Trys iš keturių projekto partnerių dalyvauti projekte pakvietė po du dramaturgus: vieną iš tos šalies kilusį vietinį kūrėją ir kitą – atvykėlį, susiduriantį su migracijos ir integracijos problemomis, arba, Lietuvos atveju, – dramaturgę iš Ukrainos, dar kitaip išgyvenančią nestabilumo ir migracijos situaciją, sąlygotą karo.

Ispanijos nacionaliniam teatrui atstovauja Nicolás Lange iš Čilės ir ispanė Eva Mir, Karališkajam Belgijos teatrui – Rachida Lamrabet ir brazilė Carolina Bianchi, o Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui – Žygimantas Kudirka ir Ukrainos rašytoja Natalija Vorožbit.

Dramaturgai jau kūrė Madride, Berlyne ir Briuselyje, o šįkart atsakomybė priimti rašytojus teko Lietuvos atstovams.

„Netikėtai stebino tas vaizdas – rezidentų veidai, kuriuos ištisus metus mačiau vis kitoje Europos sostinėje, šįkart materializavosi man gerai pažįstamame fone. Ištiko ir tas malonus efektas, kuomet naviguodamas po savo miestą svečius – ir pats miestą pamatai naujoje šviesoje. Kas dieną po spektaklį, kas dieną po vakarienę, nesustodami plakėme liežuviais. Nedaug trūko, kad rezidentai šveistų pasus į Vilnelę ir taptų nuolatiniais rezidentais Vilniuje“, – su humoru apie darbą Vilniuje pasakoja Žygimantas Kudirka.

Svečius įkvėpė Vilnius ir matyti spektakliai

Visi rezidencijos dalyviai (neatvyko tik Carolina Bianchi) Vilniuje vystė savo rašomas pjeses, lankėsi įvairiose parodose ir spektakliuose – Lietuvos sostinėje tuo metu kaip tik vyko tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, tad rodomus spektaklius žiūrėjo ir rezidencijos dalyviai. Ne vienam itin didelį įspūdį paliko neseniai pristatytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Metamorfozė“.

Pasak Evos Mir, Vilnius jai tapo atradimu, nes iki šiol niekada nesilankė Lietuvoje ir nieko nežinojo apie šalies kultūrą, žmones, gamtą: „Išties nustebau pamačiusi miestą, kuriame galėčiau gyventi.

Tiek gatvėse, tiek spektakliuose ar parodose, kurias teko pamatyti, ar žmonėse, su kuriais pavyko susipažinti, jaučiau, kad čia esama be galo turtingos kultūros. Man pasirodė, kad Vilnius yra labai šiuolaikiškas miestas, kaip ir spektakliai, kuriuos mačiau, tačiau tame šiuolaikiškume yra kažkas labai nuoširdaus, išlaikiusio išskirtinumą ir kultūrinę savastį. Jaučiau menininkų siekį ieškoti nesumeluotų kompromisų – su istorine atmintimi, ekologiniu virsmu, kritiniu mąstymu – kitaip tariant ieškoti kompromisų su praeitimi, dabartimi, ateitimi. Iš Vilniaus išsivežu ir vieną stipriausių pastarojo meto teatrinių patirčių – Oliverio Frljićiaus spektaklį „Metamorfozė“.

„Rezidencija buvo pribloškianti. Vilnius man pasirodė įelektrintas miestas, žadinantis emocijas, melancholiškas, jaunas. Čia pabaigiau pirmąjį savo pjesės juodraštį ir esu be galo dėkingas už tą energiją, kurios čia pasisėmiau. Lietuvos teatro vitrina festivalio „Sirenos“ metu paliko labai gerą įspūdį. Tai drąsus, savo kalbos ieškantis, nenuobodus teatras. Likau visiškai užburtas Oliverio Frljićiaus „Metamorfozės“, – panašiai atsiliepia ir čilietis Nicolás Lange.

