Skulptorius Lukas Šiupšinskas įsitikinęs, kad tendencija, kai miestas tokias istorines vietas egoistiškai įsisavina savo poreikiams – nėra gera. Architektas Andrius Ropolas pažymėjo, kad milijonai šičia nebūtini, – svarbu išsaugoti tokioms erdvėms garbę ir orumą.

Neatleistinas apleistumas

Anot Z. Vitkaus, pravartu imti pavyzdį iš ukrainiečių, kurie net ir vykstant plataus masto karui iki 2026-ųjų planuoja atlikti didelės apimties statybas Babin Jare ir pastatyti daugiau nei dešimt objektų, įskaitant keturis muziejus: Babin Jaro 1941–1943 m. tragedijos muziejų, Holokausto muziejų Ukrainoje ir Rytų Europoje, Babin Jaro tragedijos užmaršties istorijos muziejų ir Vietos istorijos bei Kurenevskajos tragedijos (1961) muziejų. „Jeigu tokiom sąlygom pavyksta! Mums paprasčiau, bet jeigu nėra lyderystės – nepasidaro“, – komentavo situaciją jis.

Tęsdama temą, diskusiją moderavusi Dailės istorikė ir LNM menotyrininkė Indrė Urbelytė atkreipė dėmesį į jau esančius „neatleistino apleistumo“ pavyzdžius. Ji išskyrė Sąjungos aikštę Vilijampolėje, Kauno priemiestyje, kur yra Žydų geto teritorija ir kapinės.
Indrė Urbelytė

Sovietmečiu šičia buvo suformuota aikštė, o aštuntame dešimtmetyje buvo panaikintos senosios kapinės. 1974-aisiais kapinių vietoje prasidėjo komjaunuolių memorialo statyba (autoriai – Gediminas Baravykas, Vytautas Vielius, Steponas Šarapovas). Memorialas atidengtas 1979-aisiais. Jo demontavimas pradėtas 1991-aisiais, stelos išvežtos į Grūto parką.

Kad atėjo laikas transformuoti šią erdvę neabejojo ir skulptorius L. Šiupšinskas, anot jo, tai yra „žaizda miesto mikrorajone“. L. Šiupinskas dar studijuodamas magistrantūroje kėlė klausimą, kaip reikėtų elgtis su šia erdve.

Beje, beveik prieš dešimtmetį, siekiant atgaivinti Sąjungos aikštę buvo paskelbtas konkursas, tąkart sulaukta įvairių vizijų. Iš dešimties darbų komisija išrinko „Exodus“ komandos – skulptoriaus L. Šiupšinsko ir architektų Mato Šiupšinsko ir Dominyko Kalmatavičiaus darbą (daugiau informacijos apie projektą ČIA). Tačiau dar ir šiandien dėl šios vietos pokyčių neįvardijami jokie konkretūs veiksmai.

„<...> Esu iš šalia esančio rajono, matai, kaip demoralizuojama aplinka. Sąjungos aikštė, pagarsėjusi kaip nusikaltimų erdvė, šaukėsi, kad kažkas inicijuotų judesius. Pradėjome ruoštis [konkursui], be intencijų laimėti, utopiškai, kapitaliai transformuoti, tačiau paaiškėjo, kad pirmiausia turi susitvarkyti parkinė, gyvenamoji erdvė, tik tada atsirasti memorialas, kuris atvertų visus istorinius sluoksnius. Sovietiniais laikais pasiėmė vieną naratyvą, jį eskalavo visomis plastinėmis, filosofinėmis ir politinėmis prasmėmis, o istoriniai klodai – Viljampolės kaip lietuvių, žydų sėkmingo miesto istorija – užslėpta, ignoruota. Norėjome, kad visi šitie sluoksniai būtų atskleisti, atsirastų naujas mikrorajono centras“, – pasakojo skulptorius.
Diskusija apie atminimo formas, LNM (iš kairės:  Indrė Urbelytė, Zigmas Vitkus, Lukas Šiupšinskas, Andrius Ropolas)

Subalansuoti istoriją

Z. Vitkus papildydamas kolegą atkreipė dėmesį į, jo manymu, dažnai vyraujantį požiūrį: daugumoje atminties erdvių sukurta parkų atmosfera dažnai „numušinėja nuo esminės patirties“.

Tačiau „subalansuoti istoriją“, pasak Z. Vitkaus, sudėtinga užduotis. Todėl neretai į atminties vietas, tęsė jis, „sukištas visas įmanomas kentėjimas“, dauguma memorialinių erdvių tampa ir karcerine, ir masinių žudynių atminties vieta. Dėl to, anot istoriko, pavyzdžiui, Kauno IX fortui tenka nuolat ieškoti tapatybės. Todėl esą ir yra svarbūs pertvarkymai – lengviau programuoti atminties projekcijas į praeitį.

Kol kas Lietuvoje nėra Holokausto muziejaus, bet kaip gerąjį pavyzdį diskusijos dalyviai pateikė Šeduvoje kuriamą didžiausią Europoje memorialą Lietuvos žydams, šičia planuojama įrengti ir muziejų.

Beje, Paneriuose 1991-aisiais buvo atidengtas Paneriuose nužudytiems žydams paminklas, tais pačiais metais Panerių memorialinis muziejus buvo perduotas Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus žiniai.

2009-aisiais, minint 50 metų muziejaus įkūrimo sukaktį, dalis ekspozicijos buvo atnaujinta.
Zigmas Vitkus

Ir vėl nesėkmė

Z. Vitkaus pastebėjimu, būtų gerai, jeigu ir minėtuose Paneriuose atsirastų naujas objektas – sakralumo erdvė. Tačiau šičia kol kas irgi nesėkmė: 2014-aisiais organizuoto Panerių memorialo sutvarkymo projekto idėjų konkurso laureatai išrinkti, bet projektas vėlgi, – nevykdomas.

Panerių memorialo Holokausto ir visoms nacizmo aukoms atminti kompleksinio sutvarkymo idėjos projekto konkurse paskelbtas tik trečios vietos laimėtojas – architektų Ronaldo Pučkos, Jautros Bernotaitės, Andriaus Ropolo, Pauliaus Vaitiekūno projektas „Šnabždesių miškas“. Daugiau informacijos apie projektą ČIA.

„Nenustebčiau, kad Paneriai – tokia vieta, apie kurią ne visi žino. Netrūko ir spekuliacijų, bet nebūtinai iš sovietmečio atėjusi statistika yra tikra, neiškreipta. Tyrimų tuomet dar nebuvo atlikta, tad dirbome su abstrakcija. Tačiau specifika buvo aiški: Holokausto pradžia, žydų žudymo, palaidojimo vieta, todėl negali kasinėti su ekskavatoriumi, negali judinti žemių. Paneriuose yra daug memorialinių vietų, nėra prioriteto, kuri centrinė. Nėra taip, kad būtent šitas maršrutas teisingiausias. Konkursas įvyko, bet variklis neužsikūrė, na, o pakuros, kitaip tariant, bazė kitam veiksmui – yra“, – sakė A. Ropolas.
Andrius Ropolas

Vilniaus Gaono žydų muziejus skelbia, kad 2015–2017-aisiais, bendradarbiaujant su kitų institucijų (Lietuvos istorijos instituto ir kt.) mokslininkais, įgyvendino 3 tyrimų etapus, po kurių kardinaliai pasikeitė ankstesnis Panerių masinių žudynių vietos supratimas.
Anot muziejaus pateiktos informacijos, buvo tiriami galimi plotai naujo informacinio centro statybai bei lokalizuoti įvairūs nauji objektai: žudynių vietos, tranšėjos kaliniams, apsaugos postai, buvusių pastatų vietos ir kt. Taip pat paaiškėjo, kad teritorija yra kur kas didesnė nei manyta anksčiau – ji galėjo užimti daugiau nei 72 hektarų plotą. Atlikus tyrimus, šiuo metu esą yra ieškoma tinkamiausio sprendimo Panerių masinių žudynių vietos įveiklinimui ir sudėtingos istorijos pristatymui.

Politinės lyderystės klausimas

Jei svajonė išsipildytų vos suplojus delnais, koks skulptūriškai išspręstas memorialas galėtų atsirasti, o galbūt tuo šansu pasinaudoję, kažką pradangintų? – klausimą diskusijos dalyviams uždavė I. Urbelytė.

Z. Vitkaus manymu, atminties kultūra turėtų būti kuo įvairesnė, pateikti visumą, susieti genocido fenomeną. Pastačius memorialą Paneriuose, anot jo, tai išliktų šimtmečiams. Šičia, įžvelgė jis, tėra politinės lyderystės klausimas.

L. Šiupšinskas pastebėjo, kad įpaminklinimui atsiveria didesnės galimybės, jei projektas trunka ne ilgiau, nei politikų kadencija, todėl jis matantis daugiau prasmės mažesniuose įprasminimuose – toliau nuo didžiųjų miestų: „Kartais prasmingiau piligriminis kelias, negu koncentruotas memorialas. Norėčiau, kad [tokių objektų] atsirastų ir periferijoje, pagerbiant Holokausto aukas, laisvės kovotojus. Tai paveikiau, nei didelis memorialas.“

Diskusija apie probleminius Antrojo pasaulinio karo įamžinimo viešojoje erdvėje klausimus yra pirmoji parodos „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“ lydimųjų renginių programos dalis. Plačiau apie parodą ČIA.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt