Okupacijos metais lenkai visiems rodė puikų „tyliosios rezistencijos“ pavyzdį, boikotavo propagandinius nacių filmus, iš lūpų į lūpas perduodami slaptažodį „Tiktai kiaulės dabar sėdi kine“ (Tylko świnie siedzą w kinie).
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo atsirado garsioji Lenkų kino mokykla, susijusi su pirmaisiais Andrzejaus Wajdos, Andrzejaus Munko, Jerzy’o Kawalerowicziaus, vėliau Romano Polanskio, Jerzy’o Skolimowskio šedevrais. Patį terminą Lenkų kino mokykla po Wajdos „Kanalo“ (1957), „Pelenų ir deimanto“ (1958) įteisino prancūzai, o pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Zbigniewas Cybulskis pokario lenkų kartai buvo kultinis aktorius, tobulai įkūnijęs jos idealus.
„Brandaus socializmo“ ir „ekonomiškos ekonomikos“, kitaip tariant, stagnacijos laikais būtent Lenkijos režisieriai susibūrė į sąjūdį Moralinio nerimo kinas, savo filmuose Ezopo kalba, o kai kada ir visiškai atvirai siuntę tautiečiams signalus, kad socialistinės santvarkos pamatai visiškai supuvę. Šis sąjūdis visame pasaulyje išgarsino Krzysztofą Zanussį, Krzysztofą Kieślowskį, Januszą Kijowskį (būtent jis sugalvojo naujojo sąjūdžio pavadinimą) su jų bendražygiais.
Dabar lenkų kritikai kalba ir apie nacionalinio kino tradicijų tąsą, ir apie Lenkų kino mokyklos atsinaujinimą. Daugelio naujausių vaidybinių filmų autoriai atvirai deklaruoja ištikimybę klasikinėms formoms (nespalvoto kino stilistika), istorijai (dėmesio centre karas ir pokaris), aktualioms socialinėms bei politinėms temoms. Galima drąsiai teigti, kad pastaraisiais metais žymiausia lenkų kino ypatybė – nespalvoto kino renesansas. Anksčiau ši tendencija pasireikšdavo tik retsykiais – Lecho Majewskio „Wojaczekas“ (1999), Boryso Lankoszo „Antroji monetos pusė“ (2009) buvo ne tik talentingos stilizacijos, puikiai atkuriančios pokario atmosferą ar socialistinės Lenkijos laikus, bet ir galimybė naujai įprasminti kino klasikos paveldą. Dabar šią stilistiką atkakliai diegia režisierius Pawelas Pawlikowskis („Ida“, „Šaltasis karas“).
Lenkijoje niekada nebuvo nutrūkęs laiko ryšys, šalies kine puikiai sugyvena talentingų debiutantų ir klasikais tapusių meistrų filmai (šiemet Gdynės kino festivalyje Krzysztofui Zanussiui už viso gyvenimo nuopelnus įteiktas ypatingas apdovanojimas – Platinos liūtas).
Visus geriausius tradicijų privalumus regėjome ir neseniai pasibaigusiame 19-ajame Lenkų kino festivalyje, pradžiuginusiame Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Mažeikių ir Šalčininkų gyventojus.
Bendras vardiklis – istorija
Pagirti lenkus galima ir už tai, kad jie nesigėdija žodžio patriotizmas, kurį Lietuvoje įvairaus plauko kvailiai visaip kompromituoja, o radikalai savinasi, tarsi tai būtų tik jų vienų privilegija. Lenkų kino režisieriai tokių kraštutinumų vengia, todėl rezultatai prasmingi ir įdomūs.
Pastarąjį dešimtmetį Lenkiją pastebimai apėmusias patriotines nuotaikas kursto Józefo Piłsudskio asmenybė. Galima net sakyti, kad atgyja maršalkos kultas, diegtas 3-iajame dešimtmetyje, ypač po 1926 m. gegužę įvykdyto perversmo. Ministrų kabineto konfliktai su prezidentu Stanisławu Wojciechowskiu, daugybė politinių krizių lėmė, kad kariuomenės daliniai, ištikimi Piłsudskiui, „padarė tvarką“ Varšuvoje. Anuomet maršalka buvo labai svarbus patriotiniam ugdymui, Seimas 1938 m. net priėmė specialų įstatymą, kuris draudė Piłsudskį vertinti nepalankiai. O po 1989-ųjų susidomėjimas šiuo nacionalinės istorijos veikėju atgijo su nauja jėga.
Nenuostabu, kad spalvingas personažas vilioja ir kinematografininkus. 2011 m. kuriant istorinę batalinę epopėją „1920. Varšuvos mūšis“, pirmąkart Lenkijoje panaudotos 3D technologijos. Režisierius Jerzy’s Hoffmanas, anksčiau puikiai inscenizavęs Henryko Sienkiewicziaus trilogiją („Ponas Volodyjevskis“, „Tvanas“, „Ugnimi ir kalaviju“), užsimojo parodyti vieną įsimintiniausių XX a. Lenkijos kovų, kai 1920-aisiais lenkai vieni įveikė Raudonąją armiją. Ši pergalė užkirto kelią bolševizmui skverbtis į Europą. Patys lenkai vadina tai „stebuklu prie Vyslos“ ir sieja su genialiais taktiniais Piłsudskio manevrais („Kas bijo Vaterlo, tas neturės Austerlico“).
Puikiai perpratęs batalinio kino paslaptis, gyvasis klasikas moka sužadinti žiūrovų emocijas, pasitelkdamas vaizdų magiją. Tačiau vaizduodamas istorines asmenybes, pasiduoda naujųjų laikų stereotipams – Leninas, Trockis, Stalinas virsta karikatūromis, persirengėlių šou dalyviais, o lenkų generolai atrodo taip pompastiškai, tarsi būtų nužengę iš didvyrių galerijos, jau nekalbant apie Piłsudskį (jį suvaidino Danielis Olbrychskis) – maršalka filmuojamas tokiais rakursais, kokiais anksčiau lenkai vaizdavo karalių Jogailą.
Lietuvių žiūrovai festivalyje pamatė ką tik Lenkijos ekranus pasiekusią istorinę dramą lakonišku pavadinimu „Piłsudskis“ (rež. Michałas Rosa). 1901 m., būdamas 34-erių, politinis kalinys Piłsudskis (jį suvaidino Borysas Szycas) pabėgo iš psichiatrijos ligoninės, kur jį buvo uždariusi Rusijos valdžia. Aktyvus pogrindžio pasipriešinimo dalyvis su artimiausiais bendražygiais dėl Lenkijos laisvės ryžtasi viskam, net griebiasi teroro aktų prieš caro valdininkus.
Keletas metų buvo kupini įtampos, revoliucinių įvykių, smurto ir išdavysčių. Piłsudskis turėjo manevruoti tarp konservatyvaus Lenkijos socialistų partijos pasyvumo ir aktyvaus pasipriešinimo okupantams. Pirmasis pasaulinis karas suteikė galimybę paskelbti Lenkijos nepriklausomybę.
Tokia intensyvi veikla beveik nepaliko laiko asmeniniam gyvenimui, šeimos laime teko rūpintis politiko žmonai Marijai (ją suvaidinusi Magdalena Boczarska Gdynės kino festivalyje gavo prizą už geriausią moters vaidmenį).
Kašubų epas ir vienos šeimos tragedija
Režisieriaus Filipo Bajono epinės dramos „Kamerdineris“ veiksmas irgi prasideda XX a. pradžioje, apimdamas daugiau kaip keturis dešimtmečius. Po Pirmojo pasaulinio karo sudaryta Versalio sutartis ne tik padalijo žemę, bet ir supriešino žmones – vokiečius, kašubus, lenkus. Siena tapo nesantaikos, dažnai net neapykantos priežastimi. Antilenkiškas prūsų, patriotiškas kašubų nusiteikimas išprovokavo masines žudynes.
Silezijoje gimęs kino režisierius Kazimierzas Kutzas yra sakęs: „Kai Silezijos žemes valdė vokiečiai, didžioji lenkų aristokratų dalis gana greitai buvo denacionalizuota, o vokiečių valdžia stengėsi, kad plebėjiškos kilmės lenkų inteligentai nemaištautų, – kam nors gabūs lenkai būdavo perkeliami į „senųjų“ vokiečių teritorijas, o į jų vietą atvykdavo „grynakraujai“ vokiečiai.“
„Kamerdinerio“ centre – kašubo Mateušo Krolio likimas. Mirus motinai, berniuką priglaudė prūsų aristokratė Gerda fon Kraus. Užaugęs turtuolių rūmuose, vaikinas pamilo šeimininkų dukrą – drąsią, emancipuotą panelę Maritą (Marianna Zydek). Mateušo krikštatėvis Bazilis Miotkė (Januszas Gajosas), paprastų žmonių vadinamas „kašubų karaliumi“, Versalio konferencijoje kovojo už kašubų vietą Lenkijos žemėlapyje. Po karo pasaulis smarkiai pasikeitė – Versalio sutartis, grąžinusi Lenkijai nepriklausomybę, atėmė iš aristokratų žemę ir galią. Neteko turtų ir fon Krausų giminė, o stiprėjančios neapykantos tarp kašubų, lenkų ir vokiečių tragiškas finalas – nacių surengtos kašubų žudynės Piasnicų miškuose.
Režisierius Bajonas primena ir kitas žudynes – tai vadinamoji Ilgųjų peilių naktis. Hitlerio įsakymu 1934-ųjų birželio 30-osios naktį Miunchene SS smogikai išžudė SA lyderius ir jų bendražygius, kad nekeltų grėsmės fiurerio vienvaldystei. Šioje scenoje nesunku įžvelgti citatą iš Luchino Visconti’o „Dievų žūties“, iš kurios į „Kamerdinerį“ atkeliavo ir tema apie „glaudžius“ fašizmo ryšius su homoseksualizmu (fon Krausų sūnaus Kurto linija, deja, nestokojanti klišių). „O kai vienoje filmo scenoje parodoma ežere plaukiojanti gulbė, tokia svarbi Visconti’o „Liudvike“, tampa aišku, kad, nepaisant scenaristų tvirtinimų, esą „Kamerdineris“ remiasi faktais ir tikra vienos šeimos istorija, Filipas Bajonas, žavėdamasis germanų kultūra, išlaisvino savo vaizduotę ir pasitelkė įvaizdžius, kurie jam ypač artimi.“
Režisierius Janas Jakubas Kolskis filmą pradeda vaikystės epizodais, filmuotais 16 mm kino kamera, ir pasakoja skaudžią savo senelių istoriją. 1946 m. rudenį nuo saviškio, tapusio išdaviku, kulkos žuvo Hanos ir Jakubo sūnus, Armia Krajowa kareivis Wacławas Szewczykas. Saugumiečiai, kad įsitikintų, ar „banditas“ tikrai negyvas, liepia iškasti karstą. Skausmo prislėgti tėvai (juos vaidina Grażyna Błęcka-Kolska ir Janas Jankowskis) keliauja su karstu per Pietų Lenkiją, kamuojamą pokario košmarų, kad galėtų palaidoti sūnų ten, kur žemė dar neaplaistyta krauju. Gedulingai laidotuvių procesijai teks įveikti beveik 500 kilometrų, susiduriant su besislapstančiais naciais, pasiklydusiais Ukrainos partizanais...
Jau pirmieji Lenkų kino mokyklos filmai heroizavo pasipriešinimo dalyvius, epochos tragizmą pabrėždami įspūdingomis vizualinėmis metaforomis. Vieną iš jų primena ir „Malonė“, kai nuniokotoje bažnyčioje Hanna sėdi po nukryžiuotu Kristumi, kabančiu žemyn galva, visai kaip legendinėje Wajdos „Pelenų ir deimanto“ scenoje. Bet heroikos, būdingos klasikiniams filmams, „Malonėje“ nebėra – tik skausmas, kančia, kaltė ir apgailestavimas.
