VMT vadovas Simonas Keblas pažymėjo, kad šis laikas – keistas ir žiaurus tuo pat metu: „Jau nuo pat pirmojo karantino, kai vasarą prasidėjo renginių ciklas „Atsiverti“ Lukiškių kalėjimo erdvėse, Chodkevičių rūmuose, supratome – antroji banga neišvengiama. Ir specialistai prognozavo, kol nebus vakcinų – neišvengsime suvaržymų. <...> Gan anksti numatėme, kad tomis pandeminėmis sąlygomis reikia turėti ne tik nedidelio formato iniciatyvas, bet ir pritaikyti teatro veiklą netipiniam spektaklio arba kitų teatro formų statymui.“
Tikisi, kad situacija palaisvės
Jau kurį laiką, anot S. Keblo, su teatro meno vadovais kalbėta – būtų gerai pajausti, kuo kvėpuoja jaunieji aktoriai, režisieriai, scenografai ir dramaturgai, turėti kažkokią bendradarbystės erdvę teatre.
Naujasis VMT inicijuotas projektas susideda iš dviejų struktūrinių dalių – iki sausio 18 d. paskelbtas atviras kvietimas, kurio metu tikimasi atrinkti tris režisierius, prisijungsiančius prie jau patvirtintų projektų kompanijos.
Tarp esamų projekto dalyvių – režisierė Gabrielė Tuminaitė su Paulinos Pukytės kūriniu „Kalno poza“, ukrainietis režisierius Stas Žirkov su vienos perspektyviausių šiuolaikinių Ukrainos dramaturgių Nataljos Vorožbit pjese „Saša, išnešk šiukšles“ bei režisierė Uršulė Bartoševičiūtė su Viljamo Šekspyro pjese „Kaip jums patinka“.
„Laukiame paraiškų, bet visi darbai numatyti nuo vasario mėnesio. Tikimės, kad vasarį visa ši situacija pagerės ir palaisvės, turėsime galimybių nedidelėmis grupelėmis susitikti teatre – saugiu atstumu darbuotis ties tekstais, formų aptarimu“, – vylėsi jis.
Atvirojo kvietimo darbai numatyti dar vėliau – kovo - balandžio mėnesiais. „Galbūt situacija tuo metu jau bus pakankamai saugi, galėsime turėti bent nedidelio formato etiudą, pjesės skaitymą su atvirojo kvietimo jaunaisiais kūrėjais“, – planavo teatro vadovas.
S. Keblas pastebėjo, kad projektas nebus vienadienis, galės vykti visus metus. „Jei matysime tolimesnį potencialą, kad ta pirma stotelė savo turiniu, pastangomis, konceptualiai ir idėjiškai teisinga, o kryptis svari – bus verta įtraukti ir į kitų metų teatro nacionalinę programą. Jei 2022-aisiais šalies neužpuls kiti virusai, vakcina suveiks, mes galėsime atsispyrę nuo to eskizo pastatyti pilnavertį spektaklį“, – žadėjo pašnekovas.
Svarbu nesustoti
Paklaustas, ar šiuo sudėtingu pandemijos laikotarpiu, teatrams svarbu nesustoti, kažką veikti ir planuoti, S. Keblas pritariamai linktelėjo: „Taip, be abejo. Yra du pagrindiniai veiksmai – stotis ant kojų ir toliau dirbti, ieškoti įvairesnių kūrybinių formų.“
Tačiau per pirmą karantiną teatralai pastebėjo, kad „Zoom“ teatrai, filmuoti įrašai, diskusijų transliavimas visgi neperteikia gyvo susitikimo įspūdžio. „Teisingas video formato pateikimas telefono ar kompiuterio ekrane panėšėja į kino konstravimą. Kažkas tarp teatro ir kino. <...> Akivaizdu, kiekvienas žiūrovas eidamas į teatrą tikisi kažkokios ypatingesnės atmosferos, tam tikro pojūčio, kuris gimsta gyvo bendravimo su žiūrovais metu. Ekranas, nuotoliniai vaizdai eliminuoja patį svarbiausią dėmenį“, – konstatavo S. Keblas bei pridūrė, kad gerai nufilmuoti spektaklį, perteikti gyvą įspūdį reikalinga stipri profesionalų komanda, tai sudėtinga technologiškai, kainuoja nemažus pinigus, reikalinga speciali įranga.
Dėl karantino teko atšaukti ne vieną spektaklį. S. Keblo pastebėjimu, jauni kūrėjai smarkiai nukentėjo per šį laikotarpį. „Jų potencialas gerokai sumažėjęs, kurti išvis neįmanoma arba sudėtinga. Todėl labai tikimės to gyvo susitikimo, kad ir nedidelėmis grupėmis, prioritetu laikome, kad ir teatro foje su penkiasdešimčia žiūrovų pasižiūrėti jauno kūrėjo eskizą ar kelis etiudus. Viltis susitikti gyvai išlieka. Neatmetu, tai bus filmuojama, rengiamos transliacijos, rodomi įrašai“, – sakė S. Keblas.
