Daugeliui iš televizijos ekranų pažįstamas žurnalistas, autorinių laidų vedėjas ir kūrėjas Henrikas Vaitiekūnas – intriguojančių ir šmaikščių istorijų kūrimo meistras. Žaismingu stiliumi parašytoje debiutinėje publicistikos knygoje sudėta net keliasdešimt esė įvairiausiomis temomis – nuo sveikatos patarimų iki pamąstymų apie gyvenimą. Autorius geba dovanoti tikrą skaitymo malonumą, stebina originaliu požiūriu į įvairius dalykus ir reiškinius. Jis įtraukia skaitytoją į nuotaiką gerinančią proto mankštą, todėl keliaujant per puslapius teks ir paspėlioti, ir paskaičiuoti. Ar tikrai morkos stiprina regėjimą, kiek miega skruzdėlės ir kodėl nuobodžiauja aštuonkojai? Ar žinote, ką reiškia mirmekologija, odometras bei sielos sloga? O kiek kalorijų sudeginsite, greitu tempu eidami penkis kilometrus? Henriko Vaitiekūno kuriamus tekstus pastaraisiais metais spausdina savaitraštis „Lietuvos sveikata“ – ši veikla įkvėpė jį debiutuoti ir kaip knygos autoriui.
– Kokiomis spalvomis jūsų gyvenimą praturtino nauja – knygos autoriaus – patirtis?
– Sudėtinga atsakyti, nes žiūriu kritiškai ir laukiu blogų atsiliepimų. Kai sužinojo, kad išleisiu knygą, draugai sakė, kad gerai – liks anūkams, proanūkiams. Gal ir taip. Mano knyga sudėliota iš kaladėlių – panaudojau savaitraščiui „Lietuvos sveikata“ rašytus tekstus. Tuos senus užmirštus dalykus skaitydamas nepaliauju stebėtis, kaip gerai parašyta. Reiškia, yra toje knygoje kažkas tokio. Bet jei kas leistų dar metus padirbėti, galima būtų padaryti ir geriau. Ne kiekvienas įžiūrės – bet siūlau įžiūrėti, kiek atsinešta iš televizijos, ypač iš „Panoramos“. Tai trumpumas. Televizijos reportažui trys minutės yra limitas. Taip buvo mano laikais, dabar tik minutė dvidešimt. Visi gabaliukai, kurie sudėti į knygą, buvo mano dar sutrumpinti. O jei dar kartą peržiūrėčiau, rasčiau ir dar ką išmesti.
– Su sveikatos temomis dirbdamas televizijos žurnalistu lyg ir neturėjote nieko bendra. Kas paskatino susidomėjimą?
– Kai paskambinau į „Lietuvos sveikatą“ ir pasisiūliau rašyti, redaktorė Jolanta Babiliūtė pasakė: „Pakilk virš medicinos, pasižiūrėk į ją iš viršaus.“ O paskui supratau, kad medicina yra viskas. Ir tai, kad mes čia šiandien sėdime ir kalbame, irgi yra medicina. Ką galima, ko negalima. Visai neseniai kalbėjomės su draugais apie dirbtinį intelektą. Vienas turėjo lietuvišką programėlę telefone, kitas – amerikonišką. Sėdim, kavą geriame. Sakau, įveskite abu į savo programėles Henrikas Vaitiekūnas ir jo žalingi įpročiai. Per tris minutes buvo sugeneruota. Lietuviška programėlė parašė taip: žalingų įpročių jis turi, bet dėl asmens duomenų apsaugos mes negalime jų skelbti. Maždaug, eikit jūs po velnių. Amerikoniška programėlė sugeneravo tokį atsakymą: nors daug kartų jam buvo aiškinta apie rūkymo žalą, jis nusispjovė ir rūko toliau. Prašau, kokie skirtumai, net dirbtinis intelektas turi savo mentalitetą.
– Su medikais jums teko susidurti ir sprendžiant asmenines sveikatos problemas. Ar tai turėjo įtakos?
– Knygai – ne, bet turėjo įtakos tam, kad dabar esu pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA savanoris. Mūsų apie šešiasdešimt iš visos Lietuvos, kuriems naujai susirgę ir jų artimieji gali skambinti, jei reikia informacijos ir palaikymo. Vienas mano straipsnių vadinosi „Dešimt tūkstančių Lietuvoje serga vėžiu ir tai yra gerai“. Kodėl gerai? Gerai, nes jie nemirė. Ir gerai, kad gydytojai apie jų ligą žino ir gali pagelbėti. Gal banalu, bet turėjau progos įsitikinti, kokia gera Lietuvos medicina. Vieni ją keikia, kiti skundžiasi, o man pasisekė pakliūti į tokių gerų daktarų rankas. Daug susitikimų su jais turėjau – ir širdies operacija, ir onkologija. Net susidraugavome per tas mano ligas. Ypač žaviuosi pilvo chirurgu Vitalijumi Sokolovu – auksarankis ir visiems padeda, nemoka atsisakyti.
– Kai užpuola sunkios ligos, labai daug sužinome apie save.
– Žmonės sako, kad ištinka šokas, apninka mirties baimė. Man nieko tokio nebuvo. Gulint ligoninėje su kažkokiais skrandžio reikalais, atėjo daktarai ir sako: dar mes turime jums naujienų – viena gera, kita bloga, nuo kurios pradėti? Sakau, nuo geros. Gera ta, kad didelių skrandžio problemų nėra. O bloga? Bloga ta, kad jums vėžys. Sakau, pjaunam. Labai nustebau dėl tokios savo reakcijos.
– Į ligas žvelgiate su humoru. Tai padeda sveikti?
– Seniai žinoma, kad jei panelei į vyrus kandidatų trys ar penki, vis tiek išsirinks tą, kuris turi geriausią humoro jausmą, o ne tą, kuris gražiausias. Gyvenimas yra toks, kad be humoro neišgyvensi. Balys Sruoga su savo „Dievu mišku“ tai įrodė. Kiek jį puolė ir sakė, argi galima apie tokius baisius dalykus rašyti su humoru? Pasirodo, galima.
– Vieni žmonės nuo vaikystės svajoja išleisti knygą, o kitiems „nutinka“ tapti autoriumi. Iš kurių jūs?
– Iki trisdešimties labai norėjau parašyti knygą. Ketinau stoti į Maksimo Gorkio literatūros institutą. Mokykloje atrodė, kad tai ohoho – gausi diplomą, kur bus pažymėta „rašytojas“. Mano jaunystėje tai reiškė kažką labai didelio, nes rašytojų buvo vos keli. Dabar Gedimino prospektu perėję kokius du rašytojus sutiksime būtinai. Sąvoka tapo devalvuota ir šiek tiek juokingai skambėtų vadintis rašytoju. Man kur kas paslaptingesnis žodis yra „kompozitorius“. Kiek ten natų turi jo galvoje skambėti ir kaip jos susipina. Nors kai pagalvoji, rašytojo galvoje vietoje natų pinasi žodžiai. Čia jau kaip Dievas davė. Manau, kad dešimčiai procentų visų rašytojų tikrai yra tie, kuriems Dievas davė. Stebėdamas savo kolegas žurnalistus matau, kad vienam nereikia jokių mokslų, nes jis turi talentą. O kitas tą patį pasiekia, bet per darbą.
– Jūsų rašymo stilius išskirtinis. Ar teko vargti jį šlifuojant?
– Turėjau pradmenis. Pamenu, kai dariau interviu su Mokslų akademijos prezidentu Juozu Matuliu. Keista, kad jauną žmogų prileido prie tokio garbingo piliečio. Jis, aišku, paprašė perskaityti, kas buvo parašyta ir pasakė man komplimentą: „O, su stiliumi parašyta.“ Tada nesupratau ir neturėjau ką jam atsakyti. O dabar suprantu, ką tai reiškia. Neseniai vienas ganėtinai visuomenei žinomas žmogus, sužinojęs apie mano knygą, sako: „O gal tu galėtumei už mane knygą parašyti?“ Pasiūliau jam kreiptis į žmones, kurie tuo amatu užsiima. Ne, sako, aš noriu, kad tavo stiliumi būtų parašyta. Maniau, kad pajuokavo, bet po poros dienų pakartojo pasiūlymą. Atsakiau, kad tikrai ne.
– Keturiasdešimt metų dirbote televizijoje. Kas arčiau širdies – kamera ar plunksna?
– Kartais sau pasakau, 40 metų praleidau niekams. O jei kitiems tai pasakau, jie netiki. Turiu draugų, kurie irgi buvo televizininkai, jie stebisi: kaip tu nenori į televiziją? 90 procentų stojančių į žurnalistiką galvoja apie televiziją. Yra žmonių, kuriems svarbu, kad juos rodytų, aš to nesureikšminu. Man nereikėjo dirbti televizijoje, reikėjo rašyti. Bet nežinau, ar tai yra tiesa.
– Esate dirbęs 17 televizijos laidų, dauguma – autorinės. Kuri buvo arčiausiai širdies?
– Be abejo, „Laisvės alėja“. Tada pirmą kartą po sovietmečio įsitvirtino žodis „laisvė“ ir mes tikrai darėme viską, ką norėjome, niekas netrukdė.
– Teko dėl tos laisvės persikelti iš Vilniaus į Kauną?
– Nepersikėliau, bet namo grįždavau tik savaitgaliais. Dvejus metus buvau Kauno programų direkcijos direktoriaus pavaduotojas, paskui dvejus direktorius. Bet tokie darbai – ne man. Kartą net barti gavau, kad garaže su vairuotojais baliavoju. Nežinau, gal ir yra tokios taisyklės, kad direktoriui taip daryti negalima, bet su jais smagu, daug visko apie gyvenimą sužinai.
– Jūsų knyga – publicistikos tęsinys, o taip pat – ir proto mankšta, kurią dažnai minite kaip svarbų dalyką.
– Vienas pagrindinių dalykų gyvenime – o taip pat ir knygos potekstėje – nebijoti pripažinti, kad nežinai. O žmonės kažkodėl bijo. Kalbiesi su aukštas pareigas užimančiu žmogumi – jis įsitikinęs, kad privalo žinoti. Bet neprivalo. Radęs kontekste nepažįstamą žodį, aš jo neprašoku, toliau neskaitau. Nors visai nereikia jo žinoti, pavyzdžiui, kas ta ekvinokcija. Pasiguglinu ir ieškau, kas tai yra. Todėl raginu – sužinokime tai, ko nežinome.
– Mėgstate užduoti skaitytojams suktų klausimų. Ar smagu būtų, kad skaitytojai jums atsakytų?
– Nereikia. Užtenka pasiųsti signalą iš Žemės, kad mes esame čia ir laukti, atsakys kas nors ar ne. Jau keli šimtai metų niekas neatsako. Bet keli šimtai metų yra visiški niekai, reikia keliolikos tūkstančių metų.
– Socialinėje medijoje atsako turbūt sulaukiate?
– Ten skaitytojai mielai diskutuoja. Populiariausias temas perskaito 6-7 tūkstančiai. Mano skaitytojas – tam tikro amžiaus, labai kultūringas. Bet aš kartais šokiruoju – parašau didžiulį straipsnį apie bezdėjimą. Reakcijos nėra. Na, kaip čia taip... Mūsų Vaitiekūnas ir taip parašė... Nors gal ir visai nieko, bet parodysiu, kad neskaičiau.
– Ar svarstytumėte parašyti grožinės literatūros kūrinį?
– Seniai apie tai galvoju. Nežinau, kas taip sako, politikai ar ekonomistai, bet rezervų yra. Tik dabar nebereikia, nes jau per vėlu. O jei dar už tai būtų atlyginta kaip reikia... Jei man būtų penkiasdešimt, kitas reikalas, o dabar tas pats, kas jei septyniasdešimtmetė gimdytų vaiką.
– Bent jau pasakykite, ko neteksime, jeigu tikrai nepersigalvosite ir nerašysite kitos knygos?
– Tai būtų romanas, pagrįstas autobiografiniais faktais, kurie yra nuslėpti nuo visuomenės. Tik gal aš nemokėčiau parašyti? Kaip vienas draugas taksistas sako: prisiklausau tiek visokių istorijų, bet gaila, kad rašyti nemoku. Esu šventai įsitikinęs, kad vieną knygą gali parašyti net tas, kuris nemoka rašyti. O antrą jau pažiūrėsime.
