- Jums labiau patinka tapyti ar fotografuoti?
- Nėra technikos, kuri man patiktų labiau viena už kitą, tiesiog skirtingomis technikomis galima sukurti skirtingus dalykus. Mane žavi ne kažkuri technika, o pati kūryba. Tik skirtingais etapais panyru tai į vieną, tai į kitą: akvarelę, tapybą, tapybą ant šilko, instaliacijas, objektus ar fotografiją.
- Ar šios sritys panašios?
- Taip, fotografija ir tapyba savo plastika gali būti panašios. Tuos panašumus prieš keletą metų atskleidžiau tarptautinės akvarelės bienalės kontekste, personalinėje parodoje „Foto/sintezė“. Ten eksponavau akvareles ir fotografijas. Ši paroda buvo brandžiausia ir labiausiai išieškota nuo plastikos iki koncepcijos.
- Ko savo darbais siekiate?
- Man vis norisi tai, ką matau gamtoje, ne atkartoti, o rasti idėją, kaip tai, ką matau, perkurti ar savičiau atspindėti. Sukurti darbus, kuriuos žiūrėti būtų įdomu. Kuriuos būtų galima ne tik matyti, bet ir jausti. Nes pavaizduoti tai, ką matau, man nėra įdomu, nors nekritikuoju tų, kurie elgiasi kitaip. Aš tiesiog žinau, ko noriu. Todėl ieškau savyje idėjų.
- Kaip kilo idėja vandens stiklinę panaudoti vietoj objektyvo ir fotografuoti pro jos dugno stiklą?
- Fotografijos namų organizuotame fotografijos plenere pritaikyti savo idėją fotografuoti mobiliuoju telefonu pro stiklinės dugno stiklą mane paskatino plenero tema „VANDUO IR ORAS“.
Juk pagal pirminę savo paskirtį stiklinė yra susijusi su vandeniu – iš jos geriame, o kai išgeriame paskutinį gurkšnį, jos dugnas pakyla į mūsų akių lygį, tuomet galime matyti ir tai, kas vyksta ore. Bet mes, išgėrę vandenį, stiklinę tuoj pat padedame ant stalo ir nepastebime, kad pro ją matosi mūsų apvalus pasaulis. Tik šiek tiek kitoks – stiklas išgaubia formas.
Lygiai taip pat, kaip ir gyvenime, mūsų subjektyvus požiūris iškreipia tikrovę.
- Kaip tai įmanoma padaryti?
- Tokiu būdu galima fotografuoti bet ką, juolab kad yra ir techninių panašumų: stiklinės dugnas, kaip ir objektyvo stiklas, yra apvalus. Bet vis dėlto idėjiškai šis „objektyvas“ labiausiai tiko pasižvalgyti po ežerą. Ten rasti laumes, džiugius vaikų žaidimus su laistytuvu, plaukiančius popierinius laivelius, išnirusį lašeliais nusėtą kūną, tiltelio ir basų kojų fragmentus. O kas dažniausiai vyksta ore? Ten skraidoma. Todėl visa tai plenero metu ir pateko į mano „objektyvą“.
- Kodėl savo fotografijas pavadinote „Pasaulis stiklinės dugne“?
- Tai jau filosofinė idėjos pusė. Galima sakyti, kad žiūrėdami, matydami mes tarsi geriame aplinkos vaizdus. Pasisemiame patirties. Ir viskas nusėda dugne - mumyse. Mes esame mūsų dugnas ir mūsų bedugnė. Žiūrėdami į stiklinę iš vieno galo matysime dugną, iš kito – bedugnę – beribį pasaulį.
- Jums labiau patinka mokytojauti ar rengti asmenines parodas?
- Geras kūrėjas ir geras mokytojas nebūtinai tapatūs dalykai, bet man kūrybinė patirtis labai padeda mokant dailės vaikus bei suaugusiuosius.
Jei nekurčiau, nedalyvaučiau parodose, būčiau kaip sporto treneris, kuris moko mankštos pratimų pats nesportavęs.
Ką aš galėčiau jiems pasakyti? Tik teorines tiesas arba ne patirtimi grįstą nuomonę, o kūryba - tai daugiau negu teorija. Turi prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių ir padėti rasti išeitį.
Manęs mokiniai klausia: „Kodėl jūs nedėstote fotografijos – jūsų tokios gražios ir įdomios nuotraukos.“ Aš jiems sakau, kad įdomios tikrai ne dėl techninių fotografijos žinių, o dėl mąstymo. O jį stebėti galima ir neakivaizdžiai, ką jie ir daro žiūrėdami tas nuotraukas.
Mano didžiausi tikslai, dirbant tiek su vaikais, tiek su suaugusiais, pirmiausia yra praplėsti pasaulio suvokimo ribas, teigti, kad unifikuotas pasaulis yra nuobodus, todėl reikėtų būti drąsiems ir nebijoti kad ir į gatvę išeiti skirtingų spalvų kojinėmis ar batais (jei tik tai nėra išsiblaškymo požymis), ugdyti meninį skonį, lavinti pastabumą ir kūrybiškumą. Ir nesvarbu, kokia technika tai daryti.
Žinoma, smagu, kai darbai gimsta ne tik saviti, bet gerai padaromi ir technine prasme. Maloniausias grįžtamasis ryšys iš suaugusio, lankiusio užsiėmimus, kurį esu gavusi, tai pasakyti žodžiai: aš dabar visiškai kitaip matau aplinką, eidamas pastebiu tuos dalykus, į kuriuos anksčiau neatkreipdavau dėmesio. O šie dalykai visiškai nieko bendro neturi su tuo, kiek jau esi išmokęs tapyti.
- Pagal kokius kriterijus atsirenkate, ką kurti, ir kokios temos jums patinka labiausiai?
- Turbūt kriterijus esu aš pati. Kūryba man – būdas reflektuoti pasaulį, tyrinėti jį, sujungti ir išskaidyti, įvaizdinti tai, kas nematoma, o tik nujaučiama.
Kartais žemiškus dalykus pakylėti į poezijos lygmenį arba pro lupą pažvelgti į socialinę tikrovę. Prisiliesti prie trapios gyvasties. Gamta man labai svarbi su visa savo flora ir fauna bei santykiu su žmogumi. Ji - mano poilsio zona vienumoje ir įkvėpimo šaltinis. Šalia visų išvardytų yra ir moters tema. Todėl, tarkim, nuogos moters fotografavimas nėra tikslas parodyti jos kūno grožį (lai tai daro vyrai) o tą nuogumą pasitelkti kaip priemonę moters temai. O kartais temas diktuoja ir teminės parodos, kurios jau turi savo temą.
- Kokius kūrybinius darbus planuojate ateityje?
- Kūryba – tai ne verslo planas ar kelionės maršrutas, kurie pasiduoda planavimui. Tik kilus idėjai, nuojautai ar pajautai galiu planuoti žingsnius, kaip ir kada tai įgyvendinsiu. Šiuo metu esu panirusi į kitokį kūrybinį procesą – kuriu Dailės namus, jų interjerą, kuriuose bus ne tik mano studija, bet ir neformali, jauki aplinka, kurioje galės rinktis tiek suaugusieji, tiek vaikai ir įvairiomis technikomis mokytis kurti.
- Kodėl žmonės turėtų domėtis menu?
- Todėl, kad menas teikia išorinę informaciją. Nes jis, anot F. Dostojevskio, išgelbės pasaulį. J. Brodskis jam atitarė, jog pasaulio gal ir neišgelbės, bet pavienį žmogų gali visados.
