypatingai žavėjausi, o paskui pagalvojau, kad ok, tvarkoje... (juokiasi). Roberto Zemeckio labai žmogiški, labai jaudinantys filmai. Aišku, man labai patinka tie senosios kartos aktoriai, kurie tampa ir režisieriais. Dažniausiai su jais taip atsitinka, nes jie pernelyg turtingos asmenybės, kad liktų tiesiog aktoriais. Tarp tokių yra Clintas Eastwoodas, Robertas Redfordas.
O jei nebūtinai apie tuos, kurie tapo režisieriais, tarp aktorių turite savo favoritą?
Vieno neturiu, bet tikrai turiu visą plejadą. Kaip taisyklė, gal tai natūralu, kad visgi tai yra ar mano kartos, ar vyresni aktoriai, su kuriais aš užaugau: tas pats Richardas Geeras, Robertas Redfordas, Seanas Pennas labai patinka. O kad užsiminiau jau apie Oliverį Stouną, čia jau mano rekomendacija: yra toks senas, 1997 metų, filmas „Posūkis“ (ang. U-turn), bet jis, jei neklystu, nėra labai plačiai žinomas. Toks lyg komedija, net juodoji komedija – labai stilingas filmas, verta pažiūrėti. O iš moterų pirmiausia paminėčiau Meryl Streep, bet yra daug puikių aktorių, kurių dabar neprisiminsiu.
Grįžtant prie dabartinių aktualijų, kai buvo paskelbtas karantinas, kino teatrų vadovai kalbėjo, kad gal kino teatrų uždarymas nėra būtinas sprendimas, apeliavo į tai, kad kino teatruose įmanoma užtikrinti saugumą, išlaikyti atstumus ir pan. Kaip Jūs matote tą situaciją?
Aš pirmiausia ieškočiau mūsų kultūros sektoriuje tų kūrybingų sprendimų. Iš tikrųjų, kultūra juk nėra parduotuvė, nėra kažkokia kita, kaip sakyčiau, vartojimo vieta. Nors kažkaip taip vadina, bet man labai nepatinka tas žodžių žaismas, kultūros vartojimas. Kultūra yra tiesiog kultūra, kultūroje mes gyvename ir jaučiamės visaverčiais žmonėmis. Tad vartoti kultūrą kažkaip neskamba. Bet aš galvoju, kad kultūros įstaigoms mes turime ieškoti sprendimų, kurie, viena vertus, atsižvelgtų į tuos saugumo reikalavimus, bet, kita vertus, neuždarinėtų ir neužkalinėtų durų kur tik galima ir kur įmanoma. Nereikia didelės išminties užrakinti duris ir uždėti lentelę, kad muziejus ar teatras neribotą laiką nedirbs, bet jiems tai reiškia labai didelius praradimus, aišku, ir kalbant apie aktorius, ir, svarbiausia, apie ryšį su žiūrovu, kuris tada trūkinėja. Juk tas ryšys ypatingas. Mes turime savo mėgstamus teatrus, mėgstamus aktorius – tas ryšys kažkoks sakralinis. Jei mes kalbame apie parduotuvę, mes tiesiog einame į parduotuvę apsipirkti ir turbūt tokio sakralinio ryšio su ja nėra. Tai čia turbūt didysis skirtumas.
Bet Vokietijoje galerijos kaip tik pasakė – mes tam tikra prasme esame ir parduotuvės, ir tai leido joms veikti, užtikrinant atstumą ir kitus saugumo reikalavimus. Gal tai irgi gali būti sprendimas?
Čia argumentacija iš priešingos pusės. Bet kadangi man pats požiūris nepatinka, tai aš ne šitoje stovyklos pusėje. Aš tiesiog bandau argumentuoti remdamasis kitais aspektais, kad mes, ko gero, ir kruopų ar bulvių kurį laiką galime nenusipirkti, ar pakeisti jas kažkuo kitu, bet jei mes ilgą laiką būname be kultūros renginių, mes tampame nuskurdę jau ne tiesiogine, o perkeltine to žodžio prasme.
Kokios gali būti išeitys? Nuo ko pradėjome pokalbį, kad online perkėlimas yra tik dalinai pakeičiantis tas patirtis, tad koks gali būti kitas sprendimas, kaip palaikyti tą ryšį?
Be abejo, tai yra atstumai, saugumo priemonės, ir, žinoma, visur turime elgtis adekvačiai. Jeigu koronavirusas šiuo metu kai kuriomis dienomis pasiekė 2 tūkstančius ar net daugiau žmonių, tiesiog elgtis lyg nieko neatsitiko mes negalime, taip pat ir kultūros sektoriuje. Bet čia jau reikėtų žiūrėti pagal situaciją, kaip kinta skaičiai, kaip kinta dinamika, kur yra pagrindiniai židiniai, ar iš tikrųjų tie pagrindiniai židiniai yra kino teatruose ar kažkur kitur, ir jau pagal tai spręsti, kur yra tos pavojingosios vietos arba raudonieji taškai. Tai jei tik matome, kad židiniai yra ne čia, vadinasi, mes galime pamažu atidaryti kultūros įstaigas, atidaryti muziejus, ir reikalauti tiek dėl lankytojų skaičiaus, tiek dėl atstumų ir kitų dalykų. Bet, kita vertus, galime ieškoti subtilesnių nei tokių dalgio metodų sprendimų.
Netrukus turėsime naują kultūros ministrą ar ministrę. Ar jau galvojote apie tai, kai susitiksite, kokius pirmus uždavinius įvardinsite, ką aptarsite, ką pirmiausia reikia spręsti?
