aA
1410 m. liepos 15 dieną vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgų bei Kryžiuočių ordino mums žinomas kaip Žalgirio mūšis. Jis įvyko tuometinėje ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo, Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu − Prūsijoje, dabar − Lenkijos teritorijoje).
Kadras iš dokumentinio filmo „Žalgirio mūšis“
Kadras iš dokumentinio filmo „Žalgirio mūšis“
© Stopkadras

Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių – Žalgirio mūšis (vok. grün „žalias“ + vok. wald „miškas, giria“), Vokietijoje ir Vakarų šalyse – Tanenbergo mūšis (Tanenbergas – vietovė šalia Griunvaldo), kartais net Dombruvno mūšiu.

Anot istoriko Viktoro Tamošiūno: „Kaip bepavadintum – tai buvo reikšmingas viduramžių mūšis, ankstesnių istorikų nepelnytai menkinamas, dabartinių tyrinėtojų prilyginamas Kulikovo ir kitiems garsiems Europos mūšiams.

Mums, be abejonės, tai vienas svarbiausių viduramžių Europoje vykusių mūšių ir yra laikomas svarbiausia pergale visu LDK gyvavimo laikotarpiu. Mūšiu, kuris įkvėpė daugelį romantinių legendų ir jau šešis šimtmečius tarsi gaivaus šaltinio vanduo maitinantis mūsų nacionalinį pasididžiavimą.

Šis mūšis buvo ilgo karinio konflikto tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat Lenkijos Karalystės priešpriešos, kulminacija. Sutriuškinus Ordino pajėgas pradėjo silpnėti vokiečių įtaka Prūsijoje, o Lietuvos ir Lenkijos valstybės tapo Europos didžiosiomis valstybėmis“.

Istorikai tebesiginčija

Tačiau ginčai dėl Lenkijos ir Lietuvos nacionaliniu mitu tapusio mūšio detalių netyla ir dabar. Įvairūs šaltiniai vertina, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo nuo 25 iki 85 tūkst. žmonių, žuvusių skaičius skirtinguose šaltiniuose taip pat labai svyruoja – nuo 15 iki 50-ies tūkst.

Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių. Baltarusiai, žinoma, labiausiai akcentuoja lemiamą (?) Smolensko pulkų vaidmenį.

1939 m. TSRS knygų leidykloje „Союзвоениздат“ išleistoje propagandinėje knygelėje „Žalgirio mūšis“, beveik neužsimenant apie lenkus ir lietuvius, rašoma, kad vokiečius sumušė draugiškos rusų, baltarusių ir ukrainiečių pajėgos.

Puiki priemonė ramiai ir be pykčio nagrinėti visas mūšio aplinkybes yra Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro išleistas gausiai iliustruotas albumas „Žalgirio mūšis – tautų mūšis“ (2011 m.), kuriame į tuometinę epochą ir patį mūšį pažvelgta trijų tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių – specialistų akimis.

Dar vienas šios knygos privalumas – pateikę plačią mūšio prielaidų, jo eigos ir vertinimų apžvalgą, autoriai nedaro konkrečių išvadų, neperša savo nuomonės, leidžia tai padaryti patiems skaitytojams.

O štai menininkai interpretuoja anų laikų istorines asmenybes bei įvykius kaip tik nori. Juk iš jų niekas nereikalauja istorinio tikslumo.

Varšuvos nacionaliniame muziejuje laikomas 1878 m. Jano Matejkos nutapytas paveikslas stebina ne tik drobės parametrais (426 × 987 cm dydžio), bet stulbinančia kompozicija, kurioje atsispindi lenkų kronikininko Jono Dlugošo aprašytos istorinės detalės. Šis monumentalus paveikslas 1999 m. balandį – rugsėjį buvo eksponuojamas Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje.

Dvi pagrindinės paveikslo figūros – mūšio nugalėtojas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas paskutinėmis pastarojo gyvenimo akimirkomis. Dešiniajame viršutiniame kampe pavaizduotas lenkų karalius Jogaila.

Visai kitokias pagrindinių istorinių herojų proporcijas regime 1960 m. Lenkijoje režisieriaus Aleksandro Fordo filme „Kryžiuočiai“. Jis sukurtas pagal 1900 m. Henryko Sienkiewicziaus parašytą romaną, kuriame lietuviams negailima sarkastiškos ironijos.

