Opera „Kaimo garbė“ („Cavalleria rusticana“) – nedidelė vienaveiksmė opera, muzikos istorijoje aukso raidėmis iškalta kaip ankstyvojo verizmo epochos šedevras – kompozitoriui P. Mascagni pelnė pasaulinę šlovę ir kasmet geriausiose scenose skamba daugiau nei 700 kartų per metus. Visgi Lietuvoje ją išgirsti tenka itin retai. Su dirigentu Ričardu Šumila kalbame apie artėjantį pasirodymą.
– Jau trečius metus rengiamas „LNOBT Open“ festivalis pritraukia žiūrovus ne tik dėl išskirtinės erdvės, bet ir dėl įdomios programos, kurioje šiemet puikuojasi Lietuvoje retai atliekama P. Mascagni opera „Kaimo garbė“. Kuo ji ypatinga?
– Galbūt Lietuvoje tai vienas rečiau atliekamų kūrinių, bet, vertinant pasaulio ir ypač Italijos kontekste, tai viena populiariausių ir dažniausiai atliekamų operų. Italams ji – tikra nacionalinė opera, panašiai kaip mums Vytauto Klovos „Pilėnai“, ir per metus yra atliekama daugybę kartų. O populiari turbūt dėl to, kad tai – pirmoji opera, pradėjusi verizmo etapą, t. y. priartėjusi prie žmonių tiek savo siužetu, tiek pateikimu, tiek muzikine dramaturgija, transliuojančia tam tikrą buitiškumą ir prieinamumą.
„Kaimo garbė“ – labai kompaktiška, neilgos trukmės, patrauklaus siužeto. Tačiau didinga drama, įvykstanti toje operoje, ir, aišku, nuostabi muzika su savo melodijomis, temomis, atsikartojimais, dainingumu, palieka išties ryškų įspūdį.
– Ir visgi opera skirta sceniniam, vaidybiniam pastatymui, o festivalyje skambės jos koncertinė versija. Ar dėl to nenukenčia pasakojama istorija?
– Iš kurios pusės pasižiūrėsi: geri solistai geba perteikti vidinę muzikinę dramaturgiją ir vien dainuodami. Toks yra ir spektaklio su pilnu pastatymu pirminis tikslas. Kai solistai visa, kas vyksta operoje, perteikia savo balsu, visada įspūdis yra daug didesnis.
Žinoma, galbūt netenkame scenografijos, vaidinimo, judesių, bet koncertiniai operų atlikimai yra viso pasaulio muzikinės kultūros dalis, ir geriausi orkestrai, didžiausi festivaliai juos rengia. Žiūrovas ne tik nenukenčia, bet netgi praturtėja, nes visas dėmesys ir koncentracija nukreipiami į muziką. Orkestras, įprastai grojantis orkestrinėje ložėje, čia tampa labiau matomas, ir solistai truputėlį daugiau dėmesio skiria ne judesiui, organikai ar veiksmui scenoje, o koncentruojasi į savo vokalines linijas, transliuodami mintį per žodį, per muziką.
Manau, kad ši opera – labai tinkama koncertiniam atlikimui, efektinga savo muzikiniais niuansais ir instrumentuote.
– Su šia opera ir ta pačia atlikėjų sudėtimi birželio pradžioje jau debiutavote Pažaislio muzikos festivalyje, kur sužavėjote tiek publiką, tiek meno kritikus. Kaip pats vertinate šią patirtį?
– Patirtis labai gera, iš tiesų džiaugiamės tuo atlikimu. Vienintelis vakaro minusas buvo oro sąlygos, kai temperatūra nukrito iki 9 laipsnių šilumos. Tai, tiesą sakant, sutrikdė ir trukdė, bet pati atlikimo kokybė buvo labai gera.
Neeilinė ir solistų sudėtis. Pagrindinius Santucos ir Turidu vaidmenis atliko puikūs solistai Viktorija Miškūnaitė ir Aleksandras Antonenko. V. Miškūnaitei vaidmuo tinka tiesiog nuostabiai! Reikšmingas operoje ir choras, turintis joje įsimintinų epizodų.
Apskritai, tai išbaigtas visko lydinys: yra gražių arijų, gražių orkestrinių tutti, chorinės muzikos. Yra ir nuostabus finalas su atomazga.
Paprastai statydami operą turime daug laiko – galime repetuoti visą mėnesį. Pasirengimas koncertiniam atlikimui trumpesnis, bet ir pati opera savo muzikine kalba nėra labai sudėtinga, tad mes ją parengėme per savaitę. Gal tokio laisvumo, „maudymosi“ ir nebuvo, bet kokybė – tikrai labai gera. Aš pats taip pat mėgavausi muzika. Dabar ji „susigulėjo“, tad viskas bus drąsiau ir laisviau.
– Jums tai debiutas – anksčiau nebuvote dirigavęs šios operos. Su kokiais iššūkiais, o gal džiaugsmais susidūrėte?
– Pati muzika pakankamai aiškios faktūros, skaidri, paprasta. Visgi ankstyvąjį verizmą sunku atlikti dėl to, kad daug dalykų partitūroje nėra užrašyta. Ir jeigu tu atliksi tik tai, kas parašyta, tai bus labai nuobodu ir statiška. Verizme visa agogika (sulėtinimai, pagreitinimai) yra neužrašyta. Ji iššaukta prasmės, turinio, teksto, vedimo, frazuotės, ir čia jau atsiranda dirigentas kaip interpretatorius, kaip to muzikinio teksto perskaitytojas, jaučiantis muziką. Sakyčiau, tai net nebuvo iššūkis, veikiau galimybė man pademonstruoti savo muzikalumą.
– Vasarą menai atgimsta atvirose erdvėse, laisvesnė atrodo ir publika. Kiek keičiasi Jūsų, kaip orkestro dirigento, nusiteikimas ir jausmas išėjus iš uždarų teatro sienų?
– Nusiteikimas nesikeičia ir neturi keistis. Man visada norisi aukščiausios kokybės, aš tam atsiduodu tiek teatre, tiek iš teatro išėjęs. Bet faktas, kad kartais lauko ir oro sąlygos gali daryti įtaką skambesiui: žmonės yra gyvi organizmai, ir tai mus veikia. Šviečiant saulei, skraidant paukščiams kartais tai netgi labiau pakylėja, prideda savo šarmo, inspiruoja.
– P. Mascagni muzika, kaip būdinga italams, yra emociškai pagavi ir lyriška. Kaip ji veikia Jus? Ar pagaunate save besigrožintį, besimėgaujantį operos temomis?
– Diriguojant, bent jau man, nebūna momentų, kada pradėčiau kažkuo mėgautis. Operos muziką stengiuosi atlikti pagal prasmę, kurią diktuoja siužetas: vedu siužetinę-dramaturginę liniją, bandau tai išgyventi. O pasimėgauji jau po koncerto arba po operos spektaklio, kada supranti, pavyko tau ar nepavyko. Pasidžiaugi arba pagalvoji, ką gali patobulinti. Turbūt tokios mintys būna.
– O ką palinkėtumėte patirti publikai?
– Tiesiog pasimėgauti! Linkiu, kad, visų pirma, būtų geras oras, o turinys, muzika, solistai, choras ir orkestras tikrai suteiks daug gražių įspūdžių. Veikalas tikrai nuostabiai tinkantis tokiai aplinkai ir tokiam festivaliui.
– Dėkoju už pokalbį.
