Tai natūralu, nes meilė ir erotika – neatskiriamos gyvenimo dalys. O grožinė literatūra visuomet siekė atskleisti, įprasminti ir perteikti visas gyvenimo sritis bei apraiškas. Tiesa, derėtų pripažinti, kad erotinė dvasia mūsų gyvenamuoju laiku dažnai išreiškiama labai supaprastintomis, todėl žiūrovų masei prieinamomis priemonėmis (visai kraštutinis variantas – populiarios dainuškos, besiliejančios laisvai visose televizijose, tačiau tam tikros dalies klausytojų toleruojamos ar net laiminamos kaip aukštos ar bent priimtinos meninės vertės kūriniai). Apie ką vis dėlto kalbama? Ir kodėl taip, o ne kitaip? „Kas gi ta meilė yr?“ – klausė kadaise vienas senas mielas estrados liūtas.
Šveicarų rašytojas ir filosofas Denis de Rougement’as, beje, po Antrojo pasaulinio karo energingai palaikęs tuo metu dar naują Europos federalizmo idėją, meilę kaip vien tik žmogui būdingą reiškinį suskirstė į dvi grupes: krikščioniškąją, arba agapę, kai du lygūs partneriai sukuria šeimą, kad pratęstų giminę, ir erosą, meilę tarp „nelygių“ asmenų, kuriuos sieja aistra ir kurie atmeta santuoką, ir aistringumas tik auga, jei mylintieji išsiskiria.
Pasak filosofo, erosas atsirado tik XII a., po kataristų, religinės sektos, kuri save laikė vieninteliais „geraisiais krikščioniais“, erezijos. Taigi D. de Rougement’as nurašo kone 18 šimtmečių. O kadangi šiuolaikinė literatūra – tiek proza, tiek poezija – nesiliauja būti tam tikra erezijos forma, jai rūpi išgauti tą paprastą žodį, kuris atsiranda iš ilgesio, iš ilgėjimosi, iš geismo kurti. Senojoje kinų, egiptiečių, graikų, japonų poezijoje, „Giesmių giesmėje“, antikos ir viduramžių romanuose, pasakose ir novelėse, tūkstančiuose kitų knygų apie seksualumą, intymumą, meilę ir ilgesį, ieškodami atramos, patirdami „svajonių džiaugsmą“, daugelis rašytojų rėmėsi (ir dabar tebesiremia) erotiniais motyvais (intymiais moters ir vyro santykiais, meilės jausmo kristalizavimu, lytinių malonumų estetizavimu). Erotinėje literatūroje su meile susiję išgyvenimai užima pagrindinę vietą, jie iškeliami į pirmąjį planą. O kitos tiesiogiai su erotika nesusijusios gyvenimo sritys paliekamos šešėlyje.
Erotinė literatūra ribojasi ne vien su vadinamąja rimtąja literatūra – priešingame flange atsiduria pornografinė literatūra, kuriai terūpi seksualiai sujaudinti skaitytoją, mechaniškai, atsietai nuo jausmų aprašyti lytinius santykius ir sueities aktą, vulgariai pavaizduoti seksualinį jausmą ar veiksmą. Erotinei literatūrai rūpi visa žmogiškų jausmų gama, žinoma, nepaneigiamas, bet ir nesuabsoliutinamas seksas, turintis nepaprastos galios mūsų gyvenimui. Įdomu, jog iki šiol sprendžiama, kur vis dėlto yra toji paslaptinga riba tarp padorumo ir nepadorumo, kai erotinis teksto ar vaizdo turinys tampa pornografija. JAV XIX a. pradžioje pornografija laikyta viskas, kas bent kiek susiję su seksualiniais ryšiais, netgi gerokai vėliau rašyti moksliniai tekstai. Garsiausia su tuo susijusi byla, be abejonės, yra Jameso Joyce’o romano „Ulisas“ istorija. 1933 m. teismas draudimą parduoti „Ulisą“ Niujorke pripažino neteisėtu ir legalizavo romaną, remdamasis tuo, kad jis sukurtas ne pornografiniais tikslais ir turi milžinišką literatūrinę vertę.
Erosas ir erotika skirtingose kultūrose ir skirtingu laiku suvokti labai prieštaringai: senovės Graikijoje Petronijaus „Satyrikonas“ nesulaukė jokios moralistų kritikos, o viduramžiais uždraustas dėl nepadorumo. Dauguma išskirtinių ir vėliau klasikiniais pripažintų erotinės literatūros kūrinių buvo cenzūruojami, draudžiami, jų autoriai persekiojami. Šie įvairiose epochose parašyti kūriniai (daugiausia romanai, tačiau kartais, jei prisiminsim Charles’io Baudelaire’o „Pykčio gėles“, ir eilėraščių rinkiniai) priešinosi moralinėms nuostatoms, revoliucingai laužė įvairiausius seksualumo tabu, siekė išlaisvinti menines normas, panaikinti socialinius ir moralinius apribojimus. Tad galima teigti, kad novatoriškas ir meniškas rašytojas visais laikais rašė tokius kūrinius, kuriuose vienaip ar kitaip tiesiog buvo neįmanoma išvengti erotinių elementų, motyvų ar temų.
