Ekskursijas Vilniuje vedanti gidė: kibome beveik prie visų paminklų, tik skirtas skalikams visiems tiko

Galima drąsiai teigti, kad kai kurios skulptūros ir paminklai Vilniuje yra tapę ne istoriniais ženklais, o audringų apkalbų ir pajuokos objektais. Tačiau su pasvarstymu, kad ilgainiui, ko gero, su visais monumentalaus meno kūriniais vis tiek yra susigyvenama, sutinka ir gidė Miglė Mikulėnaitė. „Manau, kad susigyvena, be abejonės. Viena ar kita skulptūra iššaukia tam tikrus nepasitenkinimus – ypač, jei skulptūra skirta kokiam nors žymiam žmogui“, – sakė pašnekovė. Tačiau ji tikino besistengianti atsiriboti nuo šiomis dienomis ūžusios diskusijos dėl paminklo poetui Justinui Marcinkevičiui – gidai nepriima sprendimų, statyti paminklus, ar ne.

Dėl naujesnių paminklų visada virė aistros

Šiomis dienomis Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija kvietė į ekskursiją, siūlančią paanalizuoti, kodėl gi dėl monumentų yra liejamos ašarų pakalnės.

„Ko tik Vilniaus pilys nematė. Ir paminklą Rusijos imperatorienei Jekaterinai II, ir paminklą rusų rašytojui Aleksandrui Puškinui. Kai jų nebeliko, pradėjome kibti prie savų paminklų. Tai karalius Mindaugas su sijonu, tai Lietuvos valdovas Gediminas nulipęs nuo žirgo ir pagautas radikulito. „Lietuvių skalikai“ (skulptūros autoriai – Rimantas Keturka ir Feliksas Volčakas, eskizo autorius – Romualdas Kvintas), greičiausiai, yra labiausiai vykęs Vilniaus pilių paminklas“, – ekskursijos aprašyme konstatavo organizatoriai.

Šioje ekskursijoje, anot M. Mikulėnaitės, buvo pasakojama apie Vilniaus pilių teritorijoje kažkada buvusius ir neišlikusius, kažkada projektuotus, bet neįgyvendintus, ir tuos paminklus, kurie pasiekė mūsų dienas.

„Paminklai, aišku, gali būti įvairūs, skirti ir skirtingiems įvykiams, ir skirtingoms asmenybėms, skirtingam fenomenui. <...> Kalbant apie pačius paminklus – kiekvieno žmogaus asmeninis supratimas, kas jam yra gražu, kas ne. Man asmeniškai labai patinka skulptoriaus Romualdo Kvinto skulptūros, kurių netgi negalėčiau vadinti pompastiškais paminklais. Mindaugo g. / J. Basanavičiaus g., Vilniuje vaikystę praleidusio rašytojo Romaino Gary skulptūra „Berniukas su kaliošu“, Tilto gatvės kiemelio fontaną puošianti „Mergaitė su skėčiu“, prie Lietuvos vaikų ir jaunimo centro esanti skulptūra „Mama…!“, skirta be žinios dingusiems vaikams atminti, ir kitos“ – vardijo M. Mikulėnaitė.

Žvelgiant iš Pilies teritorijos, M. Mikulėnaitei labiausiai patinka šie du paminklai: skvere šalia Arkikatedros, priešais Tilto gatvę, esantis paminklas dailininkui, scenografui, grafikui ir tapytojui Mstislavui Dobužinskiui bei Gedimino pilies kalno papėdėje esanti skulptūra, pagerbianti vienintelę lietuvišką šunų veislę – lietuvių skaliką – „Lietuvių skalikai“.

„Visai neblogai žiūrisi Vlado Vildžiūno skulptūra „Lietuviška baladė“ – skvere prie Katedros aikštės. Dirbdama savo darbą pasakoju, kokiu būdu ir kodėl jie ten atsirado, kaip juos projektavo, statė. Kiek atsimenu, dėl naujesnių paminklų – virė aistros. Bet dėl M. Dobužinskio ar „Lietuvių skalikų“ – nepastebėjau, kad būtų kilę ginčų“, – sakė M. Mikulėnaitė.

Visiems neįtiksi

Šiandien atsiranda įvairių siūlymų, kaip išvengti visuomenės susiskaldymo, vienas jų – pagerbiant garsias asmenybes būtų galima sodinti medžius. Kaip reaguoja į paminklus atėję į ekskursijas žmonės, ar jie piktinasi dėl esamų monumentalaus meno kūrinių?

„Ekskursijose dalyvauja ir jaunesni, ir vyresni žmonės. Jaunesni nežino priešistorės, tad noriai klausosi, o tie, kurie ją prisimena, kaip vienas ar kitas paminklas buvo statytas – pasidalina atsiminimais. Replikų ar diskusijų, kad ir dėl J. Marcinkevičiaus paminklo – nekilo“, – šypsodamasi patikino gidė.

O kaip dėl kritikos skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtam 3,5 metro aukščio paminklui, vaizduojančiam karalių Mindaugą, sėdintį soste ir rankose laikantį karališkąsias regalijas – skeptrą ir valdžios simbolį – rutulį, – negi niekada neteko jos girdėti?

„Priklauso nuo žmogaus suvokimo, kaip jis įsivaizduoja Mindaugą. Be abejonės, visiems neįtiksi. Yra kaip yra. Taip, yra ir įdomių istorijų, kad jis su sijonu, sėdi burbule ir panašiai – matote, kiek žmonių tiek nuomonių. Kad ir kaip būtų – tas paminklas buvo statytas 2003 metais, tada, kai Lietuva minėjo Mindaugo karūnavimo 750 metų jubiliejų. Dėl grožio – nesiginčijama, bet dėl prasmės, šiuo atveju, kiek suprantu iš ekskursantų – niekas negalvoja, kad jam neturėtų būti paminklo. Galbūt jis galėjo būti kitoks, bet, kaip ir sakau, grožis – sąlyginė sąvoka“, – sakė M. Mikulėnaitė.

Skirstomasi į skirtingas stovyklas

Vilnius turi tokių skulptūrinių objektų, apie kuriuos juokaudami vilniečiai vienas kitą supranta iš pusės žodžio, galima sakyti, jie jau tapo folkloru. Paklausta, ar tik vilniečiai tokie išradingi, ar tai būdinga ir kitiems miestams, M. Mikulėnaitė sakė, kad greičiausiai to netrūksta visur, bet sostinėje – daugiausia gyventojų, ji yra matomiausia.

„Jeigu skulptūrą stato provincijoje, ji nelabai kliūna, nes žmonės ten dažnai nenuvažiuoja. Vilniuje, kai kalba eina apie kunigaikščius Gediminą, Mindaugą – kertinius Lietuvos istorijoje žmones – logiška, kad kiekvienam atrodo, kad turi būti geriau, nei yra, vizijose įsivaizduojama kitaip. Tada skirstomasi į skirtingas stovyklas“, – pastebėjo pašnekovė.

Įdomiąja prasme, pasak M. Mikulėnaitės, nustebina V. Vildžiūno Barboros Radvilaitės skulptūra: „Jeigu pasirinksite teisingą tašką, matysite ant jos galvos šv. Kazimiero bažnyčios karūną; perspektyva – karūnuota Barbora.“

Apskritai, anot M. Mikulėnaitės, Vilniuje slepiasi daugybė istorijų, todėl į šį miestą reiktų žvelgti smalsiai ir pastabiai.

„Atminimo akmenys Holokausto aukoms įmontuoti į šaligatvių grindinį Žemaitijos, J. Basanavičiaus, Š. Stepono, Pelesos gatvėse, juos reikia pastebėti, nes nežinodamas kitaip jų nepamatysi. Mano tokia profesija – esu smalsi, jeigu yra galimybė vienur ar kitur užeiti – būtinai tai padarysiu. Galbūt tai gido liga – varteliai atverti – nagi, įkiškime nosį... bet, žinoma, kai kuriuose senamiesčio kiemeliuose savininkai, vietiniai gyventojai nenori, kad vaikščiotų prašalaičiai, bet laikaisi profesinio mandagumo. Interesas – norisi kažką pamatyti. Graži skulptoriaus Mariaus Grušo sukurta skulptūra „Medeinė“ (ant meškos jojanti mergina), kuri yra viename iš Stiklių gavės kiemelių, šalia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos būstinės, kur gyveno ir pats skulptorius. Vilniuje galima labai daug atrasti“, – neabejoja gidė.

Reikėtų domėtis miestu, pažinti jį iš vidaus

Kartkartėmis M. Mikulėnaitei tenka išgirsti nuomonių iš žmonių, kurie yra aplankę nemažai Europos miestų, kad „tame Vilniuje nieko nėra“.

„Tokių norisi paklausti: o kiek gi jūs žinote apie šį miestą? Vilnius turi labai daug paslapčių, netgi kalbant ne apie paminklus. Yra ir užkaborių, ir kiemelių... Neabejoju, kad nemaža dalis vilniečių, apskritai nėra buvę gražiausiose bažnyčiose, o Vilniaus bažnyčios – pasaka! Italai atvažiavę alpsta.

Rėžiant, kad Vilnius nieko neturi, ir esą, ką mes galime pasiūlyti pasauliui – pradžiai reikėtų pažinti, ir jau tada, kai gerai pažinsi savo miestą (ne vien Konstitucijos prospektą ar miegamuosius rajonus, nors ten irgi yra savų niuansų), galima bus pasakyti, oi, mes neturime ką parodyti. Reikėtų tuo miestu domėtis. Paminklai gali būti įvairūs, gali dėl jų virti aistros, bet reikia vaikščioti ir žiūrėti, bandyti pažinti miestą iš vidaus. Yra kuo didžiuotis – gražuolis miestas, patikėkit manim! Svarbiausia, nebandyti lygint. Kartais pasakoma, kad Vilniaus su Talinu nepalyginsi, iš tikrųjų nepalyginsi. Dėl to, kad Vilnius turi visai kitus dalykus – jisai tikrai yra unikalus“, – sakė M. Mikulėnaitė.