„Kolskis kalba apie netikrumu paženklintą pasaulį, kuris pasinėręs į chaosą, pamažu formuojantis naujai tvarkai, anaiptol nežadančiai stabilumo. Šeimos trauma tapatinama su nacionalinėmis traumomis – Hanna ir Jakubas yra prislėgti savo kančių naštos lygiai taip pat, kaip visa lenkų tauta, nežinanti, ant kokių pamatų dabar kurti naują realybę.“
Stalinizmo nusikaltimų kronika ir politinis detektyvas
Ameriką vis dar slegia Didžioji depresija, Europą apėmęs nerimas dėl nieko gera nežadančių permainų Vokietijoje, o jaunas britų žurnalistas Garethas Jonesas (Jamesas Nortonas) džiaugiasi netikėta profesine sėkme – jam pavyko gauti interviu iš paties Hitlerio! Gerą nuotaiką šiek tiek sugadina žinia, kad jis atleidžiamas iš Davido Lloydo-Joneso, britų opozicijos lyderio, patarėjo pareigų, tačiau atsiranda galimybė imtis dar vienos drąsios misijos. Sovietų ambasadoje gavęs vizą, žurnalistas vyksta į Maskvą, kad visam pasauliui parodytų stalininio teroro pavyzdžius, regėtus savo akimis. Apie baisius nusikaltimus kalba visi, bet mažai kas yra juos matęs. Jonesas tikisi gauti interviu ir iš paties Stalino.
Svečias iš užsienio susiduria su nemaloniais netikėtumais jau pačią pirmą dieną Maskvos viešbutyje Metropol. Britų žurnalistas patenka į tikrą kloaką, kur knibždėte knibžda slaptųjų agentų, kiekviename žingsnyje zuja budrūs milicininkai. Vis dėlto Jonesui pavyksta apsilankyti net pogrindiniame meninės bohemos vakarėlyje, kur šampanas liejasi laisvai, kokainas uostomas iki pamėlynavimo, groja oficialiai uždrausti džiazo muzikantai, pusnuogės prostitutės angliškai laisvai bendrauja su užsienio šalių diplomatais, o šiai puotai maro metu diriguoja sovietų valdžios užverbuotas amerikietis, The New York Times korespondentas, Pulitzerio premijos laureatas Walteris Duranty’s (Peteris Sarsgaardas).
Kai užsienio reikalų ministras Litvinovas sudaro Jonesui galimybę susipažinti su karinę techniką gaminančiomis įmonėmis Charkove, žurnalistas, pabėgęs nuo palydovų, savo akimis pamato Ukrainoje vykdyto Holodomoro siaubą, kurį vėliau aprašė. Šia medžiaga plačiai rėmėsi istorikai, o vienas iš jų – Timothy’s Snyderis, parašęs knygą „Kruvina žemė: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“, – konsultavo „Pono Džounso“ kūrėjus.
Sovietinės propagandos slėptą valstybės nusikaltimų mastą Holland atskleidžia, pasitelkdama politinio kabareto stilistiką. Į dramatišką filmo audinį dažnai įpinami estradiniai intarpai, kuriuose skaitomi George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ fragmentai. „Dabar pas mus netrūksta korumpuotų konformistų ir egoistų. Labai trūksta Orwellų ir Jonesų, todėl būtent į juos privalome orientuotis“, – pabrėžia režisierė.
Režisierius Władysławas Pasikowskis, niekada nevengęs aštrių temų, buvo vienas pirmųjų žlugusios sovietinės sistemos „duobkasių“ lenkų kine. Jo „Šunys“, startavę 1992 m. gruodžio 31-ąją, sukėlė sprogusios bombos efektą, nes parodė, kad naujųjų laikų banditai niekuo nesiskiria nuo buvusių ubekų (taip lenkai vadina saugumiečius pagal jų organizacijos Unia Biezpieczenstwa pavadinimą). Net Wajda tada viešai pripažino, kad jaunas režisierius Pasikowskis naująją realybę išmano geriau, negu jis, lenkų kino patriarchas. „Šunys“ šokiravo visuomenę, bet pasirodžius tęsiniui „Šunys 2: Paskutinis kraujas“ (1994), filmas netrukus buvo pripažintas naujųjų laikų kino klasika. „Karštas“ temas režisierius narpliojo ir vėliau – karo suskaldytoje Jugoslavijoje („Karo demonai“, 1997), su teroristais kovojančiame Irake („Operacija Samum“, 1999). O filme „Derlius“ (2012), sutirštinęs spalvas, pasmerkė tautiečių antisemitizmą ir to paskatintus nusikaltimus (tada režisierių vieni vadino drąsiu mitų griovėju, kiti – šmeižiku).
