Melancholija ir nostalgija persmelktas gerai žinomas Ridikaitės kūrinių ciklas „Palikimas (Babutas skarialas)“, už kurį autorė pripažinta geriausia tarptautinės meno mugės ArtVilnius 2014 dailininke. Atvėrusi savo mylimos močiutės skarelių dėžutę, perkėlė jas ant drobės. O naujausiame cikle „Kultūringos grindys“, kuris nuo gruodžio 22 d. eksponuojamas VDA galerijoje Titanikas, tekstiliškumą keičia architektūros potekstės.
„Kultūringos grindys“ – tai kelerių metų projektas. Eglė keliauja po senus Vilniaus namus, gėrisi laiptinių grindų ornamentais, kuriuos fiksuoja drobėje. Laiptinės dekoracija dažnai nulemia pirmąjį įspūdį apie pastatą. Tačiau tai tik erdvė – trumpa stotelė, prieš pasiekiant tikslą. Už nugaros durys užsivėrė, o tos, kurios prieš akis, dar neatidarytos. Dailininkė tyrinėja pačią laiptinės erdvę, kurios puošyba yra svarbus architektūrinis akcentas.
Vis dėlto svarbu paminėti, kad dažų specifika – spalvų blyškumas suteikia paveikslams jaukumo, dienoraščio intymumo. Švelni drobės faktūra primena laiko nutrintą popieriaus lapą, kuris pasako daugiau, negu ant jo parašyta. Kūrinys ragina ne tik perskaityti, bet ir pajusti istoriją. Tai sustiprina paties objekto – laiptinės – paslaptingumą, tuščios erdvės dvasią. Tuštumos jausmas tiesiog plieskia iš Ridikaitės kūrinių. Gal todėl norisi tuščioje galerijos salėje likti visiškai vienam priešais sunkiai aprėpiamo dydžio drobes.
Kartais įėjęs į laiptinę jautiesi taip, tarsi būtum atvėręs kažkieno skrynią – erdvę, kuri turi ir privačios, ir viešosios erdvės bruožų. Šis dvilypumas išduoda, kokia „nuvargusi“ ši erdvė. Jautiesi čia nejaukiai vienišas, tačiau tokį patį vienišumo jausmą čia pat, šalia tavęs, galbūt patiria daugelis. Erdvė pavargsta nuo žmonių vienišumo: apsitrina laiptai, apsilaupo grindys, išsiterlioja sienos.
Ridikaitė savo drobėse kruopščiai atkartoja kiekvieną laiko nualintą plotelį. Bando konservuoti nykstančią laiptinės autentiką. Grindų ornamentai, perkelti ant drobės, vizualiai įdaiktina erdvę. Atlikdama šį veiksmą, dailininkė panaikina laiptinės erdviškumą, puošyba organiškai praranda architektūrinį savo statusą.
Ridikaitė, perkeldama ornamentiką iš architektūrinės erdvės į dvimatę drobę, suteikia galimybę geriau ją pažinti, analizuoti. Geometrinės grindų raštų formos, spalvų žaismas pridengia laiptinėje tvyrančią tuštumą, bet kelia klausimą, kokią vertę turi tai, kas puošnu, tačiau kasdien mindoma?
Vis dėlto tai autentiškos XIX a. grindys, turinčios istorinę vertę, nurodančios ne tik savo sukūrimo laikotarpį, bet ir pasakojančios apie laiką, kurį nugyveno. Detaliai atkartodama grindyse atsispaudusius laiko pėdsakus, dailininkė išsaugo tai, kas dar išlikę. Tam tikru laiku tam tikroje vietoje fiksuoti, drobėje įamžinti raštai tampa efemerišku naratyvu, tačiau kartu yra pačios dailininkės atsiminimų fotografija. Kūrinys įprasmina žvilgsnio vertę, kelia svarbius istorijos išsaugojimo klausimus. Galerijos erdvė paverčiama muziejumi, kuriame eksponuojami laiko nualinti aptrupėję objektai.
Ši strategija primena menininkų konceptualistų, tokių kaip Hansas Hacke ar Markas Dionas, meninius projektus, sukurtus, pasitelkiant mokslines metodologijas. Kvestionuodami meno kūrinius kaip artefaktus, jie imasi rinkimo, kolekcionavimo, šiais veiksmais paversdami objektus meno kūriniais. Analizuojant aplinką, iškeliama istorinė jos vertė. Ridikaitė atlieka papildomą meninį veiksmą – ji atkartoja objektą, tačiau skatina žiūrovus, kad jie patys vertintų grindų raštus iš kantiškosios perspektyvos.
Grindų ornamentika, atkartota drobėje, byloja apie kasdienybės estetiką. Meditatyvus detalių stebėjimas tampa akistata su kūriniu. O gal tai žaidimas, kaip vaikystėje šokinėdavome per akmenines plyteles? Rašto motyvai yra atkartoti, bet juos sukūrė visai kiti žmonės (čia galima prisiminti lietuvių liaudies patarlę: „Ne tas pirmas ėjo, kuris rado, bet tas, kuris pametė“).
Ridikaitė, savo kūrinius kildindama iš kasdienybės, moko stebėti aplinką. Drobėje atsidūrusi tikrovė atrodo švelni, su ilgesio atspalviu. „Kultūringos grindys“ kalba apie tai, kaip matome realybę. Grindys išardomos ir perkeliamos ant drobės, kad geriau suvoktume savo santykį su tuo, kas aplink mus, erdvės ir laiko konfigūracijas.
Ridikaitės kūriniuose dažnai vyraujantys kasdienybės motyvai („Autoportretas“, ciklas „Žiedų 50“) kalba patys už save, autorė tarsi tik parodo pirštu, kur žiūrėti, o ką įžvelgsime, priklausys nuo mūsų. Šiuo metu dailininkė rodo „Kultūringas grindis“.
