Galeristai atviravo, kad gerą reputaciją turinčios galerijos vardas tarptautiniame kontekste lygus patikimumo garantui, o Lietuvoje tai esą kol kas dar pradinėje stadijoje, nors galerijos ties tuo dirba jau daug metų. Vis dėlto, tikino jie, nėra ir tokio kriterijaus, kad kažkas atėjęs su savo biudžetu surengtų parodą. Užsakominės parodos, anot galeristų, jau keliauja į užmarštį – reputacijų ekonomika diktuoja savo sąlygas.
Profesionalumas ateina su patirtimi
Parodų erdvės „Editorial“ viena bendraįkūrėjų, menininkė Neringa Černiauskaitė pasakojo, kad kai su kolege Vitalija Jasaite sugalvojo įkurti „Editorial“ erdvę, mintys sukosi būtent apie menininkus, nerandančius sau erdvės, – kuri nebūtų nei pernelyg institucinė, nei pernelyg komercinė ar akademinė.
„Kur jie galėtų pristatyti savo darbus labiau eksperimentiniame kontekste, – į tai orientavomės sukurdamos šį fenomeną. Kaip renkamės parodų autorius? Pagal tai, kaip atitinka bendrą mūsų erdvės viziją. Kitas svarbus aspektas – tai yra jaunosios kartos kūrėjai. Nemažai programoje moterų, merginų, jaunų menininkių, kurios, jaučiame, turi didelį potencialą, tereikia nedidelio postūmio, tramplyno, nuo kurio karjera gali šokt į viršų, jei aktyviai tęstų savo veiklą“, – pasakojo N. Černiauskaitė.
Ypatingai didelį dėmesį bendraįkūrėjos teikia pastangoms „įausti lietuvių kūrėjus į tarptautinį kontekstą“.
Profesionalumas, anot N. Černiauskaitės, vienas iš reikalavimų. „Nebūtinai menininkas turi būti baigęs kažkokią konkrečią instituciją, ar priklausyti sąjungai... Profesionalumas ateina su patirtimi. Iš meno istorijos žinome savamokslių menininkų, kurie turėjo ypatingą meninę raišką, savitumą, kas pavertė juos aktyviais meno lauko dalyviais. Galbūt pagrindinis kriterijus yra potencialumas ir inovatyvumas, konceptualus gilumas, kurį matome kūrėjų kūryboje, temų vystymas, kuris aktualus tiek mums, tiek žiūrovams, ar šaliai, kuri, kai kuriais atvejais, būna konservatyvi“, – kriterijus vardino pašnekovė.
Tačiau ieškant originalumo – galimas ir plagiato pavojus. Kaip yra atrenkami darbai? „Didžiąją programos dalį sudaro naujų kūrinių kūrimas. Menininkai, žinodami, kad surengs parodą mūsų erdvėje, dažnai kūrinius ar instaliacijas kuria specialiai jai. Nes architektūriškai ši erdvė nėra specifinė ar patogi, turi žemas lubas, gan ankšta, todėl dažniausiai tai būna nauja meno kūrinių produkcija. Kalbant apie atranką – Su Vitalija turime nemažai patirties, tai leidžia atsirinkti kokybiškus kūrinius. Dėl plagiato – tikrai matome akivaizdų pamėgdžiojimų, bet, kalbant apie originalumą – visi kūrėjai kuriame ne vakuume, visada referuoji tiek į meno istoriją, tiek į savo dabartinę aplinką, kolegas, – normalu kažkuo remtis, į kažką nurodyti, su kažkuo diskutuoti per meną. Vis dėlto, idėjinis perkopijavimas – gan akivaizdžiai matosi, tokių kūrinių tikriausiai neparodytume... Nebent kažko labai nežinotume, būtų nuslėpta informacija“, – pažymėjo N. Černiauskaitė.
Galerijos – kaip advokatai
Galerijų vaidmuo, regis, šiandien tampa vis svarbesnis, – tiek menininkams, tiek norintiems įsigyti meno kūrinį. Su pastebėjimu, kad gerą reputaciją turinčios galerijos vardas yra tarsi patikimumo garantas, N. Černiauskaitė sutiko.
„Taip, pas mus Lietuvoje [šis procesas] dar pradinėse stadijose, nors turime ir ilgai veikiančių galerijų, kurios ties tuo dirba jau daug metų. Bet tarptautiniame kontekste – galerijos statusas yra kaip tam tikras kokybės ženklas. Jeigu kūrinys atėjo per šitą galeriją, vadinasi, su šituo menininku (-e) viskas bus gerai, tai yra nebloga investicija. Tam tikras kokybės ir prekės ženklas. Dėl to, galerijos dėl savo įvaizdžio kūrimo ir išsaugojimo stipriai dirba. Reputacijų ekonomika“, – apie reputacijos palaikymo politikos svarbą kalbėjo N. Černiauskaitė.