Knygoje lietuviai vaizduojami, švelniai kalbant, ne itin pagarbiai. Istorikas Juozas Jurginis rašė: „Jau pačioje romano pradžioje apie lietuvius kalbama kaip apie nuožmius, mokančius gerai kariauti, bet prietaringus ir nesugebančius kautis su riteriais atvirame lauke. Jie esą žmonės gauruoti, vien tik kai kurie jų kunigaikščiai puošiąsi šukuosenomis. Namuose jie gyveną drauge su gyvuliais ir žalčiais, valgą ir gerią be saiko. Maitinasi daugiausia keptomis ropėmis, jos labiausiai mėgstamos, nes nuo jų didėjanti drąsa. Vilkį jie daugiausia kailiniais, nors ir šilta. Jogaila net karaliaudamas dažnai iš įpratimo užsivelkąs paprastus kailinius. Lietuviai laukininkai, sudarę karaliaus gvardijos dalinį, vilkį briedžio odos durtiniais.

Dar labiau sutirštinamos spalvos kalbant apie žemaičius. Jų kariai tik vėzdus teturį, o kai kurie – prosenelių varinius kalavijus.“ 1

Beveik trijų valandų trukmės filmas „Kryžiuočiai“ (Krzyzacy) buvo pirmasis lenkų panoraminis filmas, kainavęs rekordinę sumą – 33 mln. anuometinių zlotų ir pirmas, nufilmuotas spalvotoje Eastman Color Kodak kino juostoje. Per metus nufilmuoto kino epo premjera Lodzėje įvyko 1960 m. liepos penkioliktąją, pažymint dvi istorines datas – 550-ąsias Žalgirio mūšio metines ir „lenkų valstybės įkūrimo tūkstantmetį.“ 2

Beje, pačioms kautynėms filme skirtas 15 min. epizodas, labai dinamiškai sumontuotas iš 150 atskirų rakursų.

Mums, žinoma, įdomiausia, kaip filme vaizduojami lietuvių ir lenkų santykiai, kovojant prieš bendrą priešą – kryžiuočius. Net plika akimi matosi, kad Jano Matejkos teptuko vertoje įspūdingoje Griunvaldo kautynių kompozicijoje, žinoma, dominuoja visai ne epizodinis ir visai neįsimenantis Vytautas (lenkiškai Witoldas, akt. Józefas Kostecki), bet Jogaila (akt. Emilis Karewicz'ius). O argi galėjo būti kitaip, jei filmą kūrė lenkai? Dar gerai, kad lemiamos pergalės neatidavė Smolensko pulkams...

Keista, bet filmo autoriai nepanoro pasityčioti iš knygoje paminėto Vytauto karių atsitraukimo iš Žalgirio mūšio lauko. Gal todėl, kad istorikai seniai pripažino (ir pagrindė autentiškais dokumentais), kad tai buvo vykęs karinis manevras, suklaidinęs kryžiuočius: „lietuviai, kuriuos buvo lengviau išsklaidyti, nei nugalėti, grįžo atgal ir su nežmoniškais klyksmais kaip viesulas lėkė savo eikliais žirgais į mūšį“. 3

Jogaila knygoje pavaizduotas kaip bailus ir neryžtingas karvedys. Kai Vytautas jį ragino pagaliau stoti į mūšį, karalius „padėjo jam ranką ant peties ir tarė: „Tu jok, broli, o aš pasiliksiu ir išklausysiu antrąsias mišias“.

Visai kitokį Jogailą matome filme. Prieš mūšį jis pradžioje palapinėje ryžtingai rikiuoja rinktinių pajėgų veiksmus, o paskui pats šarvuotas ir ant kovinio žirgo veda karius į kovą.

Priešpaskutinėse romano eilutėse Žalgirio mūšio baigtis ir reikšmė užfiksuojama tokiais patoso kupinais žodžiais: „Ir ne tik klastingas kryžiuočių ordinas gulėjo prie karaliaus kojų, bet ir visa vokiečių galybė, kuri iki šiol tarytum banga ritosi į nelaimingus slavų kraštus, šią atpirkimo dieną sudužo į lenkų krūtines“.