Radikalesniems autoriams, kurių kūryboje erotika vyravo, teko nemažai pakentėti: Gustave’ui Flaubert’ui už „Madam Bovari“, Charles’iui Baudelaire’ui už eilėraščius, Davidui Herbertui Lawrence’ui už „Ledi Čaterli meilužį“ buvo iškeltos bylos. Leidėjai įvairiais būdais mėgindavo apeiti Bažnyčios ir valstybės draudimus: parduodavo knygas iš po prekystalių, leisdami knygas nurodydavo netikrą leidimo vietą ir metus, nenurodydavo tikrojo autoriaus vardo ar net klastodavo leidyklos pavadinimą.
Nereikia manyti, kad visa tai vyko labai seniai. XX a. (ar net ir XXI a.) gausu tokių atvejų, kai, valstybei (kartais ir perdėtai) saugant visuomenės interesą, ties vienu ar kitu kūriniu pakimba nešviesus audros debesis. Tuo atveju leidėjai trina rankas iš džiaugsmo – skandalo pagimdytas pelnas garantuotas. Gana konservatyvioje lietuvių literatūroje irgi būta panašių atvejų – dėl tariamo nepadorumo bandyta uždrausti Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“, kiek anksčiau – Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“. Lietuvių išeivijoje katalikiškos pakraipos kritikas Jonas Grinius taip mėgino paneigti bene vertingiausią XX a. antroje pusėje užsienyje parašytą romaną – Antano Škėmos „Baltą drobulę“ (1958).
R. Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ (1989), vieno kritiko pavadintame „šedevru iš šleikštulio ir sarkazmo“, autorius vaizdavo Lietuvos sostinę kaip atskirą pasaulį, kaip miestą vaiduoklį, kuriame lošiamas metafizinis pokeris ir nė vienam žaidėjui nelemta laimėti. Romane išskirtinai daug erotikos, tačiau ji daugiau susijusi su šleikštuliu ir kartėliu, o ne su kokia nors didingesne vilties forma, kurią geba atnešti meilė. Kitame to paties autoriaus romane „Vilniaus džiazas“ (1993) erotika griežia jau pirmuoju smuiku, ji kone siūlo išsigelbėjimą iš nuolatinės rezignacijos ir liūdesio. Erotika tampa labai svarbia vieno personažo – Eliforso Džinadžerio Sylabos Baknerio – psichoterapeutinės teorijos dalimi. Erotiniam eksperimentui pasibaigus, pasaulis vėl tampa harmoningas.
Dėl J. Ivanauskaitės romano „Ragana ir lietus“ (1993) irgi kilo nemenkas šurmulys, nors dabar, praėjus daugiau nei 15 metų po jo išleidimo, jokio skandalo įsivaizduoti jau nebūtų įmanoma. Knygoje, be gausybės Biblijos citatų, nestinga ir tiems laikams labai netikėtų erotinių scenų, tačiau dabar visa tai dvidešimtmetį, tarkim, gerai žinantį „Kitų knygų“ produkcijos radikalumą, verstų šypsotis. Trijų romane vaizduojamų nuodėmingų merginų (tarp jų – ir Marija Magdalietė) istorijos kuria pasakojimą, kuris dabar atrodo ne tiek erotiškai išskirtinis, kiek keliantis universalesnį literatūrinio gurmano pasimėgavimą, ypač tokio, kuriam dar visai mielas kokybiškas, jau kiek patina apsitraukiantis popsas.
Anaïs Nin, garsaus amerikiečių rašytojo Henry Millerio meilužės, knyga „Paukšteliai“ ir šiandien kai ką verstų kaisti ir raudonuoti, bet dabar niekas jos nevadina pornografine. Nuo praėjusio šimtmečio antros pusės seksualinės revoliucijos požiūris į tai, kas peržengia padorumo ribas, pasikeitė. Šiuolaikinio žmogaus jau beveik niekas nestebina – nei nuogas kūnas, nei smurto ar sekso scenos. Išrankus skaitytojas turi tik vieną mažytį reikalavimą: tai, kas parašyta, turi būti menas. Antraip, savaime aišku, tuo skaitalu neverta varginti nei savų, nei svetimų akių.