Užleis sceną naujiems kūrėjams
„VMT jau kurį laiką galvoja apie naujų trupės narių paiešką, atranką. Vis atsirasdavo jaunų režisierių, kurie tikino norintys išbandyti jėgas, kad jų kūryba taptų teatro repertuaro dalimi. Tačiau dėl netobulos finansavimo sistemos grafikų iki šiol tam neturėjome laiko – viskas būdavo suplanuota metams į priekį. Koronavirusas prastumdė planus, atsirado laisvos erdvės. Mūsų scena maža, pats teatras nėra per daug išpūstas – viskas sugniaužta į darbingą gumulą, kuris tris šimtus dienų aktyviai dirbdavo. Norint pradėti ieškojimus tektų atiduoti sceną, teatro erdves bandymams, paieškoms – dažnai tokios prabangos nėra“, – paaiškino G. Tuminaitė ir pridūrė, kad ieškomi tik aukštus kriterijus atitinkantys kūrėjai – valstybinis teatras yra profesionalus, tad apeliuojama į patirtį turinčius, prieš kelis metus studijas baigusius, bent jau pristačiusius savo diplominius spektaklius.
„Koronavirusas, atimdamas duoną atnešė galimybę bandytis. Norintys profesionaliai dirbti VMT netampa našta, finansiniu nuostoliu. Tokio pobūdžio veiklą norėjome pradėti nuo rudens, tačiau neaiškumas, nauji nurodymai – išblaškė. Dabar galime kviesti naujus žmones prisijungti prie projekto“, – sakė G. Tuminaitė.
Orientuojasi į gyvą auditoriją
Pandemija padiktavo savų atradimų – teatrams teko išsibandyti tam tikras virtualybės ribas, tokias kaip „Zoom“ spektakliai, transliacijos.Visgi, anot G. Tuminaitės, rimtai to traktuoti neverta: „Profesionaliam teatrui rimtai žvelgiant į ateitį – būdingas natūralus žinojimas, kad spektakliai žiūrovams bus rodomi gyvai. Galbūt savo turiniu ir vidumi pasirodymai ir bus šiek tiek pakitę dėl visos šios patirties, tačiau bus atsiradę idėjų. Turėsime įtraukti kažkokius reiškinius į sąvokas, reiškinius, prisitaikymus. Mes orientuojamės į gyvą auditoriją, ir tai jau greitai įvyks, tik reikia truputį palaukti. Esamą laiką vertėtų išnaudoti svarstymams, diskusijoms, ieškojimams.“
„DramaTest“ dalyviai, G. Tuminaitės teigimu, bet kokiu atveju, gyvai pristatys žiūrovams savo eskizus, kuriuos turės parengti per dvi savaites. Dalis tų eskizų, kaip jau buvo minėta, vėliau pretenduos tapti pilnaverčiu spektakliu.
Iškart numatyta, kad Paulinos Pukytės kūrinys „Kalno poza“, su kuriuo projekte dalyvauja G. Tuminaitė bus repetuojamas kaip scenos kūrinys, bet drauge jis bus pritaikytas ir kino formatui.
„Performing for the Camera – toks žanras buvo ir anksčiau, paplitęs 1960-1970-aisiais. Tikiuosi, pavyks surasti gerą sintezę tarp teatro ir kino. Niekaip negaliu pretenduoti į kiną – visiškai kitas pasaulis, bet stengsimės pateikti kuo geriau, kad kūrinys būtų gyvas tame kadre, o ne užfiksuotas, kaip liudijimas, kad kažkur vyksta spektaklis“, – kūrybinę idėją aiškino G. Tuminaitė.
Paklausta, ar pandemijos metu gimstantys kūriniai įeis į teatro istoriją, G. Tuminaitė sakė, kad, jos manymu, daugelį reiškinių jau galima fiksuoti kaip gerąją patirtį. Kad ir vasaros metu Vilniaus kiemuose, gatvėse rodomi spektakliai, susilaukę didelio žiūrovų susidomėjimo.
„Tai parodė, kad žmonėms neužtenka gulėjimo namie ant sofos, žiūrint „Netflix“ serialus. Po tokio užsidarymo, vienas geriausių būdų išlįsti iš savo namų, socializuotis – einant į koncertus, teatrą. Po turputį priprasti prie kito žmogaus, gyvų emocijų. Geriausia terapija – eiti į parodas, susitikimus, festivalius. Nereikia skubėti bėgti į tiesiogines interakcijas – gali kilti konfliktų, verčiau pradėti atsargiau, nuo toliau. Pajusti tą ritualą ir tada drąsiai pirkti bilietus ir leistis į keliones po visą pasaulį. Ir pamiršti tą laikotarpį“, – apie netolimą ateitį, tikėkimės, kalbėjo G. Tuminaitė.
