Ar yra žodžio laisvė, ar nėra?
Mokytojas, eseistas šiek tiek nusivylęs ir savo tauta, į kurią yra linkęs žvelgti pozityviai: „Feisbuke – patyčių kultūra, ir nieko daugiau. Niekas nenori diskutuoti, kiekvienas gieda savo giesmę, cituoja eilėraščius – neturi ką veikti! Vaizdas toks liūdnas pasirodė, tik keli žmonės ieškojo dialogo, o visi kiti... rėkia, šaukia tūžmingai, ir viskas. Man komentatoriai aiškino, kad esu Kremliaus agentas, kuo tik neišvadino! Tokios fantazijos net neturiu, ir svarbiausia – niekas argumentų nepateikia, tik niekina tą, su kuriuo nuomonė nesutinka. Dialogo kultūra yra „fantastiška“, per trisdešimt trejus metus – labai toli nuėjome. Tikrai ne link Varšuvos ar Paryžiaus, o į matušką Rusiją. Tarp kitko, bandžiau feisbuke atsakinėti į komentarus, bet, pasirodo, mano atsakymai niekam nerūpi, yra svarbu tave apdergti ir viskas... Ir toliau taip! Jeigu tokie Marcinkevičiaus gerbėjai – tai sveiki atvykę į Lietuvą“, – patyčių kultūros požymius įžvelgė V. Toleikis.
Pašnekovas linkėjo visiems keikūnams sugrįžti prie J. Marcinkevičiaus knygų, perskaityti visus penkis jo raštų tomus. „Visiems, kurie šitiek varė ant manęs, ant filosofės Nerijos Putinaitės, rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės, – atsisėsti ramiai ir perskaityti visus penkis tomus Marcinkevičiaus raštų. Pasirodė, kad žmonėms laikas sustojęs 1991-aisiais, jie prisimena gražius jausmus ir įsivaizduoja, kad tai turi tverti iki amžiaus galo. Rašydamas straipsnį per penkiolika knygų perskaičiau. Kai ką pirmą kartą, kai ką – iš naujo“, – „iš oro“ frazėmis nesimėtęs tikino V. Toleikis.
Visuomenės kiršintoju ir skaldytoju ne kartą išvadintas V. Toleikis priminė, kad yra iškėlęs tik vienintelę abejonę, ar tinkamoje vietoje, ar tinkama tema – paminklas.
„Vėliau viename savo interviu pasakiau labai aiškiai: kodėl niekas nenori įamžinti J. Marcinkevičiaus Sąjūdžio periodo, kuris yra be galo gražus? J. Marcinkevičius [tuo metu] ypatingai gražus, tyras, paprastas, nuėjęs su tauta. Eduardas Mieželaitis, Juozas Baltušis neturėjo jėgų tuo metu su tauta nueiti, o jis – nuėjo. Netinkama vieta ir pati paminklo idėja – kokią tik įmanoma kontroversiškiausią sugalvoti – tokią ir sugalvojo. Ką darysi, yra, kaip yra. Kiršinimas? Tai tylėkime, ir sakykime, – nekiršinkime. Jeigu kas nors lips ant galvos irgi nekiršinkime. Vadinasi, kažkas turi aprobuoti kanoną, vieną nuomonę – ko galima sakyti, ko – ne. O kas turės kitokią nuomonę – bus apšauktas tautos kiršintoju“, – apie grėsmes žodžio laisvei įspėjo V. Toleikis.
Sovietmetis užsišaldė kaip navikas
Viso to priežastis, V. Toleikio manymu, galvose neįvyko liustracija. „Sovietmetis kažkur užsikonservavo, užsišaldė kaip kažkoks navikas, ir jisai gali bet kada atgyti, išlįsti iš pasąmonės klodų. Man desovietizacija prasidėjo tik 1989-aisiais, tik. Galvoje – rimta desovietizacija, po truputėlį. Man atrodo, kad detoksikacija pasibaigė optimistiniu variantu – kokiais 1993-1994-aisiais. Daug po užsienį pavažinėjau, daug literatūros perskaičiau, kuri buvo draudžiama, tik tada – daugiau mažiau. Ir ypač – kai pradėjau sovietinius autorius iš naujo skaityti. Tik tada. Tai čia aš jaučiau pareigą, kad man reikia detoksikuotis nuo komunistinės ideologijos apnašų, kurių buvo pilna visose srityse. Ir ne vienas taip darė, bet, matyt, didelė dalis kažkaip nejautė pareigos, kad reikia, visų pirma, pačiam susitvarkyti su savo sovietiniais mentaliteto likučiais... Vieni buvo sovietizuoti, kiti žymiai mažiau. Aš nesijaučiau labai sovietizuotas, man nereikėjo Marcinkevičiaus, kad atrasčiau Lietuvą – man pasisekė“, – kalbėjo V. Toleikis, pridūręs, kad tam pasitarnavo dar devintoje klasėje atrasti Maironis ir Simonas Daukantas, „Amerikos balsas“, perskaitytos sovietmečiu draustos knygos. Užtat ir lengviau išlaikyti distanciją su garbaus poeto kūryba.
Detoksikaciją, V. Toleikis prisiminė, pajutęs dar 1989-aisiais, būdamas Paryžiuje, pirmą kartą gyvenime Vakarų pasaulyje.
„Supratau, ką komunistai padarė iš manęs, draugų. Buvome kartu su katalikų delegacija, žmonėmis, susijusiais su pogrindžiu. Labai gerai pasimatė, ką komunistai su mumis padarė, kokį mentalitetą sukūrė. Vienetai, kurie nebuvo užkrėsti tarybinės Lietuvos naratyvu. Irenos Veisaitės galvoje – nebuvo sovietų valdžios, bet tai lysdavo per tam tikrus įpročius arba vertinimo klišes, tai buvo neišvengiama... Radau savo užrašus, rašytus 1988-ųjų gegužę, – įspūdžiai, po apsilankymo Paberžėje. Matau, kaip jausdamas, kad saugumas gali kada nors tuos užrašus rasti – turėjau vidinę cenzūrą“, – apie juntamą išlaisvėjimo būtinybę pasakojo pašnekovas.
Tiesus kelias kaip palikti literatūrą be klasikų
Rašytojas Sergejus Kanovičius, kalbėdamas apie kai kurias reakcijas dėl rašytojo J. Marcinkevičiaus sakė, kad tai „tiesus kelias kaip palikti literatūrą be klasikų“.
„Gyvename laisvoje šalyje, tad taikyti reikalavimus atgaline tvarka kūrėjui, kuris dirbo ir kūrė visiškai kitomis sąlygomis – neteisinga. Antra, kūrinys, dėl kurio priekaištaujama atgaline data – J. Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“. Atgaline tvarka galima taikyti daug kitokių dalykų, pavyzdžiui, ar man dabar reikėtų reikalauti pašalinti Vinco Kudirkos paminklus, atsisakyti giedoti Tautišką giesmę? Dėl to, kad žmogus gyveno tokiais laikais, visiškai atvirai laikėsi antisemitinių pažiūrų? Niekados neatsisakysiu giedoti Lietuvos himno, niekados nereikalausiu pašalinti V. Kudirkos paminklo ar dar kokių nors jam pastatytų pagarbos ženklų“, – teigė rašytojas.
Kitas dalykas, anot S. Kanovičiaus, yra kalbama apie lietuvių literatūros klasiką: „Diskusijos turėjo įvykti (nesu prieš bet kokią diskusiją) – ar geras paminklas, ar verta jį statyti, ar ne. Visada galima susėsti ir pakalbėti, diskutuoti, išklausyti bet kokių nuomonių, tol, kol diskusija nevirsta savotišku teismu, to žmogaus kūrybos, asmeninio gyvenimo visumos. Man pasirodė, ta diskusija tapo visiškai neetiška. Diskusijos objektas dingo už horizonto – niekas apie paminklą nebekalba, tik apie tai, koks buvo prisitaikėlis J. Marcinkevičius, išvadina jį kolaborantu, – kai patys buvo prisitaikėliai ir konformistai, gyveno, kaip ir visi kiti.“
Kai Lietuvos miškuose partizanai nebesugebėjo priešintis sovietinei okupacijai, kai nustojo aidėti šūviai, Lietuvoje per penkis dešimtmečius, anot S. Kanovičiaus, tarp antros sovietinės okupacijos iki pat jos pabaigos – buvo daug disidentų, žmonių, kurie ėjo į gatves, priešinosi, protestavo, bet buvo ir nuolankių režimui.
Perlenkta lazda
Diskusija apie J. Marcinkevičių, anot S. Kanovičiaus, pernelyg sureikšminama: „Pasisakiau tik todėl, kad man pasirodė, kad nesilaikoma diskusijos taisyklės, ji tapo neetiška. Anaiptol, nemanau, kad diskusija, kaip mėgstama sakyti – „skaldo ir supriešina visuomenę“. Ką reiškia skaldo ir supriešina? Yra daugybė žmonių, kuriems ta diskusija neįdomi, ne tas objektas, ne ta tema... Galų gale, šiandien yra kitų dalykų, kurie daug aktualesni.“
J. Marcinkevičiaus trigologija, S. Kanovičiaus pastebėjimu, plačiausiu konsensusu, laikoma 20 a. lietuvių literatūros klasika.
„Gal tada, jeigu jau ji tokia bloga – braukime tą klasiką iš savo nacionalinės literatūros paveldo. Išbrauksime – S. Nėrį, ją galima vadinti kolaborante, bet tai yra viena geriausių lietuvių poečių. Kalbant apie jos kūrybą – galima ja didžiuotis, tačiau jos gyvenimo tam tikrais poelgiais, – deja, negalima. Bet suprantate, mes negalime pakeisti istorijos. Mes ją turime priimti, nustoti jos gėdytis“, – ragino atsitokėti rašytojas.
S. Kanovičiaus požiūriu, yra dalis žmonių, kurie gyveno sovietmečiu, mokėsi, baigė sovietines mokyklas, tarnavo tarybinėje kariuomenėje, o šiandien jie gyvena laisvoje Lietuvoje ir jaučia tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą dėl to.
„Gėda, kad gimė ne laiku ir ne vietoje, gal jiems būtų norėjęsi gimti po 1990-ųjų kovo 11 d., bet ką padarysi, jei žmogus gimęs 1962, 1933 ar 1929 metais“, – nutęsė pašnekovas.
Negalima kurti priešo, kurio nėra
Ar tie, kas gimė po Atgimimo stengiasi likti šių diskusijų nuošalėje? „Nemanau, kad linkę – tos diskusijos jiems svetimos, turbūt, didele dalimi, ir nesuprantamos. Jie negyveno toje šalyje. Manau, kad būtent tie žmonės, jaunesni, jie kuria Lietuvos ateitį. Dar kartą pakartosiu – klausimas, ar verta statyti paminklą trilogijai, ar ne – išvirto linčo teismu, su asmeniškumais poeto asmenybės atžvilgiu, su absoliučiai nesuprantamu jo kūrybos visumos vertinimu. Man nesuvokiama. Lietuvių literatūra negali pasigirti didžiuliu kraičiu literatūros klasikų, gal nemenkinkime jo, o saugokime“, – išeitį siūlė rašytojas.
S. Kanovičius neneigė, poeto biografijoje yra garbės nedarančių faktų. J. Marcinkevičius yra parašęs apysaką „Pušis, kuri juokiasi“, dar kelis eilėraščius, kurie skirti pamaloninti anuometinę valdžią.
„Savaime suprantama, tokie dalykai buvo. Bet kalbama ne apie tai, bandoma „rakinėti“ trilogiją, vadinti ją prisitaikėliška, antikatalikiška. Dieve mano, ko tik [neįžvelgiama]... Supraskite, žmogus rašė 1968-aisiais, beveik šeši dešimtmečiai praėjo, kaip mes šiandien galime taikyti tokį reikalavimą? Pareikalaukime atbuline tvarka iš kitų jau mirusių, ir „blogai“ rašiusių – jų buvo daug daugiau. Negalima kurti priešo, kurio nėra. Mes turime kitų gyvenimo iššūkių, kur mes turime būti susitelkę. Savo literatūrinį paveldą turime saugoti bendromis jėgomis, o ne bandyti ideologiškai retrospektyviai vertinti, ieškoti kažkokių naujų priešų“, – kalbėjo S. Kanovičius.
