Mąstau, jog nemenkoje dalyje akademinio ir meninio pasaulio galime atpažinti nepagarbų, nelygiavertį, cinišką požiūri į Kitą, ypač jeigu jisai neatitinka keliamų standartų. Jeigu Kitas mąsto ne tomis kategorijomis, kuriomis mąstau aš, jeigu kalba ne tomis sąvokomis, kuriomis kalbu aš. Ir, manau, jog šio projekto organizatoriai Virginija Kuklytė ir Šarūnas Gedvilas savo darbais bando priminti, jog kiekvieno jausmai ir išgyvenimai yra verti atidaus įsižiūrėjimo.
Aktoriai V. Kuklytė ir Š. Gedvilas dešimtmetį Lietuvos regionuose vykdo menines edukacines veiklas. Per šį laiką įgyvendinę daugiau nei 15 projektų yra apdovanoti LR Prezidento „Lietuvos galia“ kategorijoje „Stipri Lietuva“ už aktorių sociokultūrines veiklas regionuose. Vykdydami ne tik menines veiklas, bet ir kartu su jaunimu analizuodami aktualių temų problematiką socialinių tyrimų metu, komanda ieško būdų kaip sukurti saugią terpę kūrybiškumo ugdymui. Šių metų projekto pavadinimas – „Jausmų pasaulis“ (projektas vyko Šalčininkų rajono Šeimos ir Vaiko Gerovės Centre bei Dieveniškių Ryto Gimnazijoje). Projekto veiklos vykdomos partneriaujant su Britų taryba Lietuvoje ir remiamos Lietuvos kultūros tarybos bei Šalčininkų rajono savivaldybės. Buvau pakviesta vesti scenos kalbos ir meninio skaitymo užsiėmimus. Scenos kalbos trenažo ir kalbinių improvizacijų pagalba jaunimas drąsiai ir atvirai analizavo savo parašytus eilėraščius ir juos paruošė finaliniam sceniniam pasirodymui.
Šiais metais kūrybines veiklas taip pat vykdė aktoriai Rokas Petrauskas, Artūras Dubaka, Šarūnas Gedvilas, Justinas Narvidas, Žilvinas Beniušis, Oskar Wyganowski, klausėsi Kristijono Sipario, Linos Krasnovaitės – Siparienės ir Rūtos Krasnovaitės istoriniais faktais parengtos kultūrinės edukacijos bei dalyvavo XIX a. atvirukų gaminimo dirbtuvėse; dalyvavo psichologų Gedimino Tumėno ir Vitalijaus Grafuro paskaitoje bei praktinėse dirbtuvėse, kuriose buvo kalbėta apie emocinę sveikatą, bei visi kartu diskutavo apie jausmus ir patiriamas emocijas kasdienybėje; surengtas Roko Kašėtos ir šiuolaikinės intelektualios klounados teatro koncertai „Rokas ir rokenrolas“ bei jaunimo sukurtų eilėraščių bei autorinių dainų pasirodymas. Jonas Braškys, remdamasis tikrais faktais, tęsia pjesės kūrimą, kurią planuojama ateityje naudoti spektaklio kūrime. Aktorių komanda kartu su psichodramos eksperte Vida Lipskyte vykdo antrą projekto dalį skirtą senjorams. Lanko juos kaimo gyvenvietėse su klounados programa skatinant geras emocijas, kurios fiksuojamos fotografijų akimirkose. Sociologės Maryja Šupa ir Žeimantė Straševičiūtė vykdo socialinį tyrimą viso projekto metu tiek jaunimui, tiek ir senjorams skirtų veiklų metu.
Jausmų pasaulis, anot projekto vadovės Virginijos Kuklytės – Gedvilienės, yra kūrybinis projektas, skirtas priartinti moksleivius prie meno, užmegzti vertybinius dialogus, suteikti galimybę iš arti pažinti kultūros kūrėjus ir gerinti emocinę būseną bendruomenėse pasitelkiant humorą. Visa tai protingi žodžiai, kurie projekto metu, mano supratimu, buvo ištesėti. Tačiau vis dėl to esama kažko daugiau už šitų protingų ir gudrių žodžių. Tai jaunų žmonių istorijos, jaunų žmonių susirinkusių į šitą projektą gyvenimai ir patirtys, ir svarbiausia – jaunų žmonių atradimai ir liudijimai.
Ką liudija jų patirtys šio projekto metu? Jog kultūra skirta visiems, jog ji išlaisvina ir suartina. Ne veltui viena pirmųjų kultūros apraiškų laikomi ritualai ir apeigos, kurie dar Antikoje reiškė ne tik Dievų pagarbinimą, bet ir bendruomenės, savų žmonių rato šventę. Kultūra kaip jungiantis elementas.
Išlieka prisiminimas – projekto metu tarp įvairiausių teatrinių, humoristinių, ir mąstymo veiklų kaip finalinė buvo pasiūlyta tokia – parašyti eilėraštį ir juo pasidalinti su kitais. Viena vertus, parašyti eilėraštį ir jį perskaityti yra tradicinė praktika, atpažįstama nuo darželių iki bet kur kitur. Kitaip tariant – joje nėra nieko ypatingo. Tačiau šiame projekte yra vienas bet, kurį verta paminėti. Eilėraščio kūrimas ir jo skaitymas buvo pasirinktas kaip finalinis dėmuo. Kitaip tariant, eilėraštis buvo kuriamas po visų kitų veiklų, susitikimų ir išgyvenimų, po kitų įvairiausių kultūrinių patyrimų.
Turbūt nereikia nė sakyti, jog eilėraščio perskaitymas viešai – intymus reikalas. Pasiūlyti parašyti eilėraštį ir juo pasidalinti, reiškia pasiūlyti pasidalinti savo sielos dalele. To įmanoma paprašyti tik sukūrus gilų tarpusavio santykį ir pasitikėjimą. Tai įvyko šiame projekte. Eilėraščius skaitė ir jais dalinosi jauni žmonės. Ir jie buvo išklausyti, su pagarba. Jog visų kultūrinių veiklų metu buvo pasiektas tarpusavio artumas, jog tapo įmanoma dalintis savo siela vieni su kitais. Ir iš tikrųjų – mokiniai pabrėžė lygiavertiškumo ir tarpusavio pagarbos jauseną projekto metu. Mokiniams buvo itin svarbu, jog štai, profesionalūs menininkai su jais bendrauja kaip lygus su lygiu, o, svarbiausia, jog ne tik patys pasakoja savo istorijas, bet ir išklauso jų – mokinių – istorijų, su jais bičiuliaujasi, jiems pataria, atsiliepia į jų kūrybinius pasiūlymus. Projekte kultūros ir meno priemonių dėka išnyko skirtys tarp dalyvaujančių menininkų ir mokinių, išryškėjo esminė mintis – tai žmogus ir jo jausmai. Tikiu, tokia ir turėtų būti kultūra – sklisti laisvai, tarsi duona, iš rankų į rankas, neužmirštant nei vieno, o atvirkščiai – visus kviečianti prie to paties bendrystės stalo.
Projekto dalyvių eilėraščius analizuoti turėjau galimybę pernai ir šiemet vykdant veiklas projektuose „Simbolių kalba“ ir „Jausmų pasaulis“. Jaunimas pabrėžė, kad tęstinės veiklos suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, gilesnio suvokimo kaip įprasminti savo kūrybą ir drąsos dalintis asmeninėmis patirtimis. Pastebiu, kad šių metų temos yra atviresnės ir skaudesnės, talpinančios savyje baimės, įskaudinimo, kaltės, liūdesio, bejėgystės ir pažeidžiamumo emocijas bei išgyvenimus.
Šios patirtys mokiniams itin jautrios – galbūt daugeliui jų tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai menininkai bendrauja su jais, kai bando išmokyti vertinti ir branginti savo jausmus, supažindinti su kultūra, į ją įtraukti ir pasakyti – „esi čia laukiamas“. Galbūt todėl svarbiausia, ką pabrėžė tiek mokiniai, tiek pedagogai kalbėdami apie projekto paveikumą, buvo pasiektas nuoširdus atsivėrimas. Žinoma, visų mokinių istorijos individualios, skelbiančios jų asmenines patirtis, tačiau tose istorijose galima užčiuopti bendrą patirtį – išlaisvėjimą ir sugrąžinimą savasties. Mokiniai išdrįso kalbėti apie savo jausmus poezijos kalba.
Vienas mokinys po projekto interviu metu kalbėjo, jog įprastai gyvenime yra užsisklendęs, rimtas, nešnekus, truputį nedrąsus. Ir buvo žavu žiūrėti į jį, kaip kalbėdamas visą laiką nuoširdžiai juokėsi, nuostabos pilnomis akimis, kad dabar supranta, ką reiškia laisvumas ir kokią galią turi teatro žaidimas. Žinoma, visų mokinių istorijos individualios, skelbiančios jų asmenines patirtis, tačiau tose istorijose galima užčiuopti bendrą patirtį – išlaisvėjimą ir grąžinimą savasties.Virginijos Kuklytės ir Šarūno Gedvilo surengtame projekte kultūra pateikiama ne kaip išrinktųjų, o visų, absoliučiai visų sfera, tarsi stalas, prie kurio visi esame pakviesti atsisėsti, kalbėtis, stalas, prie kurio visi esame lygus. Ir būtent čia atsiskleidžia gilus projekto organizatorių požiūris į kultūrą – kultūra nėra mažo ratelio išrinktųjų rafinuotas užsiėmimas, atvirkščiai, savo esme kultūra skirta visiems, skirta suartinti, susipažinti, atsiverti. Kultūra skirta padėti.
Kalbėtis kaip lygus su lygiu.