Abipusės bendradarbiavimo naudos tarp galerijos ir menininko N. Černiauskaitė neneigė – tai, anot jos, yra labai svarbu.
„Geros galerijos sukuria sąlygas menininkams vystyti savo kūrybą. Tuo pačiu, aišku, yra ir komercinė transakcija tarp abiejų pusių. Svarbu jausti galerijos palaikymą, kad ji stovi už tavęs. Meno pasaulyje netrūksta nesklandumų, nesutarimų: galerijos – kaip tam tikri advokatai, kurie apgina, gali reaguoti oficialiai“, – pažymėjo ji.
Laikai, anot N.Černiauskaitės, keičiasi, 20 a. vidurio ar pabaigos menininko įvaizdis kaip užsidariusios, neverbalios, neartikuliuotos asmenybės – jau išeinantis.
Niekas negimė galeristais
Įdomu tai, kad galerijų yra gana daug, bet ne visos žinomos, ne vienodai prasiveržia. Nuo ko tai priklauso – nuo pačių galeristų ar pasirinktų kuruoti menininkų? Pasak N. Černiauskaitės, šičia sukrinta daug faktorių.
„Tai kompleksiškas dalykas, pirmiausia – asmenybė, kuri įkuria galeriją, žmogus, kuris turi tam tikrą viziją. Be vizijos – reikia turėti ir tam tikro išmanymo, kuris, aišku, auga su patirtimi. Niekas negimė galeristais! Studijų programos šios specialybės nėra, dažniausiai tuo užsiima žmonės, kurie patys dirbę galerijose arba baigę kuratorystę. Kalbu labiau apie tarptautinį kontekstą – Lietuvoje nėra kuratorinės programos nei daug tarptautiškai įsitvirtinusių galerijų, kuriose tu gali gauti patirties – tik kelios“, – sakė N. Černiauskaitė.
Gebėjimas suderinti vadybą, anot pašnekovės, tai viena, bet turėti gerą skonį irgi labai svarbu. „Potencialių menininkų matymas, kurie dar nėra kažkieno „pagriebti“ – tai nėra norėjimas greitai užsidirbti ar ieškojimas pigios tapybos, bet turėjimas toliaregiškesnį mąstymą. Bent jau įsivaizduoju, kad taip turėtų būti... Ne visada taip yra, kaip kur – ateina žmonės iš pasiturinčio lauko, įkuria savo vardo galerijas, pardavinėja kūrinius. Bet sėkmingos – turinčios viziją, surenkančios gerą komandą“, – sakė N. Černiauskaitė.
Kartkartėmis vis dar pasigirstantis gandas, kad, jei turi pinigų – tai visos galerijų erdvės tau atviros, pasak N. Černiauskaitės, jau praeitis.
„Tai galbūt labiau 90-ųjų prieiga, galbūt taip ir būdavo, galbūt yra tokių galerijų, kurios taip daro... Matau, kad Lietuvos meno laukas šia prasme profesionalėja, supranta tam tikrą galerijų veikimo protokolą, supranta, kad, jeigu nori kurti savo statusą – tokių parodų tiesiog nedarai. Yra galerijos, kurios atviros menininkams, jų pasiūlymams – šičia labiau kaip edukacinis, paramos momentas – studentų parodas parodyti, bendradarbiavimas su Dailės akademija. Bet užsakomųjų parodų, jeigu tu nori būti rimtai priimamas – nelabai kas imasi daryti, bent jau kalbant apie profesionalų šiuolaikinio meno lauką“, – įsitikinusi N. Černiauskaitė.
Žvelgia plačiai – priima įvairius autorius, įvairių stilių
Pylimo galerijos vadovė Milda Smetonaitė pažymėjo, kad rinkdamiesi darbus eksponavimui atsižvelgia į tai, kiek menininko kūryba atitinka galerijoje pristatomos kūrybos nuolatinę ekspoziciją, pagrindinę idėją, koncepciją.