Apie lietuvius nei knygos, nei filmo finale nė neužsimenama, užtai filmo pabaigoje prie Jogailos kojų metami sumušto priešo karo vėliavos ir paguldomas fon Jungingeno kūnas, kad karalius galėtų iškilmingai pasakyti: „Štai tas, kuris dar šį rytą įsivaizdavo esąs pasaulio valdovas!“.

Filmas, kurio nėra

Besiartinant Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms Lietuvoje prasidėjo diskusijos, kad būtų gražu šį jubiliejų pasitikti proginiu istoriniu vaidybiniu filmu. Apie tai išgirdę lenkai šiai kaimynų iniciatyvai neliko abejingi. Dienraštis „Dziennik“ jau 2008 m. vasarą parašė: „Lietuviai kuria savo „Kryžiuočių“ versiją, kadangi lenkų režisieriaus Aleksandro Fordo septintojo dešimtmečio pradžioje realizuota Henryko Sienkiewicziaus „Kryžiuočių“ ekranizacija, kurioje lietuvių kariuomenė buvo pavaizduota laukinių gauja, apsirengusi žvėrių kailiais, juos papiktino“.

Tada šiam dienraščiui režisierius Raimundas Banionis, pasiryžęs sukurti filmą „Žalgiris – geležies diena“, sakė, kad Žalgirio mūšis buvo svarbesnis lietuviams negu lenkams, kadangi „jeigu ne drauge iškovota pergalė, tai Lietuvos valstybės nebūtų“. Pasak režisieriaus, pergalė Žalgirio lauke mažai tautai – „vienas svarbiausių įvykių istorijoje ir valstybingumo simbolis“.

Buvo paskelbta, kad filmo premjera numatoma 2010 metų liepos mėnesį. Jo planuotas biudžetas turėjo siekti 12 mln. litų.

Deja, žadėtas filmas nepasirodė nei per Žalgirio mūšio jubiliejų, nei vėliau. Užtai žiniasklaidoje ilgai ir nuobodžiai buvo aiškinamasi, kas kaltas, kad nemažos pinigų sumos, nuo 2006 m. skirtos filmo „Žalgiris – geležies diena“ (pavadinimui panaudotos Juozo Marcinkevičiaus poemos eilutė) kūrimui, nedavė rezultato.

Situaciją komentavo ir pradinio scenarijaus autorius Juozas Marcinkevičius, ir du kultūros ministrai – buvęs Remigijus Vilkaitis, ir jį pakeitęs Arūnas Gelūnas, kuris jau post factum 2011 m. pasakė: „Kultūros pasaulio šita istorija nepapuošia, o veikiau iškelia labai rimtų klausimų – kiek mes esame pajėgūs sukurti tokį nacionalinį epą (...) Aš manau, kad ir idėja bloga, ir būdas atrinkti tokį projektą – blogas“. 4

A. Gelūnas tąsyk reziumavo, kad „kūrėjai pateikė reikiamus dokumentus, parodančius, kad [anksčiau skirti] pinigai buvo išleisti avansams ir parengiamiesiems darbams. Deja, jų užbaigti nepavyko, nes iš Vyriausybės nebuvo gauti žadėti 10 mln. litų“.

Filmo idėją ir kūrimo peripetijas lenkai tada komentavo itin aktyviai. Štai įtakingas dienraštis „Gazeta Wyborcza“ dar 2009 m. svarstė, kad filmo scenarijui gali didelę įtaką turėti skirtingas istorinių asmenybių vertinimas Lietuvoje ir Baltarusijoje bei Lenkijoje: „Negalima atmesti galimybės, jog 1410 metų Žalgirio mūšio laimėtojas bus ne Lenkijos karalius Vladislavas Jogaila, kuris Baltarusijoje laikomas išdaviku, o Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas – Lietuvos ir Baltarusijos patriotas“.

Tada lenkai išreiškė abejones, ar toks filmas Lietuvoje iš tikrųjų bus sukurtas. Toks klausimas lenkų TV net buvo užduotas istorijos profesoriui Alfredui Bumblauskui, kuris kaimynus patikino: „Bus, bus sukurtas. Problema tik ta, kad kai jis pasirodys, galime pasigailėti, kad iš viso pradėjome jį daryti“.

Kurį laiką vyko tikra projekto adaptacijos pasiutpolkė. Kokių tik versijų tada neišgirdome! Ir tai, kad filmas būsiąs trijų šalių superprodukcija, perteikianti trejopą požiūrį į Žalgirio mūšį – lietuvišką, lenkišką ir baltarusišką. Kai paaiškėjo, kad baltarusiai neketina finansiškai prisidėti, buvo tikimąsi ženklios lenkų paramos, spaudoje net sušmėžavo lenkų aktoriaus Danielo Olbrychskio pavardė – jam neva siūloma suvaidinti Jogailą.

Galiausiai iš visų projekto variantų liko šnipštas, aprašytas 2009 m. gruodį laikraščio „Gazeta Wyborcza“ straipsnyje „Lietuvis nesiskųs“ (Nie będzie Litwin czołgał się), kuris baigiamas anekdotu: „Režisierius Raimundas Banionis ir filmo prodiuseris ateina pas Aleksandrą Lukašenką ir prašo trijų dalykų – pinigų, pinigų ir pinigų. Lukašenka sutinka padėti, bet pateikia tris pageidavimus – filme reikia parodyti gerą baltarusiškų bulvių derlių, kunigaikštį Vytautą vaidins pats Lukašenka, o filmo finale Žalgirio mūšio lauke važinėjantį traktorių „Belarus“...“

Anekdotai, kaip žinia, neatsiranda be rimto preteksto. Anuo metu net Baltarusijos opozicionieriai teigė, kad svarbiausia kadaise galingos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtoja yra būtent šiuolaikinė Baltarusija. Ši mintis patikusi ir Lukašenkai, o Minske leidžiamas laikraštis „Komsomolskaja pravda“ prezidentą net vadino... Vytauto įpėdiniu.

Ką čia bepridursi...

Kas visgi liko iš grandiozinių projektų?

O juk tikrai galėjome turėti gerą istorinį vaidybinį filmą, kurio scenarijus net buvo parašytas rengiantis Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui. Suvokdami tai, kad bataliniam filmui reikėtų daug lėšų, scenarijaus autoriai istorikas Alfredas Bumblauskas ir režisierius Gytis Lukšas atsisakė grandiozinio istorinių įvykių pateikimo ekrane, o visą dėmesį sukoncentravo į Žalgirio mūšio išvakarių kontekstą, kuriame ir Vytautas, ir Jogaila būtų parodyti kaip būsimųjų kautynių strategai ir filme būtų pavaizduoti ne kaip atgiję paminklai, o kaip gyvi (ir todėl šiuolaikiniam žiūrovui artimi bei suprantami) žmonės.

Scenarijus, kaip žinau, susilaukė tūkstantmečio iškilmių kuratorių dėmesio ir net buvo giriamas. O viskas baigėsi tradiciškai – dideliu šnipštu. Ir tai gerai iliustruoja mūsų nacionalinės politikos ypatumus, apie kuriuos dar turėsiu progą užsiminti rašinio pabaigoje.

Visgi be filmų apie Žalgirio mūšį nelikome. 2013 m. buvo parodytas dokumentinis filmas „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ (rež. Aleksandras Matonis). Savo sumanymą imtis šios temos režisierius aiškino taip: „Prieš keletą metų atsivertę istorijos vadovėlius, pamatėme daug keistos informacijos ir mistifikacijos apie Žalgirio mūšį, pavyzdžiui, kad mūšyje dalyvavo ir rusų pulkai. Todėl atsakydami į šį žinių trūkumą ir vakuumą, nusprendėme sukurti šį filmą. Jame suabejosime kai kuriais faktais, paneigsime mitus, pakeisime supratimą apie viduramžių lietuvių kario aprangą, saulės įtaką mūšio eigai, kariuomenės sudėtį, Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės atsitraukimo manevrą ir net pačią mūšio vietą.“

Autoriai savo kūrinį pavadino edukaciniu projektu, o konsultuoti pasikvietė Žalgirio mūšio aplinkybes kelis dešimtmečius tyrinėjantį švedų profesorių Sveną Ekdahlį. Būtent jis prieš 50 metų slaptajame Vokietijos ordino archyve rado Žalgirio mūšio laikų laišką, paneigiantį teoriją apie tariamą lietuvių karių pabėgimą iš mūšio vietos.

