Asmeniškai man, šių metų „Kino pavasario“ komandos filmų pasirinkimai atrodo išties viliojančiai, todėl manau, jog kiekvienas kino mylėtojas atras festivalyje kažką savito, kas patenkins jo vidinį sinefilą. Ypač tas pasakytina apie daugelio festivalio lankytojų pamėgtų „Meistrų“ ir „Kino kritikų pasirinkimo“ programų filmus.
O aš savo ruožtu noriu pasidalinti penkių nuostabių juostų rekomendacijomis, į kurias vertėtų atkreipti dėmesį. Tad nedaugžodžiaudamas pristatau šiuos kino projektus, kurie, tikiu, taps šio 29-ojo kovo 14–27 dienomis vyksiančio „Kino pavasario“ perlais.
1. „Visi mes svetimi“ (angl. „All of Us Strangers“), rež. Andrew Haigh
Be abejonės, šis 2023 metais kino ekranus pasiekęs britų režisieriaus Andrew Haigho filmas yra vienas iš maloniausių ir įtaigiausių LGBTQ+ temą paliečiančių projektų, kokį man teko žiūrėti per daugelį metų.
O tai lėmė, kad išties gerai buvo perteiktas japonų rašytojo Taichio Yamados 1987 metais išleistas romanas „Svetimi“ (angl. „Strangers“), kurio istorija nors ir buvo kažkiek pakeista dėl tam tikrų kūrybinių sprendimų, bet visumoje yra išties solidi ir puikiai romano esmę atskleidžianti ekranizacija.
Tiesa, tam tikrais momentais filmas apsunkina ir nuliūdina dėl tam tikrų siužetinių sprendimų, bet tuo pačiu ir sustiprina žiūrovo ryšį su personažų likimais, kuriuos tiesiog fenomenaliai įkūnijo tokie talentai kaip Andrew Scottas su Paulu Mescaliu. O dar tos visos be galo aktualios ir susimąstyti priverčiančios temos tampa solidžiu visos istorijos koziriu. Kitaip tariant, tai ne tuščias filmas, kurį išėję iš salės pamiršite, o juosta, kurią dar ilgai prisiminsite.
Tiesa, techniškai šis filmas taip pat stebina savo estetika ir tam tikrais vizualiais momentais, dėl ko neįmanoma nesimėgauti tuo vaizdu, kurį mums šiame filme pristato Andrew Haighas.
2. „Svajonių atostogos“ (angl. „The Holdovers“), rež. Alexander Payne
Vienas ryškiausių pastarųjų trijų dešimtmečių nepriklausomo JAV kino atstovų Alexanderis Payne‘as praėjusiais metais, po šešerių metų pertraukos nuo milžinišką finansinį fiasko patyrusio ir žiūrovų neatradusio projekto „Sumažinti žmonės“ (angl. „Downsizing“), sugrįžo su triumfu, kuriuo tapo apdovanojimų sezono pažiba ir penkiems „Oskarams“ nominuotas filmas „Svajonių atostogos“.
Pats filmas sužavi ne tik savo nuoširdžiai papasakota, bet ir nemažai gilių temų paliečiančia istorija. O ką kalbėti apie juostos specifinį 70-ųjų kiną primenantį stilių, kuris suteikia visumai savito žavesio ir tuo pačiu sukelia tikrą nostalgijos jausmą būtent mano paminėto laikotarpio filmams.
Be to, vienu stipriausių šios juostos kozirių tampa įdomūs bei prasmingi dialogai ir tiesiog nepriekaištinga pagrindinių aktorių vaidyba su nuostabiuoju Paulu Giamatti‘iu priešaky.
Todėl jeigu jums patiko tokie filmai kaip „Moters kvapas“ (angl. „A Scient of Woman“) ar „Mirusių poetų draugija“ (angl. „Dead Poets Society“), turite pasižiūrėti ir šį naują Alexandero Payne‘o darbą.
3. „Žalia siena“ (angl. „Green Border“), rež. Agnieszka Holland
„Padėti nėra neteisėta“ – su tokiu šūkiu 2023 metais buvo pristatomas pats kontroversiškiausias ir daugiausia diskusijų Lenkijoje nuo skandalingo „Klero“ (lenk. „Kler“) pasirodymo sukėlęs legendinės režisierės Agnieszkos Holland naujas filmas. Juosta sulaukė labai daug negatyvo iš tada dar šalį valdančios partijos „Teisė ir Teisingumas“ (lenk. „Prawo i Sprawiedliwość“) bei nemažos dalies gyventojų.
