Jo milžiniškas repertuaras, solidi technika ir meninė išraiška jau sužavėjo daugelio Europos ir Amerikos šalių klausytojus. „Steinway“ atlikėjas, tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtojas bei kitų prestižinių konkursų laureatas, WIPF, „Embassy Series“, „Phillips Collection“ festivalių JAV, „Malaga Clasica“ festivalio Ispanijoje reziduojantis menininkas Vilniuje koncertuos lapkričio 3 dieną Valdovų rūmuose.
– Mokėtės Džiulijardo mokykloje, apsigynėte muzikos menų daktaro laipsnį. Ar tai tikrai geriausia klasikinės muzikos mokykla pasaulyje?
– Džiulijardas, ko gero, yra žymiausia pasaulio konservatorija, kurioje dėstė Alexander Siloti, Feruccio Busoni, Rosina ir Josefas Lhevinne, Luciano Berio, Maria Callas, Dorthy DeLay, Jerome'as Lowenthalis. Ją baigė Yo-Yo Ma, Sarah Cheng, Itzhakas Perlmanas, Chickas Corea, Alicia Keys, Van Cliburnas, Renee Fleming, Milesas Davis, Philipas Glassas, Horacio Gutierrezas, Wynton Marsalis ir kiti.
– Kaip jūsų mokslai atrodė iki Džiulijardo? Buvo ir Paryžiaus periodas?
– Taip. Trejus metus studijavau meno aspirantūrą Paryžiaus konservatorijoje, CNSMDP, prof. Michel Beroff ir Denis Pascal klasėje.
– Jūsų mokytoja prof. Veronika Vitaitė prasitarė, jog „nezubrinote“ kūrinių, užtat mėgote pratimus, o kūrinius rengdavote epizodais, labiau apgalvodamas. Kas yra produktyvus mokymasis groti?
– Kūrinio įvaldymas yra daugialypis, sudėtingas ir labai individualus procesas. Heinrichas Neuhausas, Svitoslavas Richteris ir Emilis Gilelsas yra sakę, jog mokytis kūrinius reikia keturiais būdais – su gaidomis prie fortepijono, be gaidų prie fortepijono, su gaidomis be fortepijono ir tiesiog mintyse „pergrojant“.
Atlikėjas kiekviename kūrinyje turi įsisavinti labai sudėtingą ir unikalią mikro judesių ir prisilietimų matricą, kurios pagalba publikai perteikia savitą kūrinio suvokimą ir interpretaciją. Prof. V. Vitaitė, jos įžvalga, patirtis ir pamokos man buvo neįkainojama patirtis. Pradėjau suvokti ir taikyti itin kruopštų ir detalų darbą su kūrinio tekstu, remiantis struktūros, harmonijos bei ritmo analize ir visų šių elementų sąveikos pojūčiu.
– Studijų metu kiekvieną dieną vykimas traukiniu Kaunas-Vilnius-Kaunas greičiausiai pareikalavo didelių valios pastangų? Ar buvo verta?
– Ir tada, ir dabar savo tikslų siekiu kryptingai, nepaisydamas išbandymų. Valia leido man, devyniolikmečiui, nemokančiam kalbos, vykti studijuoti į Paryžių, o vėliau – ir į Niujorką. Nei Prancūzijoje, nei JAV nebuvau laukiamas giminių, draugų, pažįstamų. Vykau į svetimas šalis ir konkurencingą aplinką. 1995 metais mirus tėveliui, likome dviese su mama. Artimų giminių irgi neturime. Tačiau mano mama, net suvokdama, kad lieka visai viena, pati ragino mane nepraleisti atsiradusių galimybių ir tvirtai žengti likimo link.
– Kurį koncertą pavadintumėte savo karjeros pradžia?
– Visi man tvirtina, kad tai buvo 1995 metų vasario debiutas su Juozu Domarku ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Mano nuomone, koncertai Kauno filharmonijoje 1988 ir 1989 metais, kuriuose skambinau ir savo paties pirmuosius kūrinėlius, ir buvo tikroji pradžia.
– Vykstate į turnė po Meksiką. Gal galite papasakoti plačiau?
– Koncertuosiu Liudvigo van Beethoveno festivalyje. Pasirodymai suplanuoti Meksike, Monterėjuje ir Toreone. Tikėkimės, kad publika liks patenkinta.
– Kas yra „Steinway“ atlikėjas? Kokios privilegijos ir pareigos?
– Mūsų gretose daug labai žymių pianistų, tarp jų Lang Lang ir Martha Argerich, reprezentuoja šį fortepijonų gamintoją. Iš viso yra keli šimtai „Steinway“ atlikėjų kompanijos gyvavimo istorijoje. Daugelis jų – legendos: S. Rachmaninovas, V. Horowitzas, J. Hoffmanas, I. Paderewskis. Kiekvieno kandidato tapti „Steinway“ atlikėju paraišką vertina komisija. Atlikėjas savo koncertine, organizacine, muzikine veikla ir jos ateities potencialu turi įrodyti esąs vertas tokios garbės ir pripažinimo. Tai priimu kaip atsakomybę ir pasitikėjimą, įkvepiantį nuolatiniam tobulėjimui ir kūrybinėms paieškoms.
– Jums teko koncertuoti princui Čarlzui. Ar tai galima būtų pavadinti įsimintiniausiu jūsų koncertu?
– Manęs dažnai klausia apie mėgstamiausią maistą, geriausią draugą, labiausiai patinkantį kompozitorių, kūrinį, filmą, svarbiausią gyvenimo įvykį ir pan. Visuomenėje, kurioje gyvename, pamėgome viską matuoti, lyginti ir rinkti „top 10“. Deja, atsakymu nuvilsiu. Esu koncertavęs visame pasaulyje, didelėse ir mažose salėse, išmaniai ir išrankiai bei paprastai ir mielai publikai. Kiekvienam koncertui ruošiuosi labai kruopščiai, jaudinuosi ir džiaugiuosi galimybe būti scenoje, groti klausytojui. Groti namuose, groti Lietuvoje yra sudėtingiausia, bet kartu ir labai miela. Groti princui Čarlzui, žinoma, ne kasdienis įvykis, tačiau ir jis nublanksta laiko tėkmėje. Prezidentai, parlamentų vadovai, ministrai, visi veidai išblanksta ir tirpsta laike – bet lieka muzika – meilė, kuri veda mane gyvenimo keliu.
– Tradicinis klausimas – koks mėgstamiausias kompozitorius? Kokio pobūdžio muziką mėgstate atlikti?
– Muziką, su kuria jaučiu sąsają, kuri man artima dvasia. Nėra vieno kompozitoriaus, kūrinio, epochos.
– Kokią vietą jūsų repertuare užima M. K. Čiurlionio kūryba?
– Tai pirmas lietuvių kompozitorius, žinomas pasaulyje. Laimėjau ir M. K. Čiurlionio vardo konkursą gimtojoje šalyje, tačiau nesu jo giminaitis ar kūrybos specialistas. Negrindžiu savo pianistinės karjeros vieno kompozitoriaus kūrinių atlikimu. Tačiau M. K. Čiurlionio kūrinius labai vertinu ir tikiuosi turėsiąs galimybę kada nors juos įrašyti bei paskirti jų interpretacijai daugiau laiko. Europos ir JAV publika dažnai girdi M. K. Čiurlionio preliudus, liaudies dainų aranžuotes mano koncertų pabaigoje.
– O moderni muzika? Kaip vertinate lietuvių modernios muzikos kūrėjus? Ar tarp jų yra jums patinkančių?
– Man įdomūs lietuvių kompozitoriai Raminta Šerkšnytė, Vykintas Baltakas. Negaliu nepaminėti ir savo buvusio dėstytojo Vytauto Barkausko, kurio soliniai bei kameriniai kūriniai atliekami visame pasaulyje.
– Ką šįkart išgirs Lietuvos publika? Kodėl ir kaip šie kūriniai atsirado jūsų repertuare?
– Programoje skambės R. Schuberto, R. Schumanno, F. Liszto ir M. K. Čiurlionio kūriniai. Mano repertuare yra didžioji dalis F. Liszto kūrinių ir aranžuočių, daug R. Schuberto sonatų, „Impromptu“ ciklai, miniatiūros ir kamerinė muzika, R. Schumanno ciklai „Kreisleriana“, „Simfoniniai etiudai“ ir, žinoma, „Davidsbiundlerių šokiai“. Kiekvieną sezoną paruošiu vieną arba dvi rečitalių programas, su kuriomis keliauju po pasaulį.
– Kuo skiriasi amerikietiškoji ir europietiškoji pianizmo kultūra?
– Europoje pianizmo tradicijos gan įvairios, ne homogeniškos. Amerikoje iš esmės tos pačios tradicijos. Kertiniai skirtumai išnyko jau XX amžiaus pradžioje, kai į JAV pradėjo važiuoti dėstytojai iš Europos. Greičiausiai JAV nerastume valstijos ar regiono, kuriame visi esantys dėstytojai vadovautųsi ta pačia metodika. Tai galbūt labiau pasireiškia Europoje, kurioje kiekviena šalis puoselėja ilgalaikes tradicijas.
– Koks amerikiečių požiūris į klasikinį meną?
– Amerika – labai jauna ir vis dar chaotiška šalis, kurioje laikui bėgant jaučiasi vis didėjantis visuomenės poreikis pažinti. Interneto ir prieinamų kelionių pagalba atsivėręs pasaulis eiliniam amerikiečiui iš tiesų atveria akis. Paprastai koncertų metu kalbu apie atliekamus kūrinius, dalijuosi savo patirtimi ir supratimu su klausytojais, bandau juos sudominti socialiniu, politiniu, ekonominiu kontekstu. Kol kas man neteko susidurti su eiliniu amerikiečiu, kurio požiūris į fortepijono atlikimo meną ar meną apskritai būtų neigiamas ar nepagarbus. Tiesa, elgesys ir žodžiai ne visuomet sutampa. Tačiau visuomenės požiūrio formavime slypi dalis ir menininko misijos.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika ir kodėl ji liko?
– Tėvelių, ypač mamos, nuopelnu. Jų meilė dailei, operai ir muzikai, palaikymas sunkiais metais, o vėliau ir mamos pasiaukojimas, ryžtas padėjo nenuklysti nuo pasirinkto kelio.
– Ar jūsų šeima buvo susijusi su muzika? Ar tarp šeimos narių buvo muzikantų?
– Tėvelis gražiai dainavo, mokėjo groti smuiku, akordeonu. Mama gražiai tapo, dainuoja. Nuo vaikystės girdėjau ją dainuojant miuziklų, filmų garso takelių, dainų ir operų ištraukas.
– O kokia dabar Jūsų šeima? Ar yra vietos jūsų gyvenime meilei?
– Visada! Kaip be jos?!