Ji prognozavo tikrą renginių sprogimą šį rudenį. „Minia bus ištroškusi renginių. Svarbu, kad viskas gerai baigtųsi, kad kažkas neprarastų ūpo, nenuspręstų, kad būtent šis laikotarpis ir buvo ženklu: išeiti, baigti, pasiduoti. Daugeliui šis antrasis karantinas – sunkus, depresyvus laikas. Bet dar porą šaltų mėnesių paskaitykime knygas, o paskui visi susitiksime. Viskas bus šiek tiek kitaip, bet panašiai, kaip buvę“, – įsitikinusi režisierė.
Svarbu suteikti galimybę eksperimentuoti
Galimybė įžengti į profesionalaus teatro lauką, U. Bartoševičiūtės įsitikinimu, – didžiulė laimė. „Skatinčiau visas profesionalius menininkus ugdančias institucijas, kaip įmanoma anksčiau supažindinti su teatro sistema. Teatras – didžiulis organizmas, bendradarbiauja daug tarnybų, tai ir techniniai, finansiniai klausimai. Jauno menininko galėjimas prisiliesti nors ir vienu pirštu prie to proceso padės jam sklandžiau įsilieti į profesionalų meno lauką. Žiūrėdama į savo karjerą jaučiu skirtumą, tarp to, kaip jaučiausi statydama savo pirmąjį spektaklį, ir dabar. Nesakau, kad viskas supaprastėja ar darosi lengviau. Tiesiog perpranti mechanizmus ir sistemas – apie laiką, trupę, apie tai, kaip teatras veikia”, – praktinę įtraukties svarbą pabrėžė režisierė.
Ši pandemija iškėlė savitų problemų ir klausimų, scenos menininkus ši situacija ypatingai palietė. „Nenoriu nuvertinti kitų, bet tarkim, dailininko meninė-eksperimentinė erdvė nepakito. Mes negalime dirbti su komanda, išsiskirstėme po namus, tenka patirti daug išbandymų“, – sakė pašnekovė.
Kai pavyzdį pateikė gruodžio mėnesį nuotoliniu būdu pristatytą premjera „Sprendžiant Hedą“, kurią žiūrovai galėjo stebėti „Delfi“ portale. „Keistas jausmas – per vieną naktį iš teatro režisierės tapti kino režisiere. Teko ieškoti tarpinės būsenos – nesakau, kad suradome, tai atradimų kelias, – patirtimi dalijosi ji. – Nenoriu sakyti, kad teatralai didžiausi vargšai – visiems sudėtingas laikas. Tačiau reikia išmokti naudotis tuo kaip galimybėmis. Gal skamba kiek naiviai, bet tokios mintys.“
U. Bartoševičiūtę asmeniškai labiausiai palietė ne kiek fizinis apribojimas, bet naujų klausimų kitame lygmenyje atsiradimas – mirties priartėjimas. „Šiaip ar taip, kūryba „maro“ sąlygomis – filosofinė. Savitas, keistas ir žiaurus procesas. Man įdomu, kaip akistata su šia statistika pakeis temų lauką, kurios nunyks, pasidarys mažiau vertingos. Laukiu ir tikiuosi progreso, per tai einu“, – sakė kūrėja.
U. Bartoševičiūtės manymu, virtualus teatras suras savo vietą, liks egzistuoti: „Viena prancūzų režisierė pasakė nesodinsianti žiūrovų per nuotolį, nes tai reikštų, kad iš jų bus atimtas visas teatro džiaugsmas. Teatras – platforma bendruomenei kalbėti. Jo užduotis – kelti, formuoti klausimus, juos išdiskutuoti. Apie virtualėjimą sunku ką nors pasakyti, galbūt ši pandemija atneš tampresnį mokslo ir teatro ryšį, galime tik spekuliuoti. <...> Bet, iš esmės, teatras ateina iš ritualo, jis ir liks ritualu – išgyvenamas. Negaliu daryti kraštutinių išvadų, viskas yra procesai. Menininkai vienaip ar kitaip tvarkosi su situacija, kaip bus – pamatysime kai pandemija pasibaigs.“
Kaip sakė režisierė, karantinas turėjo dvi puses – žiūrovams atsivėrė begalė archyvų, galima pamatyti vertingus užsienio spektaklius, kurių tikriausiai taip ir nebūtume pažiūrėję gyvai. „Iš kitos pusės – praradome tarptautines gastroles, projektus. Šiuo metu vyrauja lokalus teatras. Matau viską, kaip bendrą puodą, besikeičiantį, evoliucionuojantį procesą“, – darė išvadą ji.