Rimtas diskusijas Lenkijoje sukėlė ir biografinė drama „Džekas Strongas“ (2014). Taip amerikiečiai vadino aukšto rango socialistinės Lenkijos karininką, pulkininką Ryszardą Kuklinskį, kuris dvylika metų teikė JAV žvalgybai slaptą informaciją iš Generalinio štabo. Kai buvo demaskuotas, per stebuklą išvengė žiaurios bausmės, nes pavyko jį su šeima slapta išgabenti į užsienį. Jam paskelbtas mirties nuosprendis socialistinėje Lenkijoje galiojo iki pat naujųjų laikų. Lenkus kiršina aktualumo neprarandantis klausimas, kas buvo Kuklinskis – Lenkijos garbę gelbėjęs tautos didvyris ar karinę priesaiką sulaužęs išdavikas.
Įdomią biografiją režisierius pasakoja ir naujausiame filme „Pasiuntinys“. Jo herojus yra legendinis „Varšuvos kurjeris“ – taip buvo vadinamas Janas Nowakas-Jeziorańskis, garsus pogrindžio kovų veikėjas, 1943 m. tapęs Armia Krajowa ryšininku su Vakarų Europa. Varšuvos sukilimo išvakarėse sugrąžintas į okupuotą sostinę, pasistengė, kad Vakarus pasiektų fotografijos ir slapti dokumentai – neįkainojamas kovos su nacizmu liudijimas.
Nors režisierius disponavo unikalia medžiaga, „Pasiuntinys“ vis dėlto nuvylė. Dauguma kino kritikų pripažino, kad bandymas sukurti filmą apie „lenkų Džeimsą Bondą“ nenusisekė. Pasak vienų, tai „kariškas šnipų spektaklis“, kiti ironizavo, kad „ekrane jaučiamas parako kvapas, o kino salėje kvepia naftalinu“. Treti konstatuoja, kad visada sunku ekranizuoti legendą, o Pasikowskiui kur kas geriau sekasi kurti filmus apie gyvus žmones.
Kazimierzo Kutzo retrospektyva
Režisierius Kazimierzas Kutzas, miręs pernai po sunkios ligos, nemažai savo filmų skyrė gimtosios Silezijos istorijai. Debiutinis „Narsuolių kryžius“ (1958), trijų novelių vaidybinis filmas, polemizavęs su tuometiniu požiūriu į Antrojo pasaulinio karo patirtį, atrodė tolimas svarbiausioms Lenkų kino mokyklos nuostatoms, nors visus tris karinius siužetus vienija tas pats motyvas – po karo nebesiorientuojama naujojoje realybėje, žmonės nebemoka gyventi taikos sąlygomis.
Dar stipriau ši tema skamba seniausiame retrospektyvos filme „Niekas nešaukia“ (1960), tuoj po premjeros sulaukusiame piktų išpuolių, nes režisierius vėl nusižengė ano meto kino kanonams. Labiausiai buvo baramas už formos eksperimentus, nors laikas parodė, kad tai vienas originaliausių 7-ojo dešimtmečio lenkų filmų. „Niekas nešaukia“ išsiskiria dviem esminėmis savybėmis – labai realistiškai, su menkiausiomis buities detalėmis pavaizduota pokario kasdienybė ir puikiai perteikta dvasinė sumaištis žmonių, priverstų masiškai išsikelti iš gimtųjų vietų (dažniausiai kaimų) į svetimas žemes, šiuo atveju – į vokiečių miestelį, po karo atitekusį Lenkijai. Tą jų blaškymąsi pabrėžia kamera, dažnai filmuojanti žmones iš aukštybių. Kino kritikas Konradas Eberhardtas rašė: „Filme sunku įžvelgti normalią fabulos kompoziciją ar įprastą veiksmą, tai labiau panašu į kino albumą, kuriame išrikiuoti kadrai-portretai, kadrai-peizažai, kadrai-kompozicijos.“ Belieka tik pridurti, kad šiame albume išrikiuoti ir kadrai, atskleidžiantys žmonių likimus.