Karališkajam Belgijos teatrui atstovaujanti Rachida Lamrabet sako Vilniuje nuostabiai praleidusi laiką, nes turėjo laiko ir erdvės rašyti: „Tai tiesiog privilegija. Vilniuje padariau svarbią pažangą rašydama savo tekstą, nes namie turiu kitų įsipareigojimų, dėl kurių labai sunku susikaupti rašymui. Be to, labai įkvėpė tai, kad buvau kitų rašytojų draugijoje. Man patiko ir tai, kad galėjome lankytis teatro spektakliuose, buvo gera išeiti vakare po dienos, praleistos vienatvėje rašant, ir pasisemti jėgų iš kitų rašytojų ir atlikėjų kūrybos ir istorijų. Apskritai tai buvo nuostabi patirtis. Taigi labai ačiū už šią galimybę.“

„Vilniuje vyko įkvepiantis festivalis „Sirenos“, kurio metu buvo galima stebėti gerus pasirodymus. Mane sužavėjo meninių ieškojimų ir klausimų gilumas bei rimtumas. Vilnius man įdomus kaip buvusios sovietų sąjungos dalis, turime bendrą istoriją, todėl įdomu stebėti, kaip lietuviai permąsto savo praeitį ir kokią ateitį kuria“, – pasakojo rašytoja iš Ukrainos Natalija Vorožbit.

„Ateitys, kurios niekada neįvyks“

Šioje programoje šeši dramaturgai kuria draminius kūrinius tema „Ateitys, kurios niekada neįvyks“.
Dramaturgė iš Ispanijos Eva Mir rašo pjesę „Migruojantis kūnas“ (orig. Un cuerpo se desplaza“), kurioje nagrinėja nomadizmo temą, ieško, ką reiškia sąvoka „namai“ šiuolaikiniame pasaulyje. E. Mir pjesė – tai kelionė per vietas, kuriose teko gyventi (Avinjoną, Valensiją, Madridą), ir su jomis susijusius įvykius.

Žygimantas Kudirka rašo kūrinį „Paskutinė paskutinė paskutinė vakarienė“, kuriame nagrinėja žmonių abejingumą apokalipsės akistatoje. Pjesė bus sukonstruota iš kelių vakarienių skirtingose vietose skirtingu laiku.

Ukrainietė Natalija Vorožbit rašo apie autoriaus temų paieškas, kurias apsunkina tai, kad gyvenimas atkakliai diktuoja vieną temą – karą, apie kurį autorius jau nebegali rašyti. Pagrindiniai veikėjai yra laidos vedėjas ir kviestinis autorius, iš kurio imamas interviu tiesioginiame eteryje, kartkartėmis jie susikeičia vietomis.

Nicolás Lange iš Čilės rašo pjesę yra apie LGBTIQ+ asmenis, tapusius savo valstybių vykdytų kankinimų, masinių žudynių, šalinimų aukomis. „Queer bendruomenės išlikimą ir pasipriešinimą regiu kaip kūrybinį aktą. Remdamasis skirtingais istoriniais įvykiais ir naujausia neapykantos queer bendruomenei banga, vis grįžtu prie klausimo, ar apskritai yra įmanoma aprašyti smurtą ir ar galima tam atrasti tinkamą kalbą“, – pasakoja Nicolás Lange.

Rachida Lamrabet, atstovaujanti Karališkajam Belgijos teatrui, rašo pjesę „Delfinas ir paukštis“, kurioje svarsto, ar įmanoma laisvė, kai sudėtingame ir poliarizuotame pasaulyje tave supa žmonės, kupini lūkesčių?

„Po dramatiško įvykio moteris priima radikalų sprendimą – pasišalinti iš žiurkių lenktynių ir iš gyvenimo, kurį sąlygoja kitų lūkesčiai, vaidmenų pasiskirstymas ir sau primesta našta bei atsakomybė. Bet ar tai įmanoma? Monologe moteris tyrinėja, ką jai reiškia laisvė ir kaip atrodo gyvenimas be kitų. Vietovėje, į kurią pasitraukė, prie jos prisijungia netikėtas svečias“, – pasakoja autorė.

Baigiamasis susitikimas, kuriame bus pristatomi dramaturgų parašyti kūriniai, vyks Madride šių metų lapkričio mėnesį. Lietuvai atstovavusių dramaturgų (Žygimanto Kudirkos ir Natalijos Vorožbit) pjesės bus skaitomos taip pat lapkritį vyksiančiame „Versmės“ festivalyje Vilniuje. Neatmetama galimybė, kad ateityje pagal pasirinktą kūrinį/-ius bus kuriami spektakliai bendradarbiaujant visiems ar bent keliems partneriams.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt