Populiaraus šiuolaikinio prancūzų rašytojo Édouardo Louis (g. 1992 m.) debiutiniame romane „Edžio pabaiga“ (pranc. En finir avec Eddy Bellegueule, 2014 m.) dokumentinės fikcijos stiliumi vaizduojamas paauglio gyvenimas žemo socialinio sluoksnio darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje. Edis nuolat patiria patyčias, jo tėvas naudoja prieš sūnų smurtą, nes pats jį patyrė vaikystėje iš savo tėvų. Siekdamas gilesnio santykio su motina, Edis sulaukia jos prisipažinimo apie savo jaunystės traumas ir nusivylimą juo, kaip sūnumi. Romane vaizduojami ir kiti Edžio šeimos nariai bei giminės, kurie visi išgyveno lūkesčių neišsipildymą ir buvo traumuoti. Dabar jie savo traumų įkaitu paverčia paauglį Edį. Bandydamas ištrūkti iš šeimos bei mokyklos gniaužtų, Edis siekia tapti „stiprus“ ir „normalus“, tačiau jo pastangos eina perniek, kai pradeda suvokti savo tikrąją prigimtį ir nusprendžia pabėgti...
Radikaliai konservatyvios tėvų pažiūros į vaikų brendimo klausimus ir pasipriešinimas liberalios visuomenės vertybėms šiandien paliečia dažnos Europos šalies visuomeninio gyvenimo nervą. Šis procesas socialiai sprogstamą pobūdį įgavo, kai globalizmas „nušlavė“ ir radikalizavo ekonomiškai „neefektyvią“ visuomenių dalį, daugiausia provincijose. Tokiame kontekste subrendo É. Louis kūryba. Savo knygą „Edžio pabaiga“ rašytojas vadina autobiografiniu pasakojimu apie jauno žmogaus formavimosi raidą. Reflektuodamas savo paties nueitą kelią nuo statistinio provincijos paauglio iki žinomo Paryžiaus intelektualo, É. Louis atveria šiandieninės Europos visuomenių žaizdas ir užduoda klausimus apie jauno žmogaus pasirinkimus.
Vaikystės ir paauglystės, praleistos augant darbininkų šeimoje itin konservatyvioje Prancūzijos provincijoje, skaudžios patirtys tapo ir rašytojo debiutinio romano „Edžio pabaiga“ pagrindu. Šis kūrinys literatūros debiutantui atnešė didžiulį pasisekimą: būdamas vos 22 metų, É. Louis pelnė savo pirmąją prestižinės Gonkūrų premijos nominaciją, knyga išleista daugiau nei 300 tūkstančių egzempliorių tiražu ir išversta į 25 užsienio kalbas. Įsimintinus spektaklius pagal rašytojo tekstus yra pastatę tokie režisieriai kaip Thomas Ostermeieris, Ivo van Hove, Milo Rau ir Anna Smolar, pernai spektaklį pagal rašytojo knygą „Kas nužudė mano tėvą“ LNDT scenoje sukūrė režisieriaus N. Jasinsko kurso draugas Antanas Obcarskas, o 2022 m. vasarį ir kovą 29-erių metų É. Louis kūrybai ir jo kūrinių sceninėms interpretacijoms paskirtas visas tarptautinis Brandhaardeno teatro festivalis Nyderlanduose.
Naubertas Jasinskas (g. 1995 m.) – jaunosios kartos teatro režisierius ir audiovizualinių patirčių kūrėjas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, režisūros amato mokęsis iš tokių meistrų kaip Jonas Vaitkus ir Yana Ross. N. Jasinsko sukurti spektakliai rodomi Valstybiniame jaunimo teatre („Kaip visur, kaip visi“), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, OKT / Vilniaus miesto teatre, Kauno miesto kameriniame teatre. Menininkas reguliariai bendradarbiauja su Jono Meko vizualiųjų menų centru, nepriklausomomis scenos meno įstaigomis, nevengia eksperimentuoti ir ieškoti alternatyvių, nelinijinių teatrinio pasakojimo formų.
Antruoju savo pastatymu Jaunimo teatre – spektakliu pagal É. Louis romaną „Edžio pabaiga“ – N. Jasinskas siekia perteikti sau asmeniškai opias temas ir savaip pratęsia jauno žmogaus iš provincijos tapatybės paieškų diskursą, kurį spektaklyje „Vienos miško pasakos“ plėtoja jo mokytoja Y. Ross.
Gimęs beveik tuo pat metu, kaip ir romano autorius, kilęs iš provincijos šiaurės Lietuvoje, N. Jasinskas teigia: „Romane kuriamus vaizdinius bei išgyventas emocijas lengva suvokti kaip savo asmenines gyvenimo patirtis. Nors É. Louis ir mane, kaip spektaklio režisierių, skiria nemenkas geografinis atstumas, tačiau galima suvokti, kad Europos provincijos gyvenimas ir mentalitetas yra tapatūs, nepaisant geografinės platumos bei tautybės: skurdas, nepriteklius, kasdien patiriamas psichologinis smurtas, nesprendžiamos priklausomybės nuo alkoholio bėdos šeimoje – neatsiejama didžiosios dalies mūsų šalies kasdienybės dalis. Atitikmenį Marine Le Pen figūrai bei jos partijai nesunkiai galima rasti Lietuvoje: populistinės „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ triumfas regionuose... Spektaklio protagonistas – patrauklus, iš minios išsiskiriantis (bet kartu ir su ja susiliejantis), šiuolaikinių medijų formuojamas jaunas vyras – dėl nuolatinio vidinio konflikto su šeima nusprendžia negrįžti Kalėdoms namo į gimtąjį miestą. Toks sprendimas jį išvaduoja iš numatomos nemalonios konfrontacijos su realybe, tačiau panardina į nesibaigiantį prisiminimų srautą. Kalėdas jis švenčia kartu su draugu – partneriu. Per prisiminimų vaizdinius kuriamas sceninis vyksmas: reflektuojami skaudūs paauglystės išgyvenimai, bandant suvokti save, kaip suaugusį žmogų, ir savo dabartinės dvasinės situacijos priežastingumą... Pavadinimas „Edžio pabaiga“ dvilypis: suponuoja jauno žmogaus augimo netinkamoje kultūrinėje, socialinėje, politinėje erdvėje pabaigą ir reiškia naują pradžią – autorius siekia kuo sąmoningiau atsiskirti nuo „buvusio aš“. Šį norą galima suvokti kaip itin stiprų troškimą atsikratyti praeities, sąmoningai keliaujant savotiško „pabudimo“ link“.
Jaunimo teatras spektakliu „Edžio pabaiga“ tęsia dialogą su jaunu žiūrovu dažnam šiandieniam jaunam žmogui svarbiais brendimo, santykio su praeitimi, savo kelio ir tapatybės paieškų klausimais. Spektaklis skirtas žiūrovams nuo 15 metų.
