Svarbu ne tik pinigai, bet ir vieta visuomenėje
Anot V. Bezaro, perėjome tokį pat periodą kaip ir šalia esančios šalys – Estija, Latvija ir kitos.
„Dabar matome, kas darosi Ukrainoje... per pastaruosius du šimtus metų svarbiausi mūsų paveldo objektai daugiausia buvo tik naikinami – bažnyčios, vienuolynai, dvarai... Žinoma, per trisdešimt metų viską atkurti – labai sunku. Tiesa, jau ir sovietmečiu buvo susikūrusi lietuviška restauravimo mokykla, buvo daug patriotizmo, prikelta nemažai objektų, bet daugelis jų, visgi, buvo užleisti. Europos paveldo dienų atidarymo renginys vyko Vilniaus šv. Jurgio bažnyčioje. Šiandien mūsų susitikimo vieta – parodant, kiek reikia daug ir intelektinės, ir finansinės investicijos į tokius objektus kaip šv. Jurgio bažnyčia, prieš karą buvusią viena mėgstamiausių bažnyčių Vilniuje“, – sakė KPD direktorius.
V. Bezaras neabejoja, kad paveldui vis dar esame skolingi, – tiek valstybės, tiek visuomenės lygmeniu. Investicija, anot jo, turėtų būti žymiai didesnė.
Su pastebėjimu, kad paskutiniaisiais metais visuomenės sąmoningumas auga, dėmesys kultūros paveldui vis dažnesnis, V. Bezaras sutiko. O ar sulaukiantys daug skundų?
„Jau ko, bet skundų ir įvairiausių teisminių bylų turime į valias... Visuomenė, aišku, pasikeitė. Iš tikrųjų, reikia padėkoti visuomenei už greitą reakciją į vieną ar kitą veiksmą. Pirmaisiais valstybės atkūrimo dešimtmečiais didesnis prioritetas buvo teikiamas verslui. Verslas dažnai nekreipdavo dėmesio į palikimą, paveldą, tačiau laikai keičiasi. Atėjo kita karta, kitos tradicijos. Džiugu, kad dažnai privatūs žmonės, ne įmonės – investuoja, atkuria, atstato, – pasidžiaugė V. Bezaras. – Seniau, būdavo, teisminiai procesai trunka vos ne dešimtmetį, dabar ir KPD politikoje vienas iš pagrindinių veiksmų – įtikinti investuotoją drauge ieškoti sprendimų.“
Investicija į paveldą, anot V. Bezaro, pakelia ir socialinį statusą, be to, valstybės paramą gauna tie savininkai, kurie prisideda prie tvarkybos ir restauravimo darbų.
Lankomumas persikėlė iš didžiųjų miestų į mažesniuosius
Tarp KPD saugomų objektų – ne tik dideli pastatų kompleksai, bet ir apleistos kapinaitės, begriūnantys pastatai regionuose.
„Turime 26 tūkst. saugomų objektų! Valstybė kol kas investuoja, kompensuoja, ir kitaip prisideda, – kasmet skiria 8 mln. eurų. Dažnai tai – vieno didesnio paveldo objekto – geros bažnyčios, pilies tvarkymo lėšos. Neužmirškime, kad Gedimino pilies kalno sąmata, stabilizavimas, sutvarkymas siekia apie 50 mln. eurų. Aišku, ne per vienerius metus, bet tos investicijos reikia didesnės. Be verslo, be piliečių žingsnių Lietuvoje tikrai to nepadarytume“, – sakė pašnekovas.
Pagal sutartį su Šventu Sostu valstybė iš paveldotvarkos programos apie 40 proc. skiria bažnyčių atkūrimui, restauravimui.
„Tokių [apleistų] kaip šv. Jurgio bažnyčia Lietuvoje liko ne tiek jau daug, bet reikia stengtis, kad visas šis turtas atgytų, nebūtinai maldos namų forma, bet galėtų būti pritaikyta, pavyzdžiui, koncertų salėms. Dalis vienuolynų patalpų pas mus virsta piligrimų centrais, galerijomis, ir t.t. Džiugu, kad šiandien intensyviai atkuriamas žydų paveldas, daugelis medinių sinagogų tapo tam tikrų regionų pagrindiniais lankytiniais objektais. Tokie žingsniai žengiami, bet, aišku, man kaip KPD vadovui norėtųsi, kad visa tai vyktų bent jau tris kartus greičiau...“, – kalbėjo V. Bezaras.
Anot jo, nemažai pastatų yra apleista dėl to, kad savininkai to negali padaryti nei fiziškai, nei finansiškai.
„Padaryta daug klaidų... <...> KPD darbuotojai bent kartą per penkerius metus patikrina visus objektus, o nacionalinio reikšmingumo – kartą metuose. Iš tikro, privalomų nurodymų prirašoma daug, bet, kaip matome, paveldo objektuose yra ir po dešimt, ir po trylika savininkų, kurie dažniausiai yra socialiai remtini, gyvena tuose butuose, kol gyvena... Dažnai niekas nenori ten nei įsikelti, nei perimti, kartais, – net ir už dyką... Yra ši bėda, bet situacija nėra labai išskirtinė – važiuojant per Airiją ar Škotiją taip pat matome nemažai begriūnančių pilių ant kalvų, apleistų dvarų. Lietuvos politinė situacija nuo 1920 metų taip pat šiek tiek „nukirto“ dvarų kultūros tęstinumą. O su bažnyčiomis, vienuolynais – žinome visi, kokia buvo situacija sovietmečiu. Šiai kartai tenka atsakomybė daug ką įvertinti iš naujo, ieškoti būdų ir finansų, kažkiek prižiūrėti procesus iki tol, kol valstybė bus turtingesnė, galės daugiau prisidėti“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad nereikia norėti, kad viskas būtų idealu, bet žingsniai, anot jo, turėtų būti aktyvesni, – ir savivaldos, ir bendruomenių.
V. Bezaro manymu, ne tik Kultūros ministerija ir KPD turėtų imtis paveldo išsaugojimo veiksmų. „Yra ir kitų ministerijų, tam tikri fondai, Europos Sąjungos pinigais prisidedama prie bendruomenių gyvybingumo. Šičia didesnė investicija turėtų būti per paveldo sritį – į regionų, bendruomenių gyvybingumą, turizmo vystymą“, – vieną svarbiausių akcentų, išsaugant ir įveiklinant paveldą, įžvelgė jis.
Atsiras tam tikri saugikliai
V. Bezaras neginčijo minties, kad šitaip galbūt bus atveriamos durys komercializacijai, kad pastatai nors ir išsisaugos, bet taps vis sunkiau prieinami visuomenei. Tačiau, anot jo, greitai turėtų atsirasti tam tikri saugikliai – artimiausiu metu bus taisomi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo tam tikri principai dėl paveldo atvirumo aktualizavimo.
„Taip, ir tai ne tik mūsų šalies bėda... Prieš trisdešimt metų Vilniaus senamiesčio kiemelių galėjome daug daugiau aplankyti, negu dabar. Šiaip, valstybės politikoje yra tai, kad jeigu objektas paremiamas ar kompensuojama dalis išlaidų, iškart pasirašoma sutartis su savininku, kad visa tai būtų laisvai ir nemokamai lankoma, galų gale – nurodytas laikas, kada tai galima padaryti. Taip, gyvename rinkos sąlygomis, ne komunizmo, socializmo laikais, kai viskas atidaryta ir priklauso liaudžiai, kartu nepriklauso niekam. Dabar daugelis, kurie susitvarkę – erdves priveria. Bet, galima pasakyti, kad tai tikrai nėra taip blogai kaip kitose šalyse – Amerikoje ar Anglijoje, kur daugelyje vietų net praeiti negali. Einant laukais pasiveja – ponas, keliaujate privačia žeme, sukite atgal, nes šeimininkas nepageidauja, kad kažkas vaikščiotų, nepaisant to, kad ant kalno – viduramžių pilis. Turime įvairių atvejų, šito nesureikšminčiau. <...> Teko matyti ir kitokius atvejus – žmonės, kurie gyvena ketvirto dešimtmečio, kurortiniu stiliumi statytoje teritorijoje savaitgaliais atveria savo namus ekskursijoms, edukacijoms. Visos pusės patenkintos – modelio reikia ieškoti ir surasti“, – sakė V. Bezaras.
Sovietmetis kaip politinė sistema, ir sovietmetis – kaip laikas
Dar viena didelė tema – sovietinis paveldas. Griauti ar saugoti? V. Bezaro manymu, turėtume atskirti keletą dalykų: sovietmetį kaip politinę sistemą, ir sovietmetį – kaip laiką, kurį pragyveno atskiros kartos.
Kalbant apie sovietmečio architektūrą – ginčų objektu neretai tampa ir Vilniaus Sporto rūmai. 2006-aisiais šis brutalizmo stiliumi pastatytas pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
„Sporto rūmai yra to meto modernizmo etalonas. Nesuskaičiavau, bet, ko gero, kokiose penkiose ar šešiose knygose Sporto rūmai pristatomi kaip 7-8-ojo dešimtmečio ypatingai svarbus visai Europai objektas. Beje, tos knygos leistos užsienyje, Vokietijoje ir kitur, net viršeliuose yra. Jeigu net vakariečiai mato tą objektą kaip etaloną, tikrai nereikėtų vystyti diskusijų. Nebent tokias, kaip mes teisingai ir kryptingai jį galime sutvarkyti ir panaudoti. Turbūt du dešimtmečius girdime idėją, kad Sporto rūmai galėtų tapti Konferencijų centru. Daug kas net investavo į aplinkines vietoves, įsikūrė... Dabar idėja pakeista, projektai bus daromi iš naujo, nepaisant to, kad betonas irgi sensta... Norėtųsi, kad visa tai vyktų kryptingai ir racionaliai“, – kiek galima greitesnio Sporto rūmų sutvarkymo viliasi V. Bezaras.
Pati jautriausia – medinė architektūra
Laikas, anot KPD direktoriaus, keičia viską – ne tik žmones, bet ir paveldą, netgi ypatingoms sąlygoms pastatytus objektus, tokius kaip gynybiniai fortai, dzotai.
„Pati jautriausia – medinė architektūra. Gyvename tokioje klimato zonoje, kur lietūs gana dažni, augmenija daro savo. Atrodytų, Vilniuje neseniai restauruoti pastatai, vos prieš kokius dvidešimt metų, o daugelyje vietų senamiestyje matosi bekylanti drėgmė, vis tiek, sienos trupa. Tos technologijos, kurios suvaldytų drėgmės kilimą nėra brangios, bet reikia prižiūrėti. Naudojami pastatai „gyvena“ daug ilgiau, negu stovintys be paskirties“, – pastebėjo jis.
Nors ir kalbama apie barokinę bažnyčią, statytą prieš du šimtus metų, bet, anot V. Bezaro, labai dažnai kyla ir diskusija, ir poreikis, kad reikia vėdinimo sistemų. Panaši ir bendra europinė koncepcija: nepaisant to, kad yra suteiktas paveldo statusas, jis turi būti pritaikytas dabartinėms reikmėms.
„Dabartinės kartos gali ir turi nešti tam tikrų pokyčių, bet, jei yra nustatyta, kas yra vertinga, visa tai reikia stengtis išsaugoti. Galima padaryti ir moderniai, nesunaikinant to, kas vertinga, kas yra nustatyta tyrimo metu. Taip, su paveldo naudojimu atsiranda ir tam tikras pokyčių poreikis. Net ir, tarkim, maži medinukai kaime – langai, apšvietimas, priešgaisrinė sauga – prasilenkia su dabartiniais reikalavimais, nustatytais standartais. Diskusija su projektuotojas, tyrėjais, KPD darbuotojais, administruojančiais projektus, – tęsiasi ne vieną mėnesį, kol surandamas sprendimas. Mano nuomone, reikia daug diskutuoti, nors ir užtęstas laikas labai didelis kliuvinys verslui, bet paveldo srityje – atsargumo ir sprendimų subalansuotumo faktorius – labai svarbus“, – sakė V. Bezaras.
Atgyja maži objektai
Šie laikai neapsieina be sėkmės istorijų. Paklaustas, kokiais pasiekimais yra labiausiai džiaugiamasi, V. Bezaras pažymėjo, kad istorijų, glostančių širdį – yra pačių skirtingiausių. Vilniuje turime ne vieną gražiai sutvarkytą, restauruotą pastatą, bažnyčios atgijusios.
„Labiausiai užleista vieta – Misionierių vienuolynas (tvarkome, baigiamas antras bokštas iš išorės, bet viduje laukia dideli darbai). Taip pat ir Vizitiečių vienuolynas. Iš tikrųjų, reikia nulenkti galvą arkivyskupijos darbuotojams, specialistams – už vizijų turėjimą, jų išpildymą, priklausant nuo turimo pinigų kiekio – po truputį investuojama ir atstatoma“, – kalbėjo V. Bezaras.
Prie sėkmės istorijų V. Bezaras priskyrė ir kartais kontroversiškai vertinamą viešbučio „Pacai“ kompleksą, kuris, kaip pasakojo pašnekovas, buvo visiškai suniokotas įsikūrus sovietinei armijai, milicijai ir kitoms institucijoms: „Dabar matome atkurtą interjerą, freskas, skulptūras, ir t.t. Taip pat Dominikonų gatvėje vadinamąjį pasažą, kurio gyvenamoji dalis buvo detaliai tyrinėta, restauruota, atskleidžiant visas vertes. Senamiesčio kvartalas tarp Bokšto ir Maironio gatvių – atgijęs, visai kitomis spalvomis nušvitęs. Po visų tyrimų daug atrasta – rūsiai, atkurti koplyčios bokšteliai. Šiuolaikiškai padaryta, bet kartu ir atkurta paveldo, kuris senų seniausiai sunaikintas.“
Pašnekovas atviravo ypač besidžiaugiantis mažais objektais, nutolusiais nuo centrų, kurie atgyja ir sukuria pridėtinę vertę. Dažnai juos savo lėšomis atkuria, tvarko, prikelia patys savininkai.
„Vištyčio malūnas (Vilkaviškio r.); Pumpėnuose (Pasvalio r.) du broliai subūrę bendruomenę savo jėgomis atstatinėja Pumpėnų malūną; Kupiškio r. Palėvenės vienuolyno atkūrimo darbai ir įveiklinimas... Žingsniai, kurie matomi visuomenėje, ypač – vietos bendruomenėse, – ir kitus žmones traukia tai daryti. Sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų, pavyzdžiui, Ilzenbergo dvaras Rokiškyje, jeigu būtų viskas palikę taip, kaip buvo kažkada – gamyklos poilsio kompleksas. Matome gražias tendencijas, kad grįžtantys iš emigracijos įsigyja kaime vieną ar kitą objektą, pritaiko dirbtuvėms, kaimo turizmui, tam tikriems verslams. Tikrai, ko gero, jeigu nebūtų vietinio entuziazmo, Raubonių vilnų karšykla tikrai būtų sunykusi, išparduota – dalis įrangos būtų kaip metalo laužas, o dabar turime nuostabius, sutvarkytus objektus“, – atkreipė dėmesį V. Bezaras.
Pasaulis gerokai prasiplėtė
Tačiau KPD direktorius neslėpė nerimo, kad iki šiol nelabai vertinome pramoninio paveldo: „Atkurti gan sunku ir technikos dalykus – pavyzdžiui, Karaliaus Vilhelmo kanalo šliuzus ar tiltus. Dabar jau visai kitaip vertiname tarpukario fabrikų ir gamyklų įrangą. Kalbant apie tokius paveldo objektus, vienas džiugesnių atvejų, aktyviai naudojamas Klaipėdos jūrų uosto vadinamasis elingas – laivų statybos vieta. Čia statomos operos, vyksta miesto renginiai. Taip pat ir atgyjanti Klaipėdos pilis... Matome sėkmės istorijų, jų yra, ir daug“, – kalbėjo V. Bezaras.
Pasaulis, anot V. Bezaro, gerokai prasiplėtė, daugelis atsiveža patirčių iš kitų kraštų, požiūris į paveldą po truputį gerėja, o konfliktų, anot jo, neišvengsi.
„Pasaulyje matome padarytų drastiškų žingsnių pavyzdžių, požiūris į vieną ar kitą objektą kinta. Prisiminkime Napoleoną, kuris liepė visą Paryžiaus senamiestį griauti, apstatyti naujais pastatais. Paryžiaus Eifelio bokštas buvo kritikuojamas... Dalis inteligentų buvo pasipiktinę, kad viduryje miesto atsirado toks baisus objektas. Dabar tai yra simboliai. Subtilumas, susitarimas – reikalingas visur, ypač – kalbant apie savivaldą. Dabar šičia didėja teisės galios. Nuo Naujųjų metų nemažai daliai pereina ir žemėtvarkos klausimai – padidės ir atsakomybės. Bet turime džiaugtis miestais, yra tokių, kurie turi savo paveldotvarkos programas, skiria paveldo tvarkymui. Ne tiesiogiai investuojama į paveldą, bet miesto vaizdo pakeitimui skiria milijonus – ir Kaunas, ir Vilnius, ir Klaipėda vis plečia spketrą. Turime ir mažų savivaldybių, kurių įvaizdis laikosi ant kultūros paveldo objektų, kaip Joniškio sinagogų kompleksas, Kėdainių senamiestis ar Rokiškio dvaras – vizitinės kortelės, kurios rodo miesto patrauklumą“, – sakė jis.
Europos paveldo dienų renginiai vyks iki rugsėjo 17 d. Daugiau informacijos ČIA.
