Kol jo lauka, pasakoja apie kitą savo vaiką – filmą „Čia buvo Saša“.
– Ar buvimas šeima – vyru ir žmona – labiau padeda ar trukdo kurti filmus?
Gabija: Labiau padeda. Bent mums. Mes vienas kitą gerai pažįstame, galime papildyti ir nenuolaidžiaujame vienas kitam. Čia gal labiau bendra kūryba kartais kliudo būti vyru ir žmona, kai aštriai diskutuojame ir giname nuomonę kūrybiniu klausimu. Bent jau man visgi labai smagu dirbti kartu ir neįsivaizduoju geresnio partnerio nei Ernis.
Ernestas: Na, pradėkime nuo to, kad jeigu nebūtume dviese, tai nebūtų ir filmų. Mes save atradome ne tik bendrame gyvenime, be ir kūryboje. Žinoma, nėra lengva, kai retkarčiais vienas nori vieno, kitas nori kito kūrybiniame procese, bet taip mes mokomės dialogo, tolerancijos ir sprendimų kurie niekada nebūna kompromisiniai.
– Kaip pavyksta darbą palikti filmavimo aikštelėje ir neparsinešti namo?
Gabija: Nepavyksta. Arba tik iš dalies. Filmų kūrimas yra mūsų abiejų aistra, tad ji dažnai randa prieglobstį ir namuose. Stengiamės, kad kūrybiniai ginčai neįtakotų mūsų santykių ir su metais tai mums vis geriau pavyksta, nors abu esam greitai užsiliepsnojantys.
– Aktoriai, režisieriai, scenaristai paprastai filmą laiko pirmu, geriausiu, įspūdingiausiu. Koks „-iausias“ yra jums „Čia buvo Saša“?
Gabija: Kol kas – nuoširdžiausias. Kaip ir visi kiti mano darbai, nes aš pripratus kiekviename vaidmenyje įdėti širdį, nemoku kitaip.
Ernestas: Man kiekvienas filmas yra žingsnis į naują etapą. Nesibaigianti karuselė. Pačiam vertinti filmą gana sudėtinga. Galiu nebent atsakyti, ar techniškai jis yra tvarkingas. Žiūrovas mano vertintojas. Man svarbiau ar filmas sujaudina, sudomina, paliečia. Man šis filmas kaip įrodymas, kad esu reikiamame kelyje.
– Koks jausmas žiūrėti į žmoną, vadinančią kito vyro glėbyje? Ar kalbate apie tai prieš filmavimą ir po jo?
Ernestas: Na, jeigu apie tai dar ir namie kalbėtume – išprotėčiau (juokiasi). Bet, šiaip man tai visiškai nesvarbu. Jeigu to reikia istorijai, to reikia istorijai.
Gabija: Iš tikrųjų tai kalbame ir prieš, ir po. Ir galų gale – juk viskas netikra. Ir tuo metu ekrane – aš nesu Ernio žmona, aš esu kažkieno kito žmona, meilužė ar draugė. Abu tą suvokiame. Toks mūsų darbas. Stengiamės kiek įmanoma daugiau juokauti. Tai padeda sumažinti nejaukumą aikštelėje ir suvokti, kad tai tik – darbas
– Tikriausiai prieš kurdami filmą „Čia buvo Saša“ ir ruošdamiesi jam turėjote nuostatų apie įsivaikinimą. Ar jos pasikeitė po filmo?
Ernestas: Nuostatos nepasikeitė. Save laikau humanistu. Man svarbu sugebėti suprasti ir atjausti kitą. bet aš nesu išskirtinesnis nei kiti – man irgi ne viskas būna svarbu, ne viską norisi dėti į širdį. Kartais net lengviau užmerkti akis, vardan to, kad nematytum supančių problemų. Tačiau, kai dažnai suvokiu, kad pasaulis, kuriame gyvenu, yra tikrai išprotėjęs ir neadekvatus, tai ir norisi apie tai kalbėti. Kalbėti apie žmones, susvetimėjimą ir tikėjimą, kad ši vieta kur gyvename, galėtų būti geresnė. Ir tai dažniausiai priklauso nuo požiūrio taško pakeitimo.
– Filme jaunai porai, ketinančiai įsivaikinti, keistai susiklosčius tenka dienai pasiimti ne išsvajotą mergaitę, o 12 metų berniuką. Kiek filme kuriamame jūsų personaže yra jūsų pačios? Ar kažkurie personažo poelgiai jums artimi? O gal kaip tik – taip niekada pati nesielgtumėte?
Gabija: Yra šiek tiek. Kaip ir kiekvienam personaže. Bet aš skirtingai nuo savo personažo kalbu apie savo jausmus, neužlaikau jų. Manau, kad nebūčiau sutikusi praleisti dienos su berniuku. Bet gyvenimas ir yra nuostabus tuo, kad niekada nežinai, kaip vieni ar kiti sprendimai vėliau turės įtakos tavo likimui.
– Ar turite svajonę, kokį filmą norėtumėte sukurti kartu?
Ernestas: Taip. Antrą filmą. Tada trečią, ir taip toliau pagal progresiją.
Gabija: Dabar ruošiamės naujam filmui, kurį pradėsim filmuoti rugsėjį. Tai svajonė, kad jis gerai pavyktų, turime ir kitų projektų, kuriuos vystome. Stengiamės svajones pildyti.
Užsienio festivaliuose apdovanojimų pelnęs ir kritikų pozityvių vertinimų sulaukęs vaidybinis filmas Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo rugpjūčio 16 d. Pagrindinius vaidmenis filme atliko Valentinas Novopolskis, Gabija Siurbytė ir Markas Eimontas.
Kino juostoje „Čia buvo Saša“ nagrinėjama sudėtinga tema, tačiau tuo pačiu tai nuoširdus ir linksmas filmas. Jame pasakojama istorija apie tai, kad 30-mečiai Jurga ir Tomas negali susilaukti vaikų, tad nusprendžia įsivaikinti mažą mergaitę. Bet atvažiavusiai į globos namus jos pasiimti porai pranešama, kad įvyko klaida – vietoje būsimos globotinės nekantriai laukia 12-metis Saša. Direktorė potencialius įtėvius įkalba su berniuku drauge praleisti dieną. Kai Jurga pasiduoda jos spaudimui, prasideda trijulės gyvenimą pakeisiantys įvykiai. Įtemptai dienai baigiantis, kiekvienas privalės atsakyti į klausimą – kas gi yra tikroji šeima?
