„Kaip ir daugelis kūrėjų šiandien, susiduriame su iššūkiu, – kaip kalbėti apie jau antrus metus Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą pasekmes žmogui ir apskritai humanitarinei sferai? Praėjusį sezoną Jaunimo teatre pasirodę užsienio režisierių Sergejaus Loznicos ir Arpado Schillingo spektakliai „Erinijos“ ir „Barbarai“ buvo bandymas tai daryti platesnėje istorinėje perspektyvoje, išsakant teatro visuomeninę poziciją. Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Ūbas Caras“ ją plėtos kitaip ir kitu meniniu registru“, – sako Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga.
G. Varno „Ūbas Caras. XXI amžiaus Šėpa“, anot režisieriaus, turėtų būti juokingas, bet anaiptol ne linksmas: „du spektaklio stilistiniai „pamatai“: Ūbo pasaulis, kuriame gyvena, murkdosi, stumdosi, rėkia, loja ir dainuoja Ūbas-Putinas su savo gauja ir Šėpos teatras-spinta, kurioje tilps „Pasaulis“ nuo Makrono, Orbano, Šolco iki Baideno ir Zelenskio lėlių. Vakarai, kurių merkantiliškas ir veidmainiškas santykis su naujuoju Rusijos caru leido jam išbujoti, pasijusti lygiu tarp lygių, pradėti karinius konfliktus. Jame mes, laisvi žmonės, laisvasis pasaulis, didžiuojamės savo vertybėmis, jas ginsim, bet geriau, kad to neprireiktų…“
Pasak pjesės „Ūbas Caras“ autoriaus dramaturgo S. Parulskio – „Tai tirono, tiksliau, eilinio, menko valdininko virtimo tironu istorija. Ūbo, banalios vidutinybės, banalaus blogio įsikūnijimo istorija. Absurdiška, bet kruvina, todėl ne tik juokinga, bet ir šiurpoka. Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę. Blogis banalus, nors, deja, neįveikiamas, nes jis kiekviename iš mūsų ir, sulaukęs progos, įgauna tiek galios, tiek valdžios, kad pasidaro sunkiai sutramdomas. Negaliu sunaikinti blogio, bet galiu iš jo pasijuokti, ir kai juokiuosi, man šiek tiek lengviau“.
XIX a. pabaigoje dvidešimtmetis prancūzų meninio avangardo chuliganas Alfredas Jarry sukūrė karingo idioto Ūbo portretą. Kaip niekas kitas, jis tapo XX a. savimylų diktatorių eros pranašu. Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą. Viskas baigdavosi panašiai, kaip „ūbiadoje“ aprašė Jarry – dideliu fiasko. Tik su begale žmonių aukų. Šiandien sakome, kad istorija nieko neišmokė. Priešingai, – jos falsifikavimas inspiruoja XXI amžiaus karus. Naujųjų laikų diktatoriai nuo savo pirmtakų skiriasi nebent tuo, kad faktų klastojimą ir melą pavertė pagrindine valstybine ideologija ir ja „užglušino“ milijonų sąmonę.
Lietuvos teatre ryškiausią Jarry pjesės interpretaciją 1977 m. Kauno dramos teatre sukūrė režisierius Jonas Vaitkus. Anuometinis kauniečių „Karalius Ūbas“ tapo maištinga menine akcija ir tikru iššūkiu sovietmečio stagnacijai. J. Vaitkaus mokinys G. Varnas savo „Karaliaus Ūbo“ interpretaciją sieja su visai kitu laikmečiu, bet ne mažiau priešinasi išoriškai pasikeitusio mūsų laikų pasaulio, kuriame įsitvirtina nauji diktatoriai, stagnacijai.
Kovų už Nepriklausomybę laikais nebuvo abejingų G. Varno kurtiems „Šėpos“ teatro vaidinimams. Pasak režisieriaus, jis nutraukė savo „Šėpos“ teatro veiklą, „kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės. Paskui retsykiais kas nors vis pasakydavo, kad reikėtų atgaivinti Šėpą. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Bet niekada nekilo noro vėl tai pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras. Todėl yra prasmės tą tradiciją, kuri, beje, yra dar ankstesnė ir siekia 1939 metus, kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“, o joje vaidino Hitlerio lėlė (!), dar kartą atgaivinti vykstant karui jau XXI amžiuje ir su naujais personažais“.