„Pas mus didelė nuolatinė ekspozicija, iš jos galima darbus įsigyti. Kita erdvė – parodoms rengti. Kadangi pristatome modernizmo klasiką, turime sukaupę nemažai išeivijos puikių tapybos darbų. Rinkdami, derindami su autoriais, kurie norėtų pas mus pristatyti savo kūrybą – žiūrime, kad tai nesikirstų su tuo, ką mes pristatome nuolatinėje ekspozicijoje, kas atitinka mūsų požiūrį, tai, ką mes vadiname tikra tapyba“, – vieną pagrindinių kriterijų įvardino M. Smetonaitė ir pridūrė, žvelgiantys gan plačiai, priimantys įvairius autorius, įvairių laikotarpių, stilių. Gyvenimo aprašymo faktai nėra apsprendžiantys, nereikalaujama būti Lietuvos dailininkų sąjungos nariu – galerija privati.
Domisi autoriais, jų kūrybiniu keliu
Paklausta apie autorinių darbų atsirinkimą, kaip išvengiantys plagiato atvejų, kokius yra susidėję saugiklius, M. Smetonaitė atviravo, kad tokių dalykų, deja, neišvengia net ir ir tarptautinės, stipriausios galerijos, turinčios šimtmečius patirties.
„Bet, aišku, stengiamės domėtis autoriais, jų kūrybiniu keliu. Pagrindinių autorių branduolys, su kuriais dirbame nuolatos, kurie grįžta į mūsų galeriją rengti parodų kas keletą metų – jis susiformavęs, patikimas“, – pažymėjo M. Smetonaitė.
Su pastebėjimu, kad tarp norinčių įsigyti meno kūrinį vis svarbesniu tampa galerijos patikimumo kriterijus, M. Smetonaitė sutiko: „Tikrai taip, galiu drąsiai, užtikrintai sakyti. Pas mus yra ir nuolatiniai lankytojai, kurie nuolat seka, kokios bus parodos, kokie nauji autoriai, kas naujo pristatoma. Jei turi progą įsigyti naują darbą, kreipiasi į mus, žino, kad atsakingai ir nuoširdžiai stengiamės įsiklausyti, patarti.“
Renkantis meno kūrinį – į ką atkreipti dėmesį? Šičia svarbiausias patarimas būtų, anot M. Smetonaitės, rinktis taip, kad paveikslas džiugintų, patiktų, būtų gera ir šilta į jį žiūrėti.
Svarbų vaidmenį užima parodų kuratorius
Galerijos (AV17) vadovė Kristina Mizgirytė pasakojo, kad parodos šioje erdvėje yra aktyviai organizuojamos jau dvyliktus metus.
Anot K. Mizgirytės, kuratorius sprendžia, ar menininko darbai pasižymi aukšta menine verte – tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame šiuolaikinio meno lauko kontekste: „Galiausiai svarstoma, ar menininko kūryboje analizuojamos temos yra aktualios mūsų laikotarpio kontekste, mąstome, ką reikšmingo menininko darbai šiandien gali pasakyti mūsų visuomenei.“
Bendradarbiavimas su menininkais, K. Mizgirytė neabejoja, organiškas procesas, kuris užsimezga labai įvairiais būdais. „Nėra taisyklė, jog tik pats kuratorius „atranda“ menininkus, kurių darbus norėtume rodyti galerijos erdvėje. Kartais menininkai (ypač jaunosios kartos) susisiekia su mumis, siūlydami savo parodos idėją. Jeigu menininkas, ir jo parodos idėja atitinka mūsų kriterijus, tuomet užsimezga bendradarbiavimas organizuojant menininko parodą“, – aiškino galerininkė.
Nerimas kyla iš nežinios, komunikacijos trūkumo
Galerijos „Vartai“ atstovo Luko Strolios nuomone, nerimas, kad galerijose parodas gali rodyti bet kas panorėjęs, turintis tam lėšų, – ne visada pagrįstas, kyla iš nežinios, abipusės komunikacijos trūkumo.
„Neabejoju, kad tokių atvejų būna, bet jie tikrai nedažni. Visų pirma, reiktų pastebėti, kad vizualaus meno lauke egzistuoja skirtingo profilio galerijos, su skirtingais tikslais, pažiūromis, ekonomine padėtimi. Visų jų veikimo formatai itin skirtingi, todėl galerijų parodų, projektų bei menininkų atrankos politika yra tikrai nevienalytė. Norint ją perprasti, būtina skirti ypatingai daug dėmesio bei įsitraukimo – ne tik žiūrovams, bet ir patiems menininkams“, – sakė jis.
Pašnekovas neabejojo, kad profesionalaus meno lauke tam tikros tendencijos ar praktikos yra nusistovėjusios.
„Įprastai galerijos, veikiančios šiame lauke, stebi kūrėjus, bendrą meno lauką: kas jame dedasi, kas kuriama ir pristatoma. Tai daroma bendradarbiaujant su meno akademijomis, stebint naują kartą, bendradarbiaujant su parodų kuratoriais, karjeroje pažengusiais menininkais – jų rekomendacijos itin taiklios. Taip pat ir patys galeristai nuolat domisi lankantis ne tik vietinėse, bet ir tarptautinėse parodose, bienalėse ar kituose kultūriniuose renginiuose. Menininkai kreipiasi ir patys, pristato savo kūrybą, būsimus projektus. Manau, svarbu taip pat pabrėžti, kad šio klausimo tema iš dalies susijusi ir su finansų bei žmogiškųjų išteklių trūkumu. Galerijų ir fizinių erdvių, kuriose kiekvienas, turintis kūrybinių aspiracijų, galėtų jas atskleisti, deja, yra mažiau nei pačių kūrėjų. Išlaikyti erdves ir visuomenei pateikiamą kokybišką kultūrinį turinį nėra lengva“, – pažymėjo L. Strolia.
Parodų biudžetai dažnai siekia penkiaženkles sumas
Situacijos, kai kūriniai tiesiog įprastai erdvėje iškabinami, anot L. Strolios, vis retesnės. Dažnai prie parodų dirba kuratoriai, parodų architektai, technikai, projektų vadovai, koordinatoriai, tekstų kūrėjai, vertėjai bei dauguma kitų, čia neišvardintų profesijų atstovų. Tad parodų biudžetai dažnai siekia penkiaženkles sumas. Kol kas, mūsų regione, tęsė L. Strolia, erdvių, kurios bent iš dalies gali savarankiškai, be valstybės ar kito pobūdžio finansavimo, prisidėti prie šiuolaikinio meno diskurso plėtros, maža.
L. Strolios vertinimu, atrankos politika nevienalytė, todėl nėra ir vieno apibrėžto būdo ar formulės, kaip tapti galerijos reprezentuojamu menininku ar būti įtrauktam į jos parodas.
„Galerija „Vartai“ reprezentuoja šiuolaikinio meno kūrėjus, taip pat ji visai neseniai pradėjo atstovauti ir šiuolaikinį dizainą kuriantiems profesionalams. Galerijos komanda organizuoja ne tik reprezentuojamų menininkų solo parodas, vykstančias kas dvejus trejus metus, bet ir grupines parodas, kaip „L'étreinte – Embracement – Glamonė“, tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų parodas, kaip Luc Tuymans, Louise Bourgeois, Erwin Wurm ir kt. Tad jos parodų kalendorius gali būti užpildytas ir keletą metų į priekį. Galerija nuosekliai stebi šiuolaikinio meno bei dizaino lauką, ne tik jau įsitvirtinusių kūrėjų veiklą, bet ir jaunųjų menininkų ir dizainerių kūrybą. Bendrauja su kuratoriais bei kitais kultūros lauko profesionalais, – sakė L. Strolia ir pridūrė, kad galerija dirba su profesionalaus šiuolaikinio meno ir dizaino atstovais. Pažindinimasis su turiniu – vienas svarbiausių atrankos elementų. Taip esą užtikrinama kokybė, aktualumas, menininko brandumas bei kiti itin svarbūs dėmenys.
Meno kūrinių vertė – turinys
Dažnai šiuolaikinio meno kūrinių vertė, pasak L. Strolios, slypi ne formoje, o pačiame jo turinyje, kontekstuose.
„Priimti ir dirbti su kūriniais, nesusipažinus su jų kontekstu būtų gan neprofesionalu. Kūriniai įprastai atrenkami kartu su menininku, eksponuojami galerijos erdvėse, stebima, kaip į juos reaguoja lankytojai, kolekcionieriai, klientai. Plagiavimo atvejis vizualiame mene gan sudėtinga tema. Galima būtų kalbėti ir apie tokio reiškinio kaip apropriavimas, kuris vizualiame lauke plačiai legitimizuotas, istoriją, pastebėti, kad du ar keli kūrėjai vaizduoja visai panašius ir net identiškus motyvus, tik savu stiliumi. Plagiavimą iš tiesų gan sunku kontroliuoti, todėl ne veltui turime Lietuvos autorių teisių ir gretutinių įstatymą, kuris, verta paminėti, nėra tobulas. Todėl kūrėjams padeda ir jų autorines teises atstovauja asociacija LATGA. Galerija pasitiki savo reprezentuojamais menininkais. Nei vienai, nei kitai pusei plagiavimo atvejis nėra naudingas. Laikomės įprastos praktikos, kai autorius kiekvienam kūriniui pasirašo sertifikatą, užtikrindamas jo autentiškumą“, – aiškino Galerijos „Vartai“ atstovas.
O meninės kokybės užtikrinimą, L. Strolia sutiko su anksčiau išsakyta nuomone, – dažnai atlieka kuratoriai. „Galerijose, priklausomai nuo jų dydžio, programas kartais sudaro ir jų vadovai kartu su komanda. Kartais erdvės kviečia nepriklausomus kuratorius ar kitus kompetentingus asmenis, kurie sudaro parodų programas, kuria ilgametes strategijas, pritraukia kūrėjus. Galerija „Vartai“ ne išimtis“, – sakė jis.
Galerijos – vienas svarbiausių meno sklaidos elementų
Menotyrininkas, kuratorius Ernestas Parulskis pažymėjo, kad meno sklaidos kontekste viena svarbiausių galerijų funkcijų yra patekimo į meno kūrinių apyvartą slenksčio sukūrimas ir jo išlaikymas:
„Meno galerijos buvo (norint, galima jų istoriją skaičiuoti šimtmečiais), yra ir bus vienas svarbiausių šiuolaikinio meno (visas menas savo atsiradimo metu buvo šiuolaikinis) sklaidos industrijos elementas. Žinoma, teiginį „bus“ prieš dešimtmetį šiek tiek papurtė internetinės meno pardavimo platformos – tuomet kelias dienas atrodė, kad meno prekybai tarpininkų nereikia, bet gana greitai viskas grįžo į įprastas vėžes. Šis slenkstis nėra mechaninis: nėra taip, kad galerija tiesiog nusprendžia – štai šiuos menininkus rodysim, o šitų – ne. Galerijos slenkstis arba atrankos kriterijai yra susieti su kitais meno proceso dalyviais: meno institucijomis, kritikais, apžvalgininkais, kuratoriais, kitomis galerijomis, meno mugėmis, kolekcionieriais ir meno mylėtojais, kurių sinerginė patirtis galiausiai ir suformuoja vienokias arba kitokias galerijines strategijas.“
Šis strategijų turinys, anot E. Parulskio, labai susijęs su galerijos pozicija vaizduojamojo meno lauke. „Įtaką daro ir priklausomybė (pavyzdžiui, institucinės ar kooperatinės galerijos turi atliepti savo steigėjų lūkesčius), veikimo vieta – vienaip savo darbą ir menininkų atrankos kriterijus organizuos kurorto pėsčiųjų gatvėje įsikūrusi galerija, ir visiškai kitaip – mobili jauniausią meną rodanti (na, ir parduodanti) didmiesčio galerija. Be abejo, galerijos turinį daugiausiai formuoja galeristė ar galeristas, jau žinantis savo pirkėjų norus ar, atvirkščiai, siekiantis pagal savo viziją suformuoti naujų kolekcionierių būrį. Galerinės vizijos, savo ruožtu, irgi patenka į milžinišką pasirinkimų spektrą – vieniems pardavėjams galerinės veiklos misija tampa greitas interjerinių paveikslų pardavimas, kitiems – neskubus modernios klasikos medžiojimas keliems žinovams, tretiems – noras internacionalizuoti lokalią meno rinką ar globalizuoti vietinę pasiūlą“, – pastebėjo menotyrininkas.
Galerijų dešimtukas
Bet kokiu atveju, tęsė jis, visos galerijos, susiformavusios sau tinkamo meno atrankos slenkstį, suteikia ir parduodamo meno gerumo garantą – tokį, kokį leidžia duoti galerijos sukauptas simbolinis kapitalas, kuris, beje, yra pamatuojamas: „Menininkų paklausos reitingas artfacts.net (negaliu jo rekomenduoti savarankiškam pasižiūrėjimui, nes duomenys prenumeruojami, o prenumeratos kaina nėra maža), šiuo metu objektyviausias meno „gerumo“ nustatymo įrankis, taip pat duoda ir galerijų reitingus, kuriuos suformuoja aukštą reitingo numerį turinčių menininkų kūrybos eksponavimas.“
E. Parulskis pasidalino gauta informacija, kaip artfacts.net reitinge dėliojasi Lietuvos galerijos. Iš dešimtuko pašalintos jau nebeveikiančios galerijos ir meno institucijos, institucinės galerijos:
1. Galerija „Vartai“
2. The Rooster Gallery
3. Galerija „Meno niša“
4. Galerija AV17
5. A galerija
6. Kunstkamera
7. Galerija „Meno forma“
8. Pylimo galerija
9. Galerija „Aidas“ (buvusi „Lietuvos aido“ galerija)
10. Tumo galerija
