aA
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Džiugas Siaurusaitis, spalio 19 dieną švenčiantis penkiasdešimtmečio jubiliejų, maloniai sutiko pasidalinti mintimis apie vieną paslaptingiausių profesijų – aktoriaus kūrybą, šios profesijos reikšmę ir patirtį, įgytą kelis dešimtmečius vaidinant teatre, televizijoje ir kine.
Džiugas Siaurusaitis
Džiugas Siaurusaitis
© Asmeninio albumo nuotr.

Dar būdamas dvidešimt vienerių Džiugas Siaurusaitis1993 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (kurso vadovas Jonas Vaitkus). Tais pačiais metais pradėjo dirbti Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – nacionaliniame) dramos teatre. Nors jis niekada nepasižymėjo aktyviu siekiu vaidinti naujausiuose repertuariniuose spektakliuose, tačiau akylesni režisieriai iškart pastebėjo jo talentą ir siūlė didesnius ar mažesnius vaidmenis. Siaurusaitis yra kviečiamas kaip ypatingos aktorinės energetikos aktorius, žinant, kad kiekvienas jo pasirodymas spektakliui suteiks kūrybinių netikėtumų.

Siaurusaitis negali suvaidinti atsainiai, nors tuo pačiu jis niekada nesistengia „būti geru“. Tiesiog jam nepatinka būti „bet kokiu“, jam tai yra nuobodu, todėl kiekvieną kartą, kai jis vaidina, įdomu stebėti spektaklį ir kartu su šiuo aktoriumi pasinerti į vieno ar kito vaidmens pasaulį.

Džiugą Siaurusaitį myli kolegos. Jis – ne nuoboda, jo plati pasaulėžiūra, jis daug kuo domisi, daug keliauja po pasaulį, puikiai gamina skanius patiekalus, apie kuriuos pasidalina trumpų teatrinių pertraukėlių metu.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras „pasmerktas“ turėti savo mūzas. Aišku, jos keičiasi. Jų kaita – tai greitesnė, tai lėtesnė, ir tai daugiau susiję su moterų įvaizdžiais. Tačiau, jei būtų vyrai-mūzai, tai Siaurusaitis neišvengiamai jiems priklausytų, nors jaunesnės kartos režisieriai Siaurusaitį į savo spektaklius prisivilioja rečiau, o gal net ir nebando viliotis, siekdami paprastesnio, patogesnio kūrybinio gyvenimo, bendradarbiauti su mažiau užimtais aktoriais.

Apie kelią į mėgstamą profesiją jubiliejaus išvakarėse kalbamės su aktoriumi Džiugu Siaurusaičiu.

Tu ilgai buvai jauniausias tarp viduriniosios kartos aktorių, bet ėmei ir prisivijai daugelį savo kolegų. Kaip jautiesi nė kiek sieloje nepasikeitęs, bet pasiekęs gyvenimo pusiaukelę?

Kai pagalvoji, tai dar daug kas priešaky. Kiek gi gali gyventi toje jaunystėje? Juk niekas nesitęsia amžinai. Kiek laiko žmogui gali būti trisdešimt? Kiek spėjai padaryti, tiek spėjai, ko ne, tai ir ne. Kitaip sakant, kai reinkarnuosiesi, tai galėsi tai ir padaryti.

Esi vilnietis, užaugęs mokslininko mediko ir architektės-dailininkės šeimoje. Kokią vaikystę atsimeni? Į Tave pažvelgus, norisi sakyti, kad tu jau nuo mažumės buvai aktorius.

Iš vaikystės atsimenu daug. Gyvenome Šopeno gatvėje. Ir su mumis gyveno Tetulė – mano močiutės iš tėvo pusės sesuo. Ji buvo kaip mūsų auklė. Mano sesuo Rasa už mane vyresnė ketveriais metais. Kartu su ja mes visko prikrėsdavome, Tetulę išbandydavome. Pavyzdžiui, Rasa atsiguldavo virtuvėje ant grindų, pasidėdavo peilį šalia ir prisipildavo prie kaklo pomidorų sulčių. Sakydavo: nubėk ir išsigandusiu veidu pasakyk Tetulei, kad Rasa pasipjovė. Ir aš tai sakydavau įtikinamai, trijų metų būdamas. Tetulė išsigandusi bėgdavo žiūrėti.

Paskui persikėlėme į Gėlių gatvę. Tą butą daug kas atsimena, nes daug kas buvo svečiuose. Kadangi mano sesuo dailininkė, tai rinkdavosi jos draugai, mokslininkai – tėtės draugai, dailininkai – į mamos gimtadienius... Butas buvo didelis, senovinis. Ten irgi visko vyko. Pavyzdžiui, Rasai reikėdavo nepastebimai prasmukti į lauką, o aš turėdavau nukreipti Tetulės dėmesį. Gyvenome antrame aukšte, bet kadangi namas senovinis, lubos – keturių metrų aukščio, tai kaip dabartinis blokinis trečias aukštas, tai tikrai. Kai ji prasmukdavo į lauką, apibėgdavo namą iš kiemo pusės, o aš būdavau prisaikdintas, kad atidaryčiau langą ir bėgčiau Tetulei sakyti, kad Rasa pro langą iššoko. O ji po langu tiesiog gulėdavo. Taip mes apgaudinėdavome Tetulę.

Visiška Adamsų šeimynėlė.

Taip. Geriau pagalvojus, tai dėmesį ir aš mėgdavau. Per tėvų šventes į balius susirinkdavo pusė dailininkų ir pusė medikų. Būdavo dideli gimtadieniai, į namus ateidavo penkiasdešimt–keturiasdešimt žmonių. Šventės būdavo didžiulės. Aš ne tik mėgau dėmesį, bet man būdavo skirtas laikas, kada turėjau pasakoti anekdotą ar dar kažką. Visi juokdavosi. Tuomet buvau kokių penkerių. Pasakodavau anekdotus apie Petką ir Čiapajevą ir panašiai. Tokie ir panašūs vaikystės prisiminimai, kažkiek susiję su mano ankstyvąja aktoryste.

Kodėl vis dėlto rinkaisi aktorystę, kai 1989 metais tikrai tai nebuvo „rimta“ specialybė?

Tuo metu buvo gerų spektaklių. Nuo šeštos klasės lankiau dramos būrelį Profsąjungų rūmuose pas Valeriją Karalienę, o vėliau – pas Gediminą Storpirštį. Įdomi pati istorija, kaip aš apskritai patekau į tą dramos būrelį. Visai neseniai mano žmona nuėjo pas žinomą balso stygų gydytoją, buvusios mano klasiokės Miglės Budriūtės mamą, ir ji papasakojo. Miglė taip pat lankė tą būrelį, o kai mes kartą su draugu ėjome ant Tauro kalno pačiužinėti, susitikome ją ir ji mums pasiūlė į tą būrelį eiti kartu. Iš neturėjimo ką veikti nuėjau, taip ir likau. Tuomet ypatingų minčių dėl stojimo į aktorystę ir nebuvo.

Kai stojau, tėvai nedraudė, bet buvo tokia istorija. Kadangi dar buvo Tarybų sąjunga, tai tuos, kurie neįstoja į aukštąją, paimdavo į kariuomenę, o įstojusiems leisdavo pabaigti ir tik tada reikėdavo eiti į kariuomenę. Mokyklą baigiau dar septyniolikos ir kariuomenė dar negrėsė. Bet tėvas dėl to nerimavo. Stojimas į aktorinį buvo vėliau, nei, pavyzdžiui, į Universitetą. Todėl jis man patarė stoti bet kur, o vėliau bandyti pereiti tuos turus, kuriuos reikėjo praeiti stojant į aktorinį. Buvo tokia tvarka, kad iki trečio turo nereikėjo net dokumentų priduoti. Aišku, stojau ten, kur lengviausia. Tuo laiku buvo dar kvotos, kai priimama vaikinų ir merginų po lygiai, po penkiasdešimt procentų. Pagal situaciją, lengviausia buvo įstoti į bibliotekininkystę, nes ten situacija apytikriai tokia: stoja dvidešimt merginų, o vaikinų – trys. Jeigu negauni dvejeto, automatiškai patenki. Porą bibliotekininkystės egzaminų išlaikiau, o rašant lietuvių rašinį, nesupratau temos ir prirašiau nesąmonę, plius klaidų pridariau, gavau neigiamą pažymį ir neįstojau. Tada jau nebuvo kito kelio, tik bandyti į aktorinį.

Kokie tie studijų metai? Kas siutino, o ką priėmei besąlygiškai?

Tuo metu mes visi labai daug gėrėme. Visas kursas.

Bet gėrė ir kitose aukštosiose, o buvo susiformavusi opinija, kad tik menininkai tiek daug geria. Kodėl?

Todėl, kad mes gerdavome kūrybiškai, su polėkiu, pridarydami daug nesąmonių, prikurdami įvairiausių performansų. O ne taip, kad sėdi prie stalo, prisigeri ir toje pačioje vietoje smingi tiesiai į silkę.

O šiais laikais performansai laikomi svarbiu žanru. Anuomet performansus sukurdavo talentingi menininkai, ir tai buvo jų gyvenimo dalis. Ir tai nebuvo susiję su alkoholiu. Dalis aktorių buvo tikri performeriai.

Performanso apgalvojimui vieni sugaišta apie mėnesį, o kažkas tai gali tiesiog sugalvoti ir parodyti.
Tiesa, tuo metu tikrai daugiau jėgų turėjau: tiesiai iš baliaus ateiti į rytinę devintos valandos paskaitą ir Akademijoje išbūti visą dieną. Bet negalėčiau pasakyti, kad labai žaviuosi tuo laikotarpiu, kai studijavau. Po ketverių metų, 1993-aisiais, kaip tik atsirado magistro studijos, kurias galima buvo baigti per metus, ir man pasiūlė stoti. Tai aš iškart atsižegnojau, nes man tai reiškė tik „popierių“. Jeigu į mokyklą norėčiau sugrįžti, tai į Akademiją – nelabai. Taip sakydamas apie savo studijas, turiu omenyje viską, išskyrus specialybę. Juk įstojus man buvo tik septyniolika, todėl tuo metu visiškai buvo neįdomu paskaitos, skirtos įvairioms meno istorijoms. O per specialybės paskaitas, kurias vedė režisierius Vaitkus, tikrai gavau labai daug.

Tiesa, tais metais kai stojau, rinko televizijos režisierių kursą. Kitos išeities nebuvo, turėjau stoti į šį kursą. Bet Vaitkus tais metais rinko papildomus aktorius, nes po pirmo kurso, kuriame studijavo Rimantė Valiukaitė, Dalia Michelevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Šarūnas Puidokas, išėjo daug žmonių, ir jis turėjo papildyti kursą dar šešiais žmonėmis. Stojau į televizijos režisierių kursą kartu su Dainiumi Kazlausku, Jokūbu Viliumi Tūru, Ignu Jonynu ir kitais. Tuo metu atrodė, kad gali įstoti bet kur, bet didžiausia svajonė – papulti į Vaitkaus kursą, jeigu jis paimtų, būtų aukščiausias lygis. O kai skaitė rezultatus po trečio turo ir mano pavardės neperskaitė, pagalvojau: viskas, niekur neįstojau. Bet kai išvardino į Vaitkaus kursą priimtus aktorius, buvo dvigubas džiaugsmas. Tai, ką gero prisimenu iš Akademijos, viskas susiję su Vaitkumi. Studijuoti pas jį buvo ir linksma, ir įdomu. Apskritai esu jam dėkingas už visą kelią, kuriuo atvedė į teatro supratimą. Visą laiką jaučiau ir supratau, ko iš manęs jis nori. Visą laiką tarp mūsų ryšys buvo ir išliko. Nors tikrai nebuvo „pyragai“: gaudavau ir pylos, pažeminimų, kartais susilaukdavau ir pagyrimų. Man jo metodas nesvetimas, priekaištų taip pat neturiu, tik dėkingumą.

Ar šiandien susimąstai, kaip turėtų būti ruošiami aktoriai?

Kaip visada – akcentologija, scenos judesys... (juokiasi). Jeigu kažkas nepatinka, tai nereiškia, kad turi būti kitaip rengiami.

Pamenu, vieno kūrybinio vakaro metu kalbėjome apie sapnus. Jų pagrindu vyko kai kurios jūsų kurso aktorinio meistriškumo studijos. Kai aš prasitariau, kad sapnų atsimenu labai nedaug, Tu gana greit sureagavai, sakydamas, kad jų taip pat neprisimeni, bet nesunkiai gali sugalvoti tas sapnų istorijas. Panašu, kad tos įvairios – sugalvotos ir realiai vykstančios – istorijos yra nuolatinė Tavo gyvenimo dalis.

Taip, kai sapnuoji – tai sapnuoji, kai nesapnuoji – tai rašai pasąmonės srautą ar panašiai. O tai ir yra sapnas.

Tu puikiai tinki ir sudėtingiems vaidmenims, vaidinai ir spektakliuose vaikams („Lapės gyvenimas“, „Raudonkepurė“, „Pelenė“, „Pepė Ilgakojinė“, „Čipolinas“ ir kt.), Tu puikiai dainuoji (Kubietis spektaklyje „Pati pradžios pradžia“), esi šokęs visuose Anželikos Cholinos spektakliuose („Moterų dainos“, „Carmen“, „Pamišusių merginų šokiai“). Niekur nesolavai, bet visi vaidmenys išskirtiniai, įsimintini, juos lengva apibūdinti net šiandien, nors kai kurie jau senokai nevaidinami. Iš kur tokie gabumai? Ką labiau mėgsti – šokti ar dainuoti?

Maniau, kad moku dainuoti, kol nesusipažinau su savo dabartine žmona Lina. Šokti, – taip pat nežinau, ar mėgstu. Tai gal daugiau temperamento dalykas. Šiaip nieko nemėgstu. Kai yra kažkokia emocija, tai ir šoku, o kai yra nuotaika, atmosfera, aplinkybės, tuomet dainuoju.

Dirbai su visais Lietuvos režisieriais. Ko iš jų išmokai? Kieno darbo stilius artimiausias?

Dėkingas savo likimui – teko dirbti su visais Lietuvos grandais: Jonu Vaitkumi, Rimu Tuminu, Gyčiu Padegimu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu, Cezariu Graužiniu, Yana Ross. Ilgai trūko vienos „varnelės“ – susitikimo su Eimuntu Nekrošiumi. Esu dėkingas likimui, kad susitikome statant „Borisą Godunovą“. Ši patirtis buvo didelė. Aštuonis mėnesius su pertraukomis prabuvau unikalioje atmosferoje. Tai neįkainojama, ir šis žodis mažai ką pasako. Taip atsitiko dėl visko, dėl paties buvimo. Tiesiog buvo laimė stebėti visą jo darbą. Džiaugiuosi ir repeticijomis, ir spektakliu.

Aišku, lengviausia, ir paprasčiausia buvo pas savo mokytoją Vaitkų. Atsimenu, kai jis statė Augusto Strindbergo „Sapną“ (1995), kuriame vaidino visas teatras, apie šešiasdešimt aktorių, tarp kurių – ir Vaitkaus studentai, tai tokie geri aktoriai, kaip Evaldas Jaras ar Saulius Mykolaitis, studijavę pas Dalią Tamulevičiūtę, kai kurių Vaitkaus pastabų nesuprasdavo. Visi kiti suprasdavo, todėl jiems reikėdavo „versti“. Lygiai taip pat buvo, kai atėjome pas Nekrošių. Kai ko mes nesuprasdavome, tai mums „versdavo“ Tauras Čižas arba Povilas Budrys – Nekrošiaus lietuvių kalbą – į mūsų lietuvių kalbą. Tai lyg būtų buvęs tam tikras susitarimo dalykas.

Ar galėtum charakterizuoti režisierių darbo specifiką?

Su Oskaru Koršunovu, nors jis ir kursu vyresnis, daug dalykų studijavome kartu. Vaidinau daugelyje jo spektaklių, statytų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Nuo pat pradžių su juo tujinomės, nes pažįstami dar nuo Profsąjungos rūmuose dramos būrelio laikų, į kurį jis taip pat buvo užklydęs.

Rimas Tuminas taip pat turi labai aiškią manierą: subtili, inteligentiška. Tiek Tuminas, tiek Vaitkus yra nuostabūs aktoriai, be visų režisūrinių savo talentų. Ne veltui jie ir yra aktoriai, vaidinę kine. Tuminas, sėdėdamas salėje, gali suvaidinti ir parodyti, kaip įsivaizduoja vieną ar kitą būseną, situaciją. Vaitkus, užlipęs ant scenos, gali parodyti trumpą epizodą – už tave suvaidina tavo personažą, bet tai būna visa esmė. Jeigu per tas tris sekundes tu sugebi suprasti, ką jis parodė, o parodyta būna genialiai, tai tada tu trijų valandų spektaklyje supranti visą vaidmens liniją. Vaitkus suvaidina, atskleidžia visą tavo vaidmens grūdą. Tai jis atlieka nuostabiai, ir tai paliudys visi mano kolegos. Tiesiog nieko kurti nereikia, paprašyk, Vaitkus parodys. Ir jeigu tu pagauni tą cinką, tą grūdą, viskas, tą vaidmenį ir suvaidinsi.

O Nekrošius, nors kine ir vaidino, režisuodamas nevaidino, tik kalbėdavo labai prasmingomis ir šmaikščiomis metaforomis. Pamenu, kai prieš „Boriso Godunovo“ premjerą, po perbėgos pasakė: „Kaip čia pasakyti jums pastabą: žinokite, mums trečios vietos nereikia, mums užteks ir šeštos.“ Taip taikliai galėjo pasakyti tik jis. Visi tikėjosi, kad tęsinys bus toks: „Mums trečios vietos nereikia, mums tik aukso reikia“, bet ne, jis pasakė, kad ir šeštos užteks. Iškart supratome, kad nereikia draskytis, persiplėšti, tik ramiai dirbti savo darbą.

Nežiūrint kad Gintaras Varnas vyresnis už mane, mes taip pat mokėmės tame pačiame kurse. Jis mane dar pirmo kurso pabaigoje į „Šėpos“ teatrą pakvietė. Su juo nemažai kartu dirbome.
Kalbant apie Vaitkų, – jis naudoja įvairias technikas ir stilius, kad galėtų išgauti jam tinkamą rezultatą. Jis provokuoja, nors tai gali kažkam ir nepatikti. Kai sakau, kad suprantu tokį darbo stilių, tai reiškia, kad suprantu, ko jis iš manęs nori. Ir nereikia ten tris kartus apsiverkti, kad galėtum kažką padaryti. Kas nesupranta tokio stiliaus, tam sunkiau.

Pagal ką sprendi apie būsimus vaidmenis, spektaklius – pagal statomą medžiagą ar pagal režisierių?

Šie dalykai labai susiję, bet ypač svarbu, su kuo teks dirbti, kas dar vaidins. Kitaip tariant, pirmoje vietoje – kolegos, antroje – režisierius, trečioje – medžiaga. O tai reiškia, kad jeigu pakviesti geri aktoriai, tai režisierius nedurnas. Kadangi jis nedurnas, tai reiškia, pasirinko ir neblogą medžiagą.

Kas artimiau, šiuolaikinė dramaturgija ar klasika?

Turbūt labiau klasika, nors nespjaunu į šiuolaikinę dramaturgiją. Man patinka įvairios naujos formos. Bet klasika artimesnė gal dėl to, kad ji aiškesnė, gilesnė.

Kurie sukurti vaidmenys Tau brangiausi?

Dabar šauna į galvą Čipolinas (Gianni Rodari „Čipolinas“, rež. Evaldas Jaras, 1996), Piotras Verchovenskis (Fiodoro Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, rež. Jonas Vaitkus, 2005) ir Vidopliasovas (Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“, rež. Jonas Vaitkus, 1998). Nors Verchovenskį vaidinau trumpiausiai (spektaklis, mano manymu, buvo nepelnytai nuimtas), bet darbo buvo įdėta daugiausia.

Nors praeina metai, bet dažniausiai kurso draugai išlieka geriausiais partneriais. Kaip yra Tavo atveju? Kokio tipo aktorius laikai savo artimiausiais bičiuliais – tiek teatre, tiek gyvenime?

Kai atėjau į teatrą, susibičiuliavome su Arūnu Sakalausku. Jis mane priglaudė po savo sparnu. Tuomet buvo repetuojamas „Dievo avinėlis“ (1991). Mes, antro kurso studentai, stovime koridoriuje su aprengėjų išdalintais kostiumais, nežinome, kur eiti... Kaip tik tuo metu pasirodė Arūnas, rakina grimerinės duris ir klausia, ko aš čia stoviu. Kai pasakiau, kad nežinau, jis iškart pakvietė. Nuo tada mes trisdešimt metų ir rengiamės toje pačioje grimerinėje. Taip pat Algirdą Gradauską priėmėme į grimerinę. Tuo metu jis turėjo pasiūlymus dirbti ir Jaunimo, ir Nacionaliniame. Nežinojo, ką rinktis. Dėl to mūsų grimerinėje įvyko susirinkimas: mes jam priminėme, kokioje jis grimerinėje šiuo metu yra ir patarėme rinktis Nacionalinį, nes geresnės „diedovščinos“ už mūsų niekur nerasi, niekur tiek nesubėgiosi ir nenupirksi visko. Taip jis ir pasiliko.

O dėl kitų kolegų, tai žinoma, kad lengviausia dirbti su kursiokais, su tais, kuriuos geriausiai pažįsti, žinai, kaip reaguos į tavo vieną ar kitą pastabą, prašymą. Visa tai jau pasąmonėje yra, net galvoti apie tai nereikia.

Koks aktorius – geras aktorius?

Būti aktoriumi duota arba ne.

Kiek Tave veikia spektaklio scenovaizdis, kostiumai?

Visiškai niekaip. Man visiškai dzin, kaip mane aprengs ir kokioje scenoje reikės vaidinti. Aš niekada nesuprasdavau tų, kurie eina ir aiškina, kaip su viena ar kita suknele negražiai atrodo ar kostiumas netinka. Tai visai nesvarbu. Svarbu kartu su režisieriumi turėti bendrą viziją. Vaizdas man gali patikti arba nepatikti, bet to niekam neprikišu, nes kiekvienas atsako už savo darbą.

Kai teatre būna sunku, ką darai? Juk nesiplūsti?

Aišku, kad keikiuosi. Būna, kad nervai nelaiko ir išsilieji. Taip yra buvę ne kartą.

Kiek Tau svarbus Lietuvos nacionalinis dramos teatras?

Tiek ir svarbus, kad jame esu jau nuo antro kurso. Šiame teatre praėjo daugiau negu pusė gyvenimo.

Ar neteko gailėtis, kad kažkada pasirinkai aktorystę?

Tikrai ne.

Kuo skiriasi rimto vaidmens paruošimas rimtame spektaklyje nuo, tarkim, kokio nors televizinio vaidmens?

Praktiškai niekuo. Viskas priklauso ne nuo to, kur vaidini, o nuo požiūrio į vaidmenį. Kaip vienur kuri vaidmenį, taip ir kitur. Pamenu, dešimt metų vaidinome Rasos Rapalytės spektaklyje apie Édith Piaf – „Dienos ir dainos“. Prieš spektaklį sėdime su Gradausku užkulisiuose ir klausiu jo, kiek procentų šiandien jis „varys“? Sako – penkiasdešimt, o aš – tik trisdešimt. Taip kartais gali pakalbėti, bet išeini į sceną ir kažkas atsitinka: pats nepastebi, kai prakaitas laša, atiduodi visas jėgas, vaidini visu šimtu procentų, nors pradžioje planavai to nedaryti.

Kokie socialiniai reiškiniai Tau daugiausia sukelia nerimo?

Stengiuosi nesivelti į įvairias diskusijas, nors turiu labai aiškią nuomonę, bet nenoriu jos primesti kitiems. Tarkim, man nepriimtina antivakserių filosofija. Man kartais keista, kad reikia net diskutuoti tokiais klausimais. Kai kuriais aspektais man net klausimų nekyla. Aš esu už laisvę, kuri neturi pažeisti kito žmogaus laisvės. Dėl to man žiauriai nepatinka kaukės ir įvairūs kiti dalykai, susiję su įvairiais draudimais. Dėl to aš norėčiau daryti viską, kad ta situacija pasikeistų. O kai kas nors to nedaro, mane ima pyktis. Bet į diskusijas nesiveliu, tik mintyse paburbuliuoju. Neverta savo energijos eikvoti dalykams, situacijoms, kurių pakeisti negali.

Vos tik atitrūksti nuo dabų, stengiesi pakeliauti. Tai – aktyvus poilsis ar tam tikras žingeidumas?

Taip, kelionės labai įkvepia. Po kokio mėnesio atostogų Amerikoje būnu keliems mėnesiams pasikrovęs, kol ta realybė Lietuvoje tavęs nesugrąžina atgal. Kai su mašina važiuoju per Mohavių dykumą ir aplinkui nesutinku nė vienos dvasios, man norisi vis toliau ir daugiau keliauti. Buvau Aliaskoje, buvau pasiruošęs į Antarktidą, bet dabar, kai dar šeimoje auginame mažą vaiką, viskas labai supaprastėja – iki Turkijos ir Egipto. Netrukus jam bus penkeri, todėl jau numatę kelionę į Siciliją. Vėliau keliausime ne tik ten, kur iš anksto būsim viešbučius numatę, atgaivinsime tai, kas iš tiesų mums įdomu.

Ar ketini kaip nors išskirtinai minėti savąją šventę, ar pabėgsi iš Vilniaus, kad išvengtum šurmulio?

Taip, ketinu. Labai nenoriu tradicinės šventės, kurioje būtų per petį juosta užrišama ir kažkas kalbas sakytų.

Bet iš to nesijuok, nes tokių tradicijų jau nieks nepamena.

Gali būti ir be juostos, bet kai žmonės susirenka į restoraną, tam tikru laiku atnešamas karštas patiekalas, kažkas atsistoja ir ima sakyti tostus... Ir be tų juostų yra tam tikra schema, kurios labai nenoriu. Dar nežinau kaip, bet kažkaip bus.

Ilgiausių metų, mielas Džiugai!

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
4.5000

Aurimas Švedas ir Mykolas Katkus – apie pasaulį, kuris mūsų laukia už kampo

Vaizdas – kaip tekstas. Tokia yra 22-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės , kuri vyks 2022...

Kairys kultūros ministrų taryboje: Kaunas – puikus pavyzdys, kaip ES galimybės keičia ne tik vietoves, bet ir bendruomenes

ES atveriamos galimybės kultūros bei paveldo srityse gali atnešti didžiulių pokyčių ne tik...

„Austerlico“ gastrolių Pilzene ir Vroclave atgarsiai: tegul gailisi tie, kurie neišsėdėjo iki finalo

Rugsėjį Kristiano Lupos režisuotas Jaunimo teatro spektaklis „Austerlicas“ pagal to paties...

„Synaesthesis“ metų pabaigos renginyje – nebylus muzikinis filmas ir naujo projekto pristatymas

Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblis „ Synaesthesis “ išskirtinai intensyvius metus...

Filme pagal Murakamio apsakymą susitinka „Dėdė Vania“ ir neištikimybė

Šiuolaikinė Japonija, Harukio Murakamio kūryba ir Antono Čechovo „Dėdė Vania“ susilieja į...

Top naujienos

Papasakojo, kuo skiriasi omikron atmaina nuo kitų: ar turimi skiepai išliks veiksmingi?

Pasaulyje kyla nerimas dėl koronaviruso omikron atmainos ir kol kas nepakanka duomenų daryti...

Kardinaliems stiliaus pokyčiams pasiryžo 63-erių Rima: pasikeitimas akivaizdus! (37)

Delfi Stilius kardinaliems išvaizdos pokyčiams pasiryžo 63-erių metų vilnietė Rima. Moteris...

Žiema įsismarkauja: sinoptikų prognozėse – gausus sniegas ir pavojingi vėjo gūsiai (7)

Pirmą žiemos dieną orus lems anticiklono gūbrys, tad diena džiugins malonesniais orais.

D+Siddharth Philip

Nauji apribojimai dėl omikron kelia oro kelionių sumaištį: kokių sprendimų ėmėsi šalys

Oro linijų bendrovėms, keleiviams ir įmonėms teko reaguoti į kelionių apribojimų potvynį,...

Iš NATO vadovo – žinutė Rusijai: tai, ką matome, nėra įprasta Linkevičius apie NATO ir EK vadovų kelionę į Vilnių: nepamenu tokių bendrų vizitų (95)

Sekmadienį į Lietuvą skubiai atvyko NATO ir Europos komisijos (EK) vadovai. Lietuvai išreikšta...

D+Agnė Kulitaitė

Agnė Kulitaitė: seniau buvo maras, dabar – socialiniai tinklai (1)

„Gaila, kad savo gyvenime nieko taip ir nepasiekiau“, – įpusėjusi trečią taurę vyno...

D+John Follain, Suzi Ring

COVID-19 šmėkla vėl smogė visu pajėgumu: laukia dar daugiau nemalonių „siurprizų“

Lapkričio 22 d. ryte beveik devyni milijonai Austrijos gyventojų pabudo karantino gniaužtuose. Po...

Golbolo pergalių architektas – priblokštas: triumfas Europoje darbo negarantavo (5)

Prieš tris savaites Valdas Gecevičius džiaugėsi savo auklėtinių triumfu Europos čempionate,...

Psichoterapeutė išdėstė, apie kokį iš savo žmonų patiriamą smurtą pasakoja vyrai: kontroliuoja dėl pinigų, išnaudoja seksualiai (80)

Statistika rodo, kad smurtą artimoje aplinkoje dauguma atvejų patiria moterys. Vis dėlto dalis...