aA
Šiais metais įkurtos giedotojų grupės „De profundis“ narius susiburti paskatino noras išsaugoti seną bei prasmingą giedojimo laidotuvėse ir geduliniuose minėjimuose tradiciją, senuosius, šimtmečiais nusistovėjusius liaudiško pamaldumo už mirusiuosius papročius bei muzikines jų raiškos formas. „Nors šiandien šios tradicijos vis dar tebėra gyvos, pamažu išeinant senosios kartos giedotojams, jų puoselėjimas tolydžio silpsta, todėl būtina aktyviai veikti, kad šis nematerialus tautos kultūros ir jos dvasingumo paveldas neišnyktų,“ – pastebi „De profundis“ narys Rimantas Klevečka.
Giedotojų grupė "De profundis" /Foto: Liutauras Paškevičius

Atlikėjai, dalyvaujantys gedulinių giesmių giedotojų grupės veikloje, pirmiausiai turėtų būti itin stiprūs psichologiškai bei dvasiškai, nes kasdien iš arti susiduria su didžiausia mūsų baime – mirtimi, kurios, tiesą sakant, net nesame pajėgūs iki galo suvokti. Savo giesmėmis savotiškai ją „suminkštinate“ ir drauge sutaurinate, kad gedintis žmogus nepaskęstų sielvarte ir toje pačioje baimėje, lengviau suvoktų neišvengiamybę ir priimtų Dievo valią. Vis dėlto tai itin specifinė sritis, kurią žmogus neretai ignoruoja. Kaip kilo idėja susiburti į giedotojų grupę, iš kur semiatės stiprybės, ką jums asmeniškai atveria gedulinės giesmės ir kokią misiją jos atlieka laidotuvėse?

Pradėti veikiausiai reikėtų nuo to, kad gedulinės giesmės, skambančios šermenyse, giedamos įvairiomis progomis prisimenant mirusiuosius – tai ne vien muzika. Nesvarbu, ar tai taurios klasikų kompozicijos, ar tradiciniai liaudiški giedojimai.

Visų pirmiausia – tai taip pat ir malda, padedanti ieškoti dvasinės ramybės, susitaikymo su žmogaus lemtimi, išlaikyti ryšį, bendravimą su amžinybėn išėjusiais artimaisiais. Šis suvokimas padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir supratingai, jautriai būti šalia tų, kurie skaudžiai išgyvena artimo žmogaus netektį.

Be to, iš Antikos yra atėjęs pasakymas – „vita brevis, ars longa“, kurį perfrazavus, galima pasakyti, kad žmogaus gyvenimas šioje žemėje – trumpas, neišvengiamai judantis mirties link, bet menas išlieka ilgai. Taigi, mūsų atliekamuose kūriniuose muzika – tarytum užšifruotos žmogaus sielos, gražių ir prasmingų gyvenime atliktų darbų nemarumo idėjos – savotiškai padeda ne tik stoti akivaizdon su bene didžiausia nežinomybės dėl to, kas mūsų laukia anapus mirties slenksčio, baime, bet ir dvasiškai palaiko tiesiogiai susidūrius su ja savo šeimoje, giminėje.

Susiburti į grupę paskatino, viena vertus, noras išsaugoti seną ir prasmingą giedojimo laidotuvėse ir geduliniuose minėjimuose tradiciją, senuosius, šimtmečiais nusistovėjusius liaudiško pamaldumo už mirusiuosius papročius bei muzikines jų raiškos formas.

Nors šiandien šios tradicijos vis dar tebėra gyvos, pamažu išeinant senosios kartos giedotojams, jų puoselėjimas tolydžio silpsta, todėl būtina aktyviai veikti, kad šis nematerialus tautos kultūros ir jos dvasingumo paveldas neišnyktų.

Antra vertus, visi grupės nariai yra profesionalūs muzikai, galintys atlikti ne tik tradicines gedulo giesmes, tačiau gebantys parengti įvairų, iš klasikų kompozicijų sudarytą gedulinį repertuarą, kuris praturtina, papildo tradicinius liaudiškus giedojimus, o mirusiojo artimiesiems atveria platesnes galimybes pasirinkti tokią muziką, kuri visai šeimai ir giminei reikšmingu momentu atrodo tinkamiausia, labiausiai atitinka dvasinius poreikius ir muzikinį skonį, padeda įgyvendinti norą kuo geriau išreikšti savo pagarbą ir meilę anapilin iškeliavusiam artimajam.

Na, o gedulinių giesmių misija laidotuvėse daugialypė. Tai malda už mirusiojo sielą, savotiškas mintyse jam tiesiamas takas į amžinybę, drauge tai ir paguoda, dvasinės stiprybės šaltinis gedintiems artimiesiems. Juk mirusiesiems nieko nebegalime duoti, įteikti ar kitu būdu išreikšti tai, kokie jie mums svarbūs, neišdildomai liekantys širdyje ir atmintyje, kaip tik malda už juos. O giesmė – išties tauri, prasminga šios maldos forma.

Kaip minėjote, esate profesionalūs muzikai, gedulinių giesmių repertuarą sudarote ir jį repetuojate, vadinasi garsusis „memento mori“ jūsų nepalieka nė vienai dienai, tačiau greičiausiai esate užčiuopę ir šviesos spindulį, sklindantį iš liūdnos, skausmingos muzikos. Kokie jums kūriniai tą tamsą, kuria apgaubia mirtis, perkeičia, transformuoja į metafizinę viltį? Galbūt yra tokių, kuriuos atliekate savotiškai lengvai, susitelkę ne ties sielvartu, egzistencinėm mintim, trapaus gyvenimo faktu, gal Jūsų grupė rengia koncertus, tarkim, per Vėlinių, Visų Šventųjų dienas.

Manau, kad tiek tradiciniai geduliniai liaudies giedojimai, tiek su pagarba mirusiesiems bei jų atminimu siejami klasikos kūriniai perteikia ne vien liūdesį, sielvartą dėl artimųjų netekties, tačiau ne mažiau pabrėžia ir tai, jog mirtis nėra egzistencijos pabaiga, o tik lūžis, slenkstis, kurį peržengus laukia nauja, kitokia būtis.

Įsigilinus į atliekamų giesmių tekstus, parašytus įvairiomis – lietuvių, lotynų, italų kalbomis – matyti, jog kur kas stipriau nei liūdesį, išsiskyrimo graudulį šie tekstai akcentuoja viltį, jog už mirties šešėlio spindi Amžinybės šviesa, o Kūrėjas nėra abejingas žmogaus likimui, išklauso giesme išreiškiamas mūsų maldas už mirusiuosius. Taip, mūsų atliekamoje muzikoje išties skamba garsusis „memento mori“, raginantis susimąstyti apie tai, kad ir mūsų pačių būtis žemėje turi neišvengiamą pabaigą, o jos suvokimas turėtų veikti mūsų kasdienį gyvenimą, elgesį, veiksmus. Kita vertus, gedulo giesmėse aidi ir „memento vita“ – priminimas apie jo nusipelniusiųjų laukiantį amžiną gyvenimą ir tvirtas tikėjimas šia ateitimi.

Visų Šventųjų, Vėlinių dienomis grupė stengiasi surengti šioms progoms skirtus vakarus, koncertus, paprastai vykstančius sakraliose erdvėse. Šiais renginiais siekiame ne tik padėti klausytojams per muziką prisiminti savo brangius mirusiuosius, tačiau ir pajusti sielos nemarumo, amžinybės dvelksmą.

O gal jūsų grupei yra tekę giedoti kur nors gana neįprasta proga, neįprastoje vietoje, juk, kai pagalvoji, žmonės yra tokie skirtingi, galbūt kažkieno pageidavimas paklausyti giesmių buvo neįprastas tik žvelgiant stereotipiškai?

Manau, ypatinga ir neįprasta vieta, kurioje yra tekę giedoti – ligoninėje įrengta koplyčia. Šis pasirodymas buvo išties „stiprus“ emocine prasme ir patiems grupės nariams bei, veikiausiai, padėjo dar giliau suvokti tai, jog tikra, jautriai ir nuoširdžiai atliekama muzika žmogų lydi ir yra jam reikalinga visą gyvenimą. Prisimenant giedojimą ligoninės koplyčioje, į galvą ateina mintys, kad galbūt kažkuriems iš klausytojų muzika padėjo sustiprinti viltį, tikėjimą, jog būtina sukaupti visas jėgas ir eiti pirmyn. Kažkam galbūt pagelbėjo lengviau priimti tai, kas neišvengiama, o kartu neprarasti vilties, kad visų mūsų laukianti mirtis tėra slenkstis, kurį privalome tinkamai peržengti.

Vis dėlto laidotuvėse giedoti tenka dažniausiai, gal galėtumėte įvardyti šių laikų laidotuvių apeigų tendencijas, juk laidotuvės, kaip ir gedulinės giesmės, – itin svarbi mūsų kultūros dalis, atskleidžianti, kur yra sudedami pagrindiniai prioritetai. Ar jie sutampa su gedulinių giesmių esme, o gal kažkiek ima skirtis?

Laidotuvių, o kartu ir gedulinio giedojimo tradicijos, papročiai – neatsiejama ir svarbi tautos kultūros ir mentaliteto dalis. Pasaulyje apstu labai skirtingų laidojimo papročių. Tarkime, kai kuriose šalyse gedėjimą ženklina drabužiai toli gražu ne juodos spalvos, o atvirkščiai - baltos, simbolizuojančios apsivalymą bei atgimimą arba violetinės, siejamos su dvasingumu.

Kai kur velionis pagerbiamas ne baltos, kaip pastaruoju metu tapo itin dažna Lietuvoje, bet raudonos spalvos žiedu. Su velionio palydėjimu susijusios tradicijos gana stipriai kito ir bėgant laikui. Lygiai taip pat ir tradiciniai geduliniai giedojimai.

Antai senovės Romoje, ypač rengiant turtingų patricijų laidotuves, buvo įprasta samdyti nemažą būrį raudotojų, iš kurių tikėtasi kuo įtaigesnio tiesioginio skausmo, netekties, nevilties dėl ištikusios nelaimės ir praradimo išreiškimo.

Neretai skausmo, netekties, keliamų klausimų apie tai, koks tolimesnis likimas laukia vienų, be stiprios rankos ir globos likusių našlaičių, našlių, motyvai keliami ir senosiose tradicinėse lietuvių gedulo giesmėse. Tai suprantama – ano meto socialinė tikrovė skatino kur kas labiau atkreipti dėmesį į visuomenės moralinę pareigą pasirūpinti mirusiojo šeima, nepalikti jų vienų netekties akivaizdoje.

Šiandien kur kas labiau pabrėžiamas ne praradimo skausmas, o, tarytum prisimenant seną lotynišką posakį „Mors ianua vitae“, t. y. mirtis – tik durys į gyvenimą, svorio centras perkeliamas į mūsų viltį, jog ties mirties durimis gyvenimas tikrai nesibaigia, o mūsų ryšys su brangiais artimaisiais nenutrūksta, tik įgyja kitokį pobūdį. Galiausiai, reikėtų pabrėžti ir tai, kad šiandien gedintieji savo mirusiųjų renkasi ne tik tradicines, iš amžių gelmės mus pasiekusias, nepajudinama tradicija laikomas gedulines giesmes ir giedotines maldas, bet ne rečiau prašo atlikti klasikos ar kitus kūrinius, kurių klausytis mėgo pats velionis.

Regis, ši naujai besiformuojanti tradicija išties prasminga – simboliškai tarytum dar akimirką pabūname kartu su iškeliavusiuoju Amžinybėn. Pabūname taip, kaip buvome įpratę būti, kaip buvo įprasta kartu leisti laiką. Galbūt tuomet ir išsiskyrimo būtinumas tampa ne toks skaudus ir dramatiškas.

Kadangi esate gedulinių giesmių atlikėjai, tarsi savaime kalba sukasi apie laidotuves, bet gal Jūsų grupė užsiima dar kokia nors veikla, gal turite kažkokių planų, brandinate kokią nors idėją?

Esame kviečiami ne tik į laidotuves, bet ir į ketvirtinių, metinių paminėjimus, kai prisimenant mirusįjį norima išreikšti pagarbą jo atminimui. Mūsų parengtas platus repertuaras – tai paguoda ir pabuvimas drauge šiuo artimiesiems svarbiu metu. Kita vertus, tai nėra pagrindinis užsiėmimas: vieni grupės nariai dirba muzikos mokyklose, filharmonijose, muzikiniuose teatruose, kiti studijuoja muzikines disciplinas aukštosiose mokyklose. Subtilų muzikavimą esame pasiryžę jautriai pristatyti ir žmonėms, gedintiems artimo.

Sykiu rengiame ir nemokamus sakralinės muzikos koncertus Sausio 13-oios, Gedulo ir vilties, Juodojo kaspino dienomis. . Artimiausias koncertas įvyks lapkričio 4 d. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje. Kitais metais esame pakviesti dalyvauti sakralinės muzikos festivaliuose Maltoje bei Kroatijoje, pristatant funeralinės muzikos žanro repertuarą.

Taip pat nemažai sukaupėme šios tematikos muzikos leidinių, taigi diskutuojame su Kauno bibliotekų muzikos skyriais dėl šio žanro muzikos literatūros lentynų, kurios būtų lengvai prieinamos, sudarymo. Idėjų daug, tačiau jų įgyvendinimas susijęs su finansinėmis lėšomis, todėl tai ne visuomet greitai pasiekiama.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Ar „Lietuvos vartai į jūras“ sugrįš į gimtuosius namus? (2)

Kilnojamųjų kultūros ir meno vertybių grąžinimas teisėtiems jų šeimininkams – nelengvai...

Menininkių Eglės Grėbliauskaitės ir Aurelijos Bulaukaitės pareiškimas – apie makabriškus dalykus, vykstančius dienos šviesoje

Spalio mėnesį projektų erdvėje „Autarkia“ atidaryta Aurelijos Bulaukaitės ir Eglės...

Mirė rašytojas Vytautas Girdzijauskas (1)

Spalio 18-ąją po sunkios ligos mirė rašytojas Vytautas Girdzijauskas , su liūdesiu pranešė...

Teatro olimpiadoje Japonijoje triumfavę Koršunovo „Apvalytieji“ sugrįžta į Vilniaus sceną (2)

„Tik tokioje vietoje kaip Togos teatras Japonijoje dar galima pajusti tikrą katarsį“, – taip...

Talino kino festivalyje – debiutinio Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ premjera

Debiutinio Jurgio Matulevičiaus filmo „Izaokas“ premjera įvyks Tarptautiniame Talino „Juodų...

Top naujienos

Išskirtinė DELFI medžiaga: kas vyksta gaisro pragare Alytuje ir kokias prognozes pasakoja ugniagesių vadovas (397)

Sekmadienį ir toliau kovojama su gaisru padangų perdirbimo gamykloje Alytuje. Alytaus...

Nors Venckienės ekstradicijai uždegta žalia šviesa, tolesnis procesas priklauso nuo JAV (63)

Nors Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) kalinamos buvusios teisėjos Neringos Venckienės advokatai...

Matijošaičio sprendimas pribloškė tėvus: taip atimamas paskutinis duonos kąsnis (329)

„Žinau Giraitės tėvų nuotaikas, jie visi panikoje, išsigandę. Jaunos šeimos dar tik kuriasi...

ES narės atvėrė kelią „Brexitui“ atidėjimo nesvarstė (2)

Europos Sąjungos ( ES ) šalys narės sekmadienį atvėrė kelią Europos Parlamentui ratifikuoti...

Mirtį sėjusiai grupuotei „Vagner“ artėja galas: Putinas negalėjo atleisti už fiasko Sirijoje (369)

Po mirtinos nesėkmės Sirijoje Vladimiras Putinas parodė samdinių grupei „ Vagner “ jos...

Patyręs prancūzų onkologas pataria, kaip užkirsti vėžiui kelią: yra 7 auksinės taisyklės (42)

Daugiau nei keturiasdešimties metų su onkologiniais pacientais dirbantis prancūzų gydytojas dr....

Šiškauskas: kauniečiai – favoritai, tačiau argumentų gali atrasti ir „Rytas“

Ramūnas Šiškauskas per šešis Vilniaus „Ryte“ praleistus metus pats ne kartą ir ne du stojo...

Šalis, kurioje niekas nematė bankomatų, o SIM kortelės – visų trokštama retenybė (4)

Eritrėja dažnai vadinama viena represyviausių Afrikos valstybių, kurioje žmonėms stinga...

Atostogos! Kaip pasiruošti kelionei lėktuvu su autistišku vaiku?

Daug šeimų nori, bet nedrįsta keliauti lėktuvu su autizmo spektro sutrikimą turinčiu vaiku....

Gydytoja dietologė: sultinys ne be reikalo laikomas natūraliu antibiotiku (1)

Įsisiautėjant šaltojo sezono negalavimams – šilto sultinio puodelis nuims juos it ranka....