Lenkų kino režisieriai anuomet stengėsi vaizduoti tikslą turinčius, aktyviai veikiančius personažus, o Kutzui labiau rūpėjo reflektuojantis žmogus, ieškantis vietos naujojoje realybėje, kur, anot vieno personažo, „net vanduo ne toks“.
Punktyru nužymėtas ir pagrindinio herojaus Bohdano (Henrykas Boukołowskis) paveikslas. Už kadro liekanti jaunuolio praeitis nesunkiai numanoma. Jis buvo Armia Krajowa dalyvis, bet, gavęs įsakymą nušauti komunistą, kaip ir Macekas Chelmickis („Pelenai ir deimantas“) atsisako tai padaryti, o dabar bando išvengti tos praeities liudytojų, graužiamas abejonių, ar teisingai tada pasielgė. Liucinai (Zofia Marcinkowska), bandančiai jam padėti, piktai atšauna: „Nelaikyk manęs didvyriu. Aš toks pats niekšas kaip visi. Tu per daug iš manęs reikalauji.“
Nors Liucina daug ką Božekui atleidžia, tikėdamasi, kad meilė padės jam išsivaduoti iš baimės gniaužtų, jų santykiai sudėtingi (pats režisierius filmą vadino „izoliuotos meilės studija“). Fragmentiška filmo kompozicija neleidžia atsiskleisti herojų jausmams. „Žiūrovų dėmesį prikausto vizualinė plastika. Nuostabios kadro kompozicijos, žmonių portretai nepaprasto grožio sienų fone (būtent Kutzas ir operatorius Jerzy’s Wójcikas atrado ir lenkų kine įtvirtino sienų, neutralių fonų „fotogeniškumą“), stulbinantis detalių derinys, grakščios, subtilios mizanscenos padeda pabrėžti filmo formos agresyvumą bei savarankiškumą, o filmo herojai tampa tik įspūdingais kompozicijos elementais.“
Kino istorikai iki šiol nesutaria, ar lenkų kine buvo kažkas panašaus į prancūzų Naująją bangą. Jeigu vis dėlto buvo, tai, anot kino kritiko Jakubo Majmureko, būtent „Niekas nešaukia“ laikytinas šios bangos lyderiu „dėl lig šiol imponuojančio formos naujumo, drąsos eksperimentuoti, nebanalių plastinių bei garsinių sprendimų“. O Rafałas Marszałekas tvirtina, kad „Niekas nešaukia“ buvo Naujosios bangos Lenkijoje pranašas, autorinės, asmeniškos pasaulio vizijos manifestas.
Dar vienas ankstyvasis Kutzo šedevras – „Tylėjimas“ (1963), sukurtas pagal aklo rašytojo Jerzy´o Szczyglo autobiografinę knygą. Pagrindinis filmo herojus paauglys Stachas, gyvenantis mažame miestelyje, 1945-aisiais apanka per nelaimingą atsitikimą, žaisdamas su tikrais ginklais ir sprogmenimis. Po kvailo pokšto, kurį aplinkiniai laiko pasikėsinimu į vietinio kunigo gyvybę, pradeda sklisti gandai, esą Stachą ištikusi nelaimė yra Dievo bausmė. Nelaimingas vaikas akimirksniu atsiduria visiškoje izoliacijoje, juo rūpinasi tik karo ligoninės seselė Kazė, negina Stacho net kunigas, nors netiki jo kalte.
