Danas Aleksa: šiuolaikinis menas yra užprogramuotas balansuoti ant supratimo ir pasmerkimo ribos

Vilniaus Kūdrų parke eskponuojamas menininko Dano Aleksos kūrinys, regis, įaugo į aplinką – aplink dūkstančių vaikų juokas šokdina „Dumples“, ir iš urbanistinės aplinkos „išimta“ konstrukcija (viešojo transporto priemonės – autobuso – jungiamoji detalė) suryja dar daugiau miesto kasdienybės istorijų, įsuka į laiko spiralę. Tačiau autorius šią skulptūrą mato kiek kitaip – sako, kad ji gali savo kinetine forma priminti ir milžinišką gyvūną ar augalą. „Paskutiniu metu daug kalbama apie dirbtines gyvybės formas. Žmones traukia postapokaliptinė nežinomybė, kuriami galimi scenarijai, vėlgi atsiremiama į nykimo estetiką. Sakyčiau dumplės kaip tik iš ten“, – trumpai apibūdina savo kūrinį D. Aleksa.

Ir filosofai savo idėjoms ieško įkvėpimo mene

D. Aleksos skulptūra „Dumplės“ pagaminta iš prailgintų autobusų jungiamųjų dumplių, dar vadinamų – armonika.

„Kažkada akį patraukė sąvartyne stovintis autobusas. Kartu su kitu skulptoriumi Jonu Aniču sugalvojome padaryti milžinišką armoniką, bet tuomet negavus finansavimo parsivežtos dumplės taip ir liko stovėti pas mane kieme. Galiausiai pasitaikė proga iš jų sumontuoti skulptūrą galerijos AV17 organizuojamose skulptūrų parodose po atviru dangumi“, – pasakojo apie sumanymą skulptorius.

Beje, Kūdrų parke panaudotos trijų autobusų jungiamosios dumplės. Medžiaga, anot autoriaus, labai neįprasta, turinti savo kinetines savybes.

„Mūsų akys pripratusios prie jų vaizdo gatvės aplinkoje. Išėmus dumples iš įprastinės aplinkos, jos tampa kažkuo kitu. Smegenys, gaudamos vizualią informaciją, gretindamos analogus tokiems objektams suteikia naujas prasmes. Dumplės iliustruoja, kaip keičiasi mūsų aplinka. <...> Kurdamas ieškau literatūros, praplečiančios mano akiratį dominančia tema, žinau, kad ir filosofai savo idėjoms ieško įkvėpimo mene“, – aiškino D. Aleksa.

Menininkas anksčiau viename savo pokalbių yra minėjęs, kad pasirinkęs monumentalią skulptūrą turėjo būti „paruoštas statyti paminklus“. Tai buvo metas, kai vienus paminklus griovė, o vietoje jų statė kitus, viešumoje buvo rodoma daug šiuolaikinio meno, kuris buvo provokatyvus ir kur kas labiau asocijavosi su laisvėjimo procesais.

Paklaustas, kokia situacija yra šiandien, ar šie procesai neiššaukė naujos skulptoriaus profesijos misijos, D. Aleksa tikino, dabar pastebėjęs kitokį požiūrį į paminklus: „2017 metais dalyvavau Kauno bienalėje, buvo akcentuojamas ne pats paminklas, bet atmintis, santykis su įvykiu, asmenybe, kurią norime prisiminti. Tam nebūtinos tradicinės išraiškos priemonės, dažnai nesukeliančios jokių emocijų.“

Pasaulyje, anot pašnekovo, yra daug pavyzdžių, kaip galima skirtingais būdais pažymėti svarbius visiems dalykus.

„Toje pačioje bienalėje dalyvavo du garsūs menininkai iš Vokietijos – Horst Hoheisel ir Andreas Knitz. Viename iš atidarymo renginių jie pristatė savo kūrybą, papasakojo apie Buchanvaldo koncentracijos stovykloje įgyvendintą sumanymą atminti aukoms. Erdvėje, kurioje turėjo atsirasti monumentas nuolatos buvo juntamas šaltis, todėl menininkai sugalvojo aikštės centre įrengti metalo plokštę, kuri žiemą-vasarą palaikytų žmogaus kūno skleidžiamą temperatūrą. Tai vienas įspūdingesnių mano girdėtų sumanymų, tyliai primenantis apie tai, kas ten įvyko“, – dalijosi įspūdžiu D. Aleksa.

O atsakymo į klausimą, kodėl taip bijome įsileisti šiuolaikinį meną į viešąsias erdves, skulptorius tikino neturintis. „Gal tai susiję su bendru požiūriu į kultūrą, nuvertinant jos vaidmenį valstybės gyvenime. Atsiranda nauji muziejai, vyksta daug įvairaus meno parodų, tačiau gatvėse tos įvairovės nesijaučia“, – samprotavo jis.

Šiuolaikinis menas užprogramuotas balansuoti ant supratimo ir pasmerkimo ribos

D. Aleksa yra sukūręs keletą saviironiškų skulptūrų, tiesmukai kvestionuojančių menininko ir visuomenės santykį. Nenuostabu, juk kalbant apie skulptūrų meną mūsų šalyje, dažnu atveju, dominuoja tik kritinis vertinimas arba abejingumas.

Tad kurdamas šiuos darbus, D. Aleksa prisipažino, sąmoningai siekęs konfrontacijos su kontekstais, kuriems jie buvo skirti.

„Menų mugėje eksponavau savęs nuogo atlieją prekybos centro vežimėlyje. Taip norėjau atkreipti dėmesį, kad meno kūrinys – ne vien piniginė išraiška. Esu padaręs