Viename interviu „Lietuvos rytui“ Kristina Sabaliauskaitė (beje, ne tik žinoma rašytoja, bet ir dailės istorikė) gražiai apibūdinusi savo literatūrinę manierą („Man romanai – lyg aliejiniai paveikslai“), sakė: „Labai norėčiau, kad kada nors koks nors mano kūrinys nors truputį panešėtų į genialią Caravaggio tapybą: kur šviesa lygiai taip pat svarbi kaip šešėlis, nes tik taip gali sukonstruoti formą ir erdvę. Kur matyti personažų suragėję padai, randai, raukšlės ir skarmalai, o kartu – kvapą gniaužiantis grožis, dieviškoji žmogaus sielos kibirkštis, nuodėmė ir išganymas, kasdienybė ir metafizika. Bet kadangi tapyti tenka žodžiais, man ne mažiau svarbi kalbos muzika, kur ritmas, pauzė, fonetika yra kaip muzikos taktai sakinyje. Tad šįkart rašiau lietuviškai, bet siekiau, kad būtų girdimos rusų kalbos intonacijos, būdingos mano herojams. Kad iš teksto truputį gaustų cerkvių choralai ir stačiatikiškas varpų transas“.
Esu įsitikinęs, kad atidžiai skaičiusieji „Petro imperatorę“ visa tai pajuto. Kaip ir dvilypį pagrindinės herojės psichologinį charakterį.
Be kita ko, vieną svarbų šio istorinio romano aktualumo dėmenį („feministinį užmojį“) knygos recenzijoje tiksliai įvardijo Dovilė Kuzminskaitė („Metai“): „Apie feministinį aspektą galima kalbėti todėl, kad šiuosyk istorija pasakojama būtent iš moters perspektyvos, svarbiausia knygoje yra jos išgyvenimai bei likimas didžiųjų politikos galiūnų pašonėje.
„Petro imperatorė“ – savotiškas Bildungsroman ir Pelenės istorijos mišinys: pasakojama apie užguitos mergaitės tapimą galinga moterimi, kurią drasko vidiniai prieštaravimai – būtinybė prisitaikyti ir sąmonės gelmėje glūdintys idealai.
Vis dėlto nereikia manyti, kad šis romanas – filosofinis ar idealistinis. Priešingai – jis ypač kūniškas. Tekste gausu intymių scenų (jos, tiesa, balansuoja ant slidžios lyrinės erotikos bei atvirumo ribos, taip gana keistai kontrastuodamos su gana grubiu viso romano tonu ir panėšėdamos į tai, kas vadinama „moterų romanais“), taip pat labai detalaus kūniškų imperatorienės būsenų aprašinėjimo, kai ją vis labiau užvaldo liga“.
Tikriausiai niekas nesiginčys su tuo, kad kinas yra labiau „kūniškas“ nei literatūra. Matyt, todėl kinematografininkų dėmesys lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – osios gyvenimui nenuslūgsta jau daug dešimtmečių. Juk dar Voltaire'as šios monarchės gyvenimą yra pavadinęs XVIII a. Pelenės istorija ir „labiausiai neįtikėtinu iškilimu“.
Istoriniuose filmuose ir serialuose Jekaterina I – oji pasirodydavo dažnai. Bet kur kas labiau kinematografininkai mėgo jos jaunesnę giminaitę, pelniusią Jekaterinos Didžiosios vardą.
Pirmieji Jekaterinos Didžiosios kino portretai
Vieni pirmųjų šią aukso gyslą ėmė plėtoti vokiečiai. 1920 m., kai jau buvo kuriami Vokietiją visame pasaulyje išgarsinę pirmieji ekspresionistiniai šedevrai, bet dar buvo supermadingi istoriniai kostiuminiai filmai, ekranuose pasirodė drama „Katerina Didžioji“ (Katharina die Große). Režisieriui Reinholdui Schünzeliui tąsyk nepagailėta nei lėšų, nei amunicijos: masinėse scenose filmavosi virš 4 tūkstančių statistų ir 500 žirgų. Režisierius suvaidino carą Petrą, bet didžiausias dėmesys filme skiriamas Jekaterinos (akt. Lucie Höflich) santykiams su jos favoritais kunigaikščiu Potiomkinu (akt. Fritzas Kortneris) ir grafu Orlovu (akt. Fritzas Delius).
Tuoj po premjeros pasirodžiusioje recenzijoje buvo teigiama: „Tai graži, ryški biografija su meile iliustruojanti žinomus puikius šios stiprios moters gyvenimo momentus“.
1934 metais beveik sinchroniškai buvo sukurtos dvi istorinės dramos: viena Didžiojoje Britanijoje, kita Amerikoje. Britų filmas vadinosi „Jekaterinos Didžiosios iškilimas“ (The Rise of Catherine the Great). Jį ant tuomet Didžiojoje Britanijoje iškilusios istorinių filmų bangos realizavo režisierius Paulas Czinneris, o pagrindinį vaidmenį suvaidino Elisabeth Bergner.
Pagal Lajoso Biró pjesę sukurtas klasikinis filmas primena Rusijos imperatorienės, pramintos Jekaterina Didžiaja, gyvenimą. Ji atvyko iš Vokietijos, kad ištekėtų už Rusijos sosto paveldėtojo. Caraitis Petras nuotakai labai patiko, tačiau keistokas jo elgesys ir impulsyvus charakteris ilgainiui vis labiau tolina sutuoktinius vienas nuo kito. Petras ieško paguodos kitų moterų glėbyje. O kai jis tampa caru ir imasi garsių reformų, Jekaterina pradeda brandinti planus, kaip pačiai perimti valdžią Rusijoje.
Amerikietiška Jekaterinos Didžiosios gyvenimo versija vadinosi dar labiau intriguojamai „Kruvinoji imperatorė“ (The Scarlet Empress). Ją Jungtinėse Valstijose susuko režisierius Josefas von Sternbergas, pagrindinį vaidmenį patikėjęs jo „Žydrajame angele“ (1930 m.) išgarsėjusiai aktorei Marlene‘ai Dietrich.
Tikriausiai ne atsitiktinai Amerikoje siaučiant Didžiajai ekonominei depresijai kelios įžymios Holivudo aktorės vaidino garsias monarches: Greta Garbo – Švedijos valdovę, vardan meilės atsisakiusią karūnos („Karalienė Kristina“, 1933), Katharine Hepburn - Škotijos karalienę Mariją (1936), o Norma Sheerer - Mariją Antuanetę.
Savo filmą apie Rusijos valdovę režisierius Josefas von Sternbergas ketino pavadinti „Pulkas jos meilužių“, bet vyriausias JAV kino cenzorius Willas Heysas, žinoma, tokio varianto būtų nepalaiminęs. Teko pasirinkti „Kruvinąją imperatorę“. Istorikas Stevenas Bachas knygoje apie Marlene Dietrich teigia, kad filme „nėra nė vieno siužeto posūkio, kurį nebūtų motyvavę seksas ir pavydas, gausiai pagardinti sadizmu“.
Siužeto pagrindą sudaro istorija apie tai, kaip vokietė princesė Sofija Augusta Frederika, ištekėjusi už puspročio Jelizavetos Petrovnos sūnaus Petro, po vedybų padedama brolių Orlovų nuverčia vyrą nuo sosto ir tampa visaverte Rusijos valdove.
Pirmuose „Kruvinos imperatorės“ kadruose matome mažą princesę Sofiją (ją suvaidino devynmetė Marlene‘os Dietrich dukra). O pirmoji scena su pačia M. Dietrich jau signalizuoja apie erotinį jos vaidmens ir paties siužeto potencialą: būsimoji imperatorė sužino, kad nuspręsta ją ištekinti ir žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje sako: „Įdomu, kaip jis atrodo?“.
Pati M. Dietrich autobiografinėje knygoje „Pamąstymai“ rašė: „Kruvinoji imperatorė“ dabar priklauso kino klasikai, bet tuomet filmas nesusilaukė laukiamos sėkmės. Mes jau žinome, kad filmas aplenkė laiką, dabar jis kaip relikvija rodomas kino klubuose, kino meno institutuose, kartais net pastovioje programoje... Josefas von Sternbergas mane ramino: „Na ką gi, jeigu net mūsų darbas bus nesėkmingas, tai bus grandiozinė nesėkmė, kurią su malonumu taršys kritikai. Bet tai yra geriau, nei tau rodytis vidutiniškuose filmuose“.
Serialuose daugiau išmonės
Jau naujų laikų Rusijoje amerikiečiai kartu su britais susuko TV serialą ir vaidybinį filmą apie Jekateriną Didžiąją. Pirmasis vadinosi „Jaunoji Jekaterina“ (Young Catherine, 1991, rež. Michaelas Andersonas). Jo veiksmas užsimezga 1744 metais mažame vokiečių miestelyje, kur gimė prūsų kunigaikštytė Sofija: būtent jai bus lemta priimti stačiatikybę ir gauti naują vardą Jekaterina Aleksejevna, o vėliau tapti Rusijos imperatoriene Jekaterina Didžiąja. Bet kelyje į carienės sostą jos laukia intrigos, didelė meilė ir ne mažesnis pažeminimas. Pagrindinį vaidmenį suvaidino Julia Ormond, kurią supa ištisas tarptautinis žvaigždynas – Vanessa Redgrave, Christopheris Plummeris, Franco Nero, Maximilianas Schellis, Marthe Keller ir kiti.
Pulkas garsių kino žvaigždžių surinkta ir vaidybiniame filme „Jekaterina Didžioji“ (Catherine the Great, 1995 m., rež. Marvinas J. Chomsky ir Johnas Goldsmithas). Čia pirmu smuiku griežia Catherine Zeta-Jones, o tarp kitų šio serialo „orkestrantų“ su ryškiais benefisais pasirodo net tokie pasaulinio kino veteranai, kaip Jeanne Moreau, Omaras Sharifas ir Melas Ferreras.
Istorikai Jekaterinos Didžiosios valdymo epochą vadina auksiniu Rusijos amžiumi. Tačiau Rusijos istorijos specialistai šiame filme neaptiko labai daug tiksliai atkurtų istorinių faktų. Bet juk filmo autoriai tokio tikslo sau ir nekėlė. Jiems kur kas svarbiau buvo į vieną vietą surinkti kuo daugiau istorinių melodramų mėgėjams žinomų Rusijos štampų bei stereotipų. Juk būtent iš šios medžiagos ir „audžiamos“ žiūroviškų filmų fabulos. Svarbu, kad interjerai būtų didingi, kostiumai – prabangūs, o aktoriai atrodytų tarsi gražūs manekenai. Viso šito gero „Jekaterinoje Didžioje“ – per akis!
Du naujausios vieno medalio pusės
Visi, kas labai norėjo, tikriausiai jau pažiūrėjo dalinai ir Lietuvoje filmuotą pernykštį serialą „Jekaterina Didžioji“ (Catherine the Great, 2019 m., rež. Philipas Martinas).
Pagrindinio vaidmens atlikėjai Helen Mirren tai jau ne pirmas Lietuvoje filmuotas projektas. 2005- aisiais ji mūsų šalyje viešėjo ilgai, nes čia buvo sukamas TV serialas „Elžbieta I“ (Elizabeth I, rež. Tomas Hooperis). Čia pagrindinis dėmesys skiriamas Anglijos karalienės Elžbietos I asmeninio ir visuomeninio gyvenimo konfliktams paskutiniais jos valdymo metais. Vyrų dominuojamame pasaulyje, apsuptai ne tik sąjungininkų ir gerbėjų, bet ir priešų, ilgai išlikti soste karalienei padėjo ryžtas ir tvirta valia. Ne kartą Elžbietai teko rinktis tarp pareigos tėvynei ir meilės. Ir visada nugalėdavo politika.
Amerikos televizijos akademija šiam serialui skyrė devynis „Emmy“ apdovanojimus, dar jam atiteko ir trys „Auksiniai Gaubliai“. O mums miela ekrane matyti viduramžių Anglijos vaizdus, nufilmuotus Vilniaus senamiestyje ir Trakuose...
Jekateriną Didžiąją Helen Mirren taip pat suvaidino karališkai. Svarbiausi serialo įvykiai užsimezga 1762-ais metais, kai įvykus valstybės perversmui ir pašalinus iš sosto savo vyrą Patrą III-jį Jekaterina tampa Rusijos imperatore (Petras III buvo priverstas pasirašyti aktą, kad „savo noru“ atsisako sosto). Naujos carienės svarbiausiais favoritais tampa Grigorijus Orlovas (akt. Richardas Roxburghas) ir ministru paskirtas jo brolis Aleksejus (akt. Kevinas McNally). Abiejų brolių padėtis rūmuose tampa išskirtinė. Bet tik tol, kol ypatingo imperatorės dėmesio nesusilaukia Grigorijus Potiomkinas (akt. Jasonas Clarke‘as)
Šio serialo scenarijų parašė britų dramaturgas Nigelas Williamsas, kurį Helen Mirren pažįsta nuo „Elžbietos I“ laikų (tąsyk jie abu gavo „Emmy“ prizą). Tik šį kartą dramaturgui labiau rūpėjo ne istorinių faktų tikslumas, o medžiaga, iš kurios audžiamos melodramos – intrigos, aistros, sąmokslai, išdavystės, erotika ir egzotika.
Su Potiomkinu Jekaterina susipažįsta kaukių baliuje, kuriame vyrai persirengę moterų drabužiais, o moterys – vyrų. Pradžioje carienės ir kunigaikščio meilės romanas vystosi vangiai, bet po to, kai valdovės įsakymu karo vadas į sostinę metaliniame garde parveža tikruoju Rusijos caru pasiskelbusį razbaininką Jemeljaną Pugačiovą, carienė apipila favoritą visokiausiomis malonėmis.
Rusijos istorijos žinovai čia turėtų pasipiktinti: juk Pugačiovo sukilimą numalšino kitas Potiomkinas – ne Grigorijus , o Pavelas Sergejevičius. Dar didesnė istorinė klaida akis bado finale: jame žiūrovai informuojami, kad Jekaterina Didžioji kartu su Petru III buvo palaidota 1796 metais Kazanės sobore. Data čia nurodyta teisingai, tačiau palaidota carienė buvo visai kitoje šventykloje - Petro ir Povilo Katedroje (Kazanės soboro statybos darbai buvo baigti tiki 1811 m.).
Panašiai lengvai serialo autoriai manipuliuoja ir kitais istoriniais faktais, bet kas gi, išskyrus moksliukus istorikus tai pastebės? Žiūrovams už istorinį tikslumą svarbiau įspūdingas reginys. O šioje srityje režisierius Philipas Martinas ir jo komanda yra tikri specialistai.
Dar laisviau su istoriniais faktais elgiasi naujausio serialo „Didžioji“ (The Great) autoriai, kurie net ir nesistengia apsimesti istorijos žinovais, todėl nekompleksuodami prie pavadinimo užrašo: „Iš dalies tikra istorija“.
Scenarijų rašė garsios „Favoritės“ (2018 m., rež. Yorgos Lanthimos) scenaristas Tony McNamara. Ir tai daug ką paaiškina. Kartais net atrodo, kad matome tuos pačius rūmų interjerus, jau nekalbant apie panašų jų apšvietimo charakterį, filmavimo rakursus ir juokingus perukus dėvinčių dvariškių pramogas. Tik čia daugiau barzdotų vyrų, po rūmus bastosi jaunai carienei vestuvių proga padovanota gyva meška, o degtinę maukia ne tik vyrai, bet ir rūmų freilinos (kaip gi buvo galima apsieiti be šių tiesiog privalomų gyvenimo a la russe atributų?).
Scenaristas Tony McNamara prisipažino, kad jam patinka istoriniai kostiuminiai filmai, tokie kaip „Baris Lyndonas“ ar „Pavojingi ryšiai“. „Bet aš esu australas ir gyvenu jaunoje šalyje, mes neturime tokios senos istorijos“.
Užtai ir su kitos šalies istorija jis elgiasi visai laisvai, net galima sakyti, įžūliai. Nes kas gi kitas išdrįstų Petrą III-jį pavadinti ne Petro Didžiojo anūku, bet tikru sūnumi. O ir teisėtą vyrą iš Rusijos sosto Jekaterina II-ji čia pašalina ne po septyniolikos vedybinio gyvenimo metų, o net nespėjusi pagimdyti pirmagimio.
Jei serialo su Helen Mirren autoriai bent apsimeta rimtais kūrėjais, tai „Didžiosios“ autoriai elgiasi visai priešingai. Jei šio serialo herojai dainuotų, būtų visai nebloga operetė. O dabar šio kūrinio žanrą galime apibrėžti kaip satyrinę komediją. Tiesa, visoms dešimčiai serijų pradinio komiško užtaiso neužtenka, daug kartų kartojami vulgarūs pokštai greitai atsibosta ir net ima erzinti. Nes kiek gi kartų galima juoktis iš savimylos ir bukagalvio Petro III, visaip linksniuojančio vyrišką organą arba štai tokio dialogo: žmona sako vyrui - „Valdove, aš noriu padėti jums tapti kultūringesniu. Juk Europoje dabar klesti tiek daug naujų idėjų“. Nė nemirktelėjęs caras (akt. Nicolas Houltas) atsako: „O Kijeve dabar klesti sifilis“.
Prie panašių valdovo juokelių pripratę dvariškiai lyg pagal komandą leipsta juokais. Skaisčiaveidė apsiskaičiusi jaunoji carienė (akt. Elle Fanning), žinoma, jaučiasi sutrikusi. Dauguma žiūrovų, tikriausiai, taip pat.
„Didžioji“, žinoma, ne istorinis filmas. Greičiau linksmas komiksas, kuriame nevaržomai siaučia linksmo farso stichija.