Aš pirmiausia norėčiau įsitikinti, ar žmogus supranta, į kokį sektorių ateina, ar tai žmogus, kuriam galbūt nėra didelio skirtumo, vadovauti kultūrai, krašto apsaugos ar ekonomikos ministerijai. Tai yra, kaip mes sakome, universalus politikas, ar vis dėlto žmogus su tam tikromis kultūrinėmis aspiracijomis, kuris, mažų mažiausia, nepainioja mūsų garsių aktorių ir žino juos vardu ir pavarde, bet to nepakanka, žinoma.
Mes dabar kaip tik inicijuojame tyrimą, kurį turėtų atlikti STRATA, ką apskritai reiškia kultūra mūsų gyvenime tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Tiesiogine prasme pirmiausia, kiek sukuria kultūra tos pridėtinės vertės. Nors aš nuolat mėginu nuo to atsiriboti, bet vis dėlto, šiandien Lietuvoje yra daug tokių diskursų, arba galbūt ir ne visiškos tiesos apie tai, kad kultūra yra likutinis sektorius, kuris sukuria labai mažą BVP dalį ir yra išlaikytinis. Tad norint į šitą klausimą atsakyti tikrai sąžiningai, mes pirmiausia turime žinoti, ką kultūra duoda. Bent jau ekonomine to žodžio prasme, jei nesugebame įvertinti visų kitų netiesioginių aspektų. Būtent tai ir turėtų atsakyti konkrečiai atliktas tyrimas, apie tai, koks yra kultūros indėlis į mūsų BVP. Kažkada toks tyrimas prieš gerus beveik dešimt metų buvo darytas, jis skyrėsi nuo tų skaičių, kuriuos pateikia statistika, kultūros naudai, neabejoju, kad ir šį kartą turėtų skirtis. Kuomet mes matome, ką kultūra sukuria, tada mums lengviau atsakyti ir į klausimą, o kaip mes turėtume remti kultūrą.
Antras dalykas, mes kultūrą turbūt iš inercijos vis dar suvokiame labai siaurai, kaip tą vadinamąją institucinę kultūrą. Bet atsiranda ir neformalioji, kūrybinių industrijų kultūra, kuri vis dideliais žingsniais stiprėja, ir šiandien jos nematyti, nepastebėti vėlgi būtų neteisinga, ypatingai šiuo metu, kai jai ypatingai yra sunku, kai ji kenčia nuo to paties koronaviruso. Tokias diskusijas mes turėjome prieš keletą mėnesių dar pirmosios bangos metu: kai kuriuos sprendimus pavyko rasti, kai kuriuos iki galo Vyriausybės nepavyko įtikinti įgyvendinti, bet vis dėlto buvo tam tikros priemonės, ir dėl Kultūros tarybos rėmimo, ir dėl mikroįmonių paramos būtent kultūros įstaigose, kai kurie sprendimai buvo padaryti, plius ir visokios kitos paramos priemonės buvo naudojamos. Konkrečiai, mes vasaros metu atvėrėme Prezidentūros erdves įvairiems kultūros renginiams, tą padarė ir savivaldybė, ir žinau, kad kitose vietose irgi buvo suteiktos erdvės kultūriniams renginiams. Ieškodami tokių įvairiapusių sprendimų gal mes ir ne visiškai kompensuotume kultūros praradimus, bet bent jau padėtume jiems išgyventi šituo ypatingai sunkiu laikotarpiu.
Kalbant apie ekonominę kultūros naudą, kultūrinių industrijų kontekste įprasti tokie tyrimai, bet jei labiau apie meninę, kai kurie jos atstovai labai jautriai sureaguoja ir net pyksta, kad negalime šito matuoti pinigais. Ką jiems atsakytumėte?
Aš suprantu, kad tai nėra vienintelis ir viską pakeičiantis metodas, ir aš suprantu pasipiktinimo priežastį. Bet nedaryti šito reiškia nuolat plaukioti migloje ir tapti savotiškai tampomiems už virvučių tų politikų, kurie sako, kad kultūra yra likutinis dalykas, ir kultūros ministras turi sėdėti paskutinis tarp ministrų, kad svarstant biudžetą kultūrai lėšos turėtų būti svarstomos paskutinėje eilėje. Kai toks mentalitetas vyrauja, reikia ir šito. Bet, be jokios abejonės, tai nepakeičia mūsų samprotavimo apie tai, kokia yra kultūros įtaka mūsų psichologiniam klimatui. Kai mes kalbame apie gerovės valstybę, vienas iš jos požymių yra tai, kad žmonės jaučiasi gerai savo valstybėje, savo visuomenėje. Žmonės jaučiasi vertinami, jaučia vienos kito petį: manau, čia kultūros vaidmuo tikrai didžiulis.
Ką dar galėtumėte pasiūlyti tiems, nors ir nemėgstate to žodžio, kultūros vartotojams, ką jis gali nuveikti karantino metu?
Naudokimės štai tokiomis platformomis, tokiais kultūriniais įvykiais kaip ta pati „Scanorama“ ar „Kino pavasaris“. Suteikime šansą organizatoriams nenuleisti rankų, nes jei šitie entuziastai nuleis rankas, o kas stos į jų vietą? Ir tai, kas nutrūks, arba, neduok Dieve, pasibaigs, paskui gali būti labai sunku atgaivinti. Visgi yra tam tikros tradicijos, yra didžiulis įdirbis, kurį šitie žmonės padarė, todėl padėkime jiems visaip kaip įmanoma, taip pat ir savo finansiniu indėliu, tiesiog susimokėdami už tai, už ką privalome susimokėti.