Filme paliestos tokios temos kaip nacionalizmas, rasizmas, homofobija ir lygybė. Pastaroji tema pateikta tik finaliniame filmo akte arba tiksliau – epiloge, ir ji susijusi su dar viena aktualia situacija – Ukrainos užpuolimu ir iš karo zonos bėgančiais žmonėmis. Užtat juostos istorija perteikta per tris skirtingas perspektyvas – pabėgėlių, pasieniečių ir aktyvistų. Jeigu pabėgėliai čia yra skriaudžiami ir su jais elgiamasi kaip su trečiarūšiais nieko vertas padarais, kas, žinoma, iš karto turėjo suvirpinti žiūrovų širdis, o aktyvistai pristatyti kaip žmogiškumu spinduliuojantys šventieji, užtat pasieniečiams taip nenuskilo ir jiems atiteko savotiškų antagonistų vaidmuo. Todėl suprantama, kodėl Lenkijoje kilo toks šaršalas, nes Lenkijos sienas saugantys pareigūnai šiame filme buvo pavaizduoti kaip visiškos beširdės išgamos.
Kartu tai emocionaliai itin sunkus, bet tuo pačiu ir labai aktualus Lenkijai ir Lietuvai savo vystomomis temomis filmas, kuris leidžia pažvelgti į nepavydėtiną 2021 metų pabėgėlių krizę per trijų skirtingų žmonių grupių perspektyvą.
4. „Kaimiečiai“ (angl. „The Peasants“), rež. Hugh Welchman, DK Welchman
Ar pamenate 2017 metais pasirodžiusį ir „Oskarui“ geriausio animacinio filmo kategorijoje nominuotą išskirtinio grožio projektą „Jūsų Vincentas“ (angl. „Loving Vincent“)? Šįkart jūsų laukia naujas tų pačių kūrėjų darbas, kurio pamatu tapo nemirtingas ir Nobelio premiją pelnęs lenkų rašytojo Władysławo Reymonto kūrinys „Kaimiečiai“.
Ir nors abiejų filmų stilistika yra panaši, nes viskas pateikta lyg per paveikslo prizmę, šis naujas režisierių darbas atrodo dar brandžiau ne vien dėl skleidžiamo konteksto, iki šiol aktualių temų ir įtraukiančios istorijos, bet ir dėl unikalesnių į siužetą įterptų vizualių sprendimų. Kitaip kalbant, tai yra tikras meninio ir pramoginio kino kokteilis, kurias nustebina savo išskirtinumu ir lengvumu.
Nemažą įtaką bendram įspūdžiui čia dar ir garso takelis, kurio muzikinės kompozicijos idealiai papildo kiekvieną juostoje rodomą sceną.
5. „Kryčio anatomija“ (angl. „Anatomy of a Fall“), rež. Justine Triet
O čia dar vienas išskirtinis ir praėjusių metų apdovanojimų sezone ne vieną prestižinį apdovanojimą susižėręs kino projektas, kuris nustebins net ir viską mačiusius žiūrovus vien dėl savo painios, bet tuo pačiu be galo įtraukiančios istorijos, kurią iš dalies tempia nežinomybės faktorius.
Kartu tai intriguojantis, gyvenimiškas ir tiesiog itin prasmingas pasakojimas, kuris ne tik leidžia pažvelgti į vieną konkrečią situaciją skirtingomis akimis, bet tuo pačiu užduoda žiūrovams daug svarbių klausimų, į kuriuos mes patys turėtume atsakyti žiūrėdami į tai, kaip gi rutuliojasi siužetas. O klausimų šiuo atveju bus daug, nes kiekvienas iš mūsų gali susidurti su tokia situacija, su kuria susidūrė pagrindinė filmo veikėja.
Neslėpsiu, kad ir vaidyba filme yra puiki. Ypač norisi pagirti Sandrą Huller, be kurios emocionaliai stipraus ir įtikinamo pasirodymo, filmas akimirksniu prarastų didesnę dalį žavesio. Galėčiau palyginti su Larso von Triero filmu „Šokėja tamsoje“ (angl. „Dancer in the Dark“), kuris be Bjork nebūtų toks, koks yra.
Tai tiek šįkart iš manęs. Apie kitus „Kino pavasario“ filmus irgi parašysiu, bet po savaitės, kai jau būsiu juos peržiūrėjęs, nes nesinori tiesiog rekomenduoti to, ko dar nesu matęs.