„Konfrontacija filme įgavo estetinę vertę dėl nuostabiai sukomponuotos garsų paletės, leidžiančios pajusti, kaip apakęs vaikinas bando suvokti pasaulį iš garsų (labai ekspresyvi ir Wojciecho Kilaro kompozicija, kurią jis pats ilgai vadino vertingiausia savo muzika, rašyta kino filmams).“
Pirmas filmas iš vadinamojo Silezijos ciklo „Juodosios žemės druska“ (1969) pasakoja apie žlugusį 1920 m. sukilimą, antras „Karūnos perlas“ (1972) – apie streiką, 4-ajame dešimtmetyje kilusį anglių kasykloje, trečias „Vieno rožančiaus karoliukai“ (1979) – apie tai, kaip kalnakasys pensininkas kovoja su valdžia, jo namo vietoje planuojančia statyti daugiaaukštį. Filme „Mirtis kaip duonos riekė“ (1995) režisierius atkūrė tragiškus 1981-ųjų įvykius Katovicuose, kai įvedus karinę padėtį, per susidūrimus su milicija vietinėje kasykloje žuvo devyni žmonės.
Tačiau Kutzas – ne vien dramatiškų ir tragiškų įvykių metraštininkas, jis yra sukūręs ir komedijų. Nors filmo „Pulkininkas Kviatkovskis“ (1996) veiksmas vyksta niūriais 1945 m., režisierius žvelgia į šį laikotarpį su lengva ironija, kartais pasitelkdamas ir sunkesnę satyros artileriją. Karas baigėsi, bet komunistų partija nemoka gyventi be kovos. Ubekai ėmė kovoti su „vidiniais priešais“ – Armia Krajowa kariais ir kitokiais „atskalūnais bei reakcionieriais“. Į valymo vajų vos nepakliuvo ir kuklus ginekologas Andžejus Kviatkovskis (Marekas Kondratas), bet likimas jam laiku pakišo galimybę padaryti paslaugą aukšto rango saugumiečiui. Už nuopelnus gavęs atostogų, kartu su senu draugeliu Dudeku važiuoja į Varšuvą, kur užmezga tikrą „karo lauko romaną“.
Dudeką, savotišką pokario Lenkijos Sančą Pansą, suvaidinęs ekscentriškas aktorius Zbigniewas Zamachowskis jau pirmu smuiku griežia Kutzo filme „Atsivertėlis“ (1994). Šįkart režisierius ironiškai pažvelgė į Solidarność laikų politines permainas. Pirmasis šią temą kine išdrįsęs paliesti Wajda („Žmogus iš geležies“, 1981) vėliau sakė, kad „Atsivertėlis“ yra geriausias filmas apie Solidarność ir laisvą Lenkiją, o „naujos šiuolaikinės kinematografijos nelaimė ta, kad nėra tokio menininko kaip Kazimierzas Kutzas“.
Ekscentriškos komedijos stichijoje Zamachowskis jaučiasi lyg žuvis vandenyje. Jis vaidina pasiuntinuku elektrinėje dirbantį Tomeką Siveką, kuriam 1981-ųjų rudenį viršininkas duoda partinį įpareigojimą – šnipinėti kolegas ir informuoti valdžią, kas dalyvaus Solidarność mitinge Katovicuose. Tačiau apimtas patriotinės mitingo atmosferos ir pajutęs dvasinį pakilimą, Tomekas drauge su visais protestuotojais gieda „Mes trokštame Dievo“. Jau kitą dieną jis areštuojamas, o atgauti laisvę pasiūloma mainais į išdavystę – užteks įvardyti keletą savo „bendražygių“. Vis dėlto Tomekas jau yra „atsivertėlis“, finale jis prisideda prie naujos bažnyčios statymo.
Į Solidarność laikus lenkai žvelgia įvairiais rakursais, net ironiškai. Prancūzijoje gyvenantis režisierius Rafaelis Lewandowskis 2011 m. gimtinėje susuko filmą „Kurmis“, kurio herojus, jaunas verslininkas (jį suvaidino Borysas Szycas), iš spaudos sužino, kad jo tėvas buvo saugumiečių agentas, infiltruotas į Solidarność. Lietuvoje panašus filmas apie saugumiečių „kurmius“, infiltruotus į Sąjūdį, nei prieš aštuonerius metus, nei dabar būtų neįmanomas. Patys suprantate, kodėl...
