Darbininkai Kauno pilies vertybę išmetė lyg šiukšlę

Į Kauno pilį vamzdžius tiesiantys darbininkai viduramžių patrankos sviedinį palaikė griovį kasti jiems trukdančiu akmeniu. „Pamatęs atsainiai numestą istorinį radinį pakraupau. Akivaizdu, kad keli tvirtovės istorijos puslapiai išplėšti ir sunaikinti, - piktinosi Vytauto Didžiojo universiteto docentas istorikas Vytenis Almonaitis. – Nežinau, kas kaltas: kultūros paveldo specialistai, darbus vykdžiusi bendrovė ar kas kitas. Tačiau tai, kad bet kas gali pasiimti numestą apie 600 metų senumo istorinę relikviją, liudija neatsakingą ir netgi nusikalstamą darbų tokiose svarbiose istorinėse vietose organizavimą.“

Senovėje iššautą akmeninį sviedinį istorikas aptiko bevaikštinėdamas pilies kieme palei komunikacijoms iškasto griovio pakraštį. „Sužinojęs, kad ten klojami vamzdžiai, norėjau pažiūrėti į atkastą seniausią mieste kultūrinį sluoksnį, atsidengusį bokšto prieigose, - pasakojo V.Almonaitis. – Pirmiausia nustebino, kad griovio sienos buvo apirusios ir vietomis nuslinkusios. Tikiu, kad specialistai ištyrė plotą, koks buvo numatytas, bet vėliau nesutvirtinti perkasos pakraščiai suiro dėl netvirto grunto. Galime tik spėlioti, ar tarp suvirtusių žemių nepradingo ir daugiau vertingų radinių.“

Apie radinį istorikas iškart pranešė Kultūros vertybių apsaugos departamentui. „Tačiau su manimi mandagiai bendravęs pareigūnas atsakė, kad viskas gerai, darbams leidimas duotas, archeologai ištyrė pustrečio metro pločio perkasą, - prisiminė V.Almonaitis. – Vis dėlto liko neaišku, kas turėjo sutvirtinti perkasų šlaitus ir atlikti jų tyrimus.“

Viršininkė nieko nežino

„Vieta, kur klojamas vandentiekis, nėra vertingiausias kultūrinis sluoksnis, - tikino archeologas Algirdas Žalnierius. – Aišku, apmaudu, kad sviedinį rado istorikas, o ne mes. Kita vertus, tai nėra koks ypatingas radinys - jų aptikta labai daug.“

Archeologas teigė, kad pilies teritorija kasinėjama nuo 2000 metų. „Kitais metais tirsime teritoriją šalia išlikusio bokšto, - aiškino jis. – Tačiau prie pilies dar neteko rasti įdomių daiktų.“

V.Almonaitis nustebo, kad rausiamo griovio vieta nėra vertinga archeologams. „Taip, dalį kiemo nuplovė Neris, tačiau bokšto prieigose kultūrinis sluoksnis išliko, jame glūdi seniausia Kauno istorija“,- prieštaravo jis.

Kultūros vertybių apsaugos departamento Kauno skyriaus viršininkė Irena Vaškelienė aiškino nieko negirdėjusi apie atsitiktinai istoriko rastą ir išsaugotą sviedinį. „Istorinėse vietose darbininkams leidžiama pradėti darbus tik po archeologinių tyrinėjimų. Tai buvo ir šį kartą, - teigė ji. – Iki metų pabaigos turime gauti mokslinių tyrimų ataskaitą.“

Muziejininkai džiūgauja

„Netiesa, kad šis radinys yra mažos vertės, - su archeologo nuomone nesutiko ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karybos skyriaus vedėjas Eduardas Brusokas. – Sviedinys pateks į mūsų ekspoziciją ir miestiečiai galės ateiti jo pasižiūrėti. Esame dėkingi istorikui V.Almonaičiui, kad jis radinį perdavė mums. Juk šį sviedinį jis paėmė kaip išmestą šiukšlę, todėl galėjo parsinešęs į namus pasidėti į lentyną ir puikuotis prieš svečius“.

Sviedinį V.Almonaitis muziejui perdavė per savo ir žmonos, Junonos Almonaitienės, knygos „Šiaurės Skalva. Keliautojo po Pagėgių kraštą žinynas“ pristatymą Kauno istorinėje prezidentūroje penktadienio vakarą.

Pasak E.Brusoko, sviedinys galėjo būti pagamintas XIV amžiaus pabaigoje arba XV pradžioje. Kaip pastebėjo V.Almonaitis, viena sviedinio pusė – šiek tiek nuskilusi, kelių centimetrų skersmens plote jis blizga lyg aplydytas, todėl tikėtina, kad sviedinys bent kartą buvo iššautas. Kitoje pusėje gerai matomi smūgio į kietą daiktą, galbūt į Kauno pilies sieną, pėdsakai.

„Tai nėra unikalus radinys šalyje, bet vienintelis istorinis daiktas rastas Kauno pilies teritorijoje, - džiaugėsi E.Brusokas. - Bet kokia šukelė, aptikta prie senųjų kultūros paminklų ir būdama su jais susijusi, įgauna visai kitą vertę. Šis sviedinys, galėjo būti panaudotas kautynėse prie pilies, yra labai brangus ir vertingas radinys kauniečiams.“