Remdamasis Torūnės ir kitais Vakarų archyvuose rastais šaltiniais profesorius patikslino ir Žalgirio mūšio schemą bei vietą.

„Mano teorija, grįsta istoriniais šaltiniais, teigia, kad tikroji mūšio vieta yra nutolusi 3–4 kilometrus nuo dabar Žalgirio mūšio lauku laikomos vietovės. Įdomiausia, kad XX a. vykdyti archeologiniai kasinėjimai visiškai nepalietė tos teritorijos, kuri, mano nuomone, yra įdomiausia“.

Kitas dokumentinis filmas – „Žalgirio mūšis“ (2019 m., rež. Pawelas Pitera) – buvo sukurtas bendradarbiaujant Lenkijos kino institutui ir Lietuvos kino centrui.

Autoriai padalijo savo filmą į tris dalis. Pirmoje pateikiama daug istorinių žinių apie Kryžiuočių ordiną. Antroje dalyje daug dėmesio gauna Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Trečioji juostos dalis skirta pačiam Žalgirio mūšiui (jam skirta maždaug 10 minučių) ir pasekmėms, su kuriomis teko susidurti Kryžiuočių ordinui vėliau.

Esminės scenos buvo filmuojamos realiose lokacijose – Marienburgo pilyje, Žalgirio mūšio lauke, Torunėje bei Gdanske.

Kryžiuočių ordino istoriją pasakojo žymus amerikiečių aktorius Stacy‘is Keachas, tačiau jo balsą sunku išgirsti, nes filmas yra įgarsintas lietuviškai.

Nauju proveržiu šis dokumentinis „Žalgirio mūšis“ netapo, nes pateikia begalę enciklopedinių žinių pagal „History Channel“ standartus.

O visai neseniai vienos opozicinės Seimo frakcijos narys kreipėsi į mūsų kultūros ministrą, siūlydamas įvertinti galimybę iki 2030 metų, kai bus minimos 600-osios Vytauto Didžiojo mirties metinės, sukurti tarptautinei auditorijai skirtą istorinį meninį filmą „Vytautas Didysis“. Jau pateikiamas ir angliškas būsimojo filmo pavadinimas „Vytautas the Great“, o idėjos autorius yra TS-LKD narys, inžinierius (!).

Pastaroji aplinkybė neramina labiausiai. Geriausia, žinoma, būtų, jei tokių iniciatyvų imtųsi patys filmų kūrėjai drauge su istorikais. Tačiau inžinierius ir politikas jau dabar įsitikinęs, kad „po dešimties metų, svarbiausias ir pagrindinis 600-ųjų metinių [Vytauto Didžiojo mirties– G.J.] paminėjimo projektas turėtų būti būtent tarptautinei auditorijai skirtas filmas apie Vytautą Didįjį, sukurtas Holivudo kino studijose (!), siekiant aukšto meninio lygio, kokybės ir profesionalumo“.

Politikai, kaip pamenam, žadėtų lėšų „Žalgiriui – geležies dienai“ taip ir nepaskyrė, todėl ir filmas nebuvo sukurtas. Naujojo ambicingo „Holivudo kino studijose sukurto“ projekto iniciatoriai siūlo tokį finansavimo variantą – pasitelkti „valstybės institucijų, savivaldybių ir visuomenės organizacinę bei finansinę paramą, į šios idėjos įgyvendinimą įtraukiant ir lietuvių diasporą visame pasaulyje. Tam galėtų būti prie Kultūros ministerijos arba fizinių asmenų įkurtas specialus fondas su kontrolės mechanizmais, kuris leistų per kelerius metus sukaupti šio filmo kūrimui reikalingas lėšas, pavyzdžiui, organizuojant lėšų rinkimo akcijas“.

Pritariu, kad idėja yra ambicinga, o laikas ribotas. Tik kažkodėl kirba mintis, kad ir šis projektas subliukš kaip dar vienas muilo burbulas. Juk dar ministras A. Gelūnas, komentuodamas „Geležies dieną“ patyrusį fiasco, sakė, kad viena svarbiausių priežasčių buvo tai, kad projektui „per didelę įtaką turėjo politikai“.

Vis nepasimokome iš toksiškos patirties ir vėl entuziastingai miname ant to paties grėblio. Bet ko nepažadėsi liaudžiai prieš rinkimus. Ypač, jeigu tai pačiam nekainuoja...

1 Henrikas Senkevičius. Kryžiuočiai, II t., 1995, psl. 359;

2 Konrad J. Zarębski. Od Grunwaldu do Berlina i z powrotem. Hoistoria kina polskiego. 2007, psl. 114-117;

3 Henrikas Senkevičius. Kryžiuočiai, II t., 1995, psl. 349;

4 A.Gelūnas: kurti filmą "Žalgiris: geležies diena" buvo bloga idėja. Delfi. 2011 m. birželio 11 d.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(11 žmonių įvertino)
4.7273

LNOBT scena atgyja: laukia emocingojo baleto „Žizel“ premjera

Rugpjūčio 12, 13 ir 14 dienomis po penkių mėnesių pertraukos didžiausias šalies teatras atvers...

Kalinauskaitė: Saulius Tomas Kondrotas – autorius, iš kurio visi mokėmės pasaulio be ribų

Neseniai pasirodžiusi Sauliaus Tomo Kondroto prozos rinktinė „Kolekcionierius“ – pirmas...

Konkursą į kultūros atašė pareigas Jungtinėje Karalystėje laimėjo Ūla Marija Tornau (1)

Konkursą į kultūros atašė pareigas Jungtinėje Karalystėje laimėjo menotyros mokslų daktarė...

Filmas kaip kalėjimas: „Patiltės“ kino ekrane – kultinis Mário Peixoto „Limite“

Rugpjūčio 6 d. „Patiltėje“ bus rodomas braziliško kino perlas, Mario Peixoto „Limite“....

Knygą apie civilizacijos krizę išleidęs profesorius Edmundas Lekevičius: mums liko dar 200 metų (4)

Biologo, ekologo, habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus Edmundo Lekevičiaus...

Top naujienos

Lukašenka įspėjo: užsikurs tokia pirtis, jog kankinsis visi – iki pat Vladivostoko „jeigu Baltarusija žlugs – ateis ir kitų šalių eilė“ (361)

Jeigu Baltarusijoje bus bandoma destabilizuoti padėtį, bus sunku visiems – iki pat Vladivostoko,...

Gydytoja ragina atkreipti dėmesį net į mažus pakitimus: ką privalo žinoti kiekviena moteris? įvardijo 5 svarbius simptomus

Nors krūties vėžys , kaip ir daugelis kitų onkologinių susirgimų, ilgą laiką gali neturėti...

Lenkija: Varšuvos braškių rinkos tamsioji pusė (13)

Didmeninė braškių kaina Varšuvoje sumažėjo, tačiau augintojai sako, kad vis dar negali...

Tris kartus išaugusi kontrabanda skaičiuojama milijonais: nusikaltėliai išradingi ir įžūlūs (20)

Vos prieš porą metų muitinės kriminalinė tarnyba skelbė sulaikiusi apie pustrečio milijono...

Prezidentūra laukia Verygos pasiaiškinimo: ministras negali likti nuošalyje papildyta 16:10 val. (213)

Prezidentūra laukia sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos paaiškinimų dėl viešųjų...

Sutrikdė bauda iš „trikojo“: rodo, kad greitis buvo viršytas Rusijoje, kodėl – niekas nepaaiškina (152)

Per porą dienų, o kartais ir dar greičiau, atkeliaujantys administracinio nusižengimo protokolai...

Sinoptikai: stiprus lietus nuo Marijampolės judės Kauno link ir keliaus toliau (31)

Antradienio popietę centrinėje Lietuvos dalyje prognozuojamas stiprus lietus, BNS informavo...

„Ateities ekonomikos DNR“ plane atsiranda nebūtinų projektų (2)

Vyriausybės patvirtintame 6,3 mlrd. eurų vertės ekonomikai po krizės gaivinti skirtame „...

Ne, paskiepyti nuo naujojo koronaviruso žmonės kitų virusu neužkrės

Atvirai prieš skiepus pasisakantis socialinių tinkle veikėjas Andrius Lobovas vaizdo įraše...

|Maža didelių žinių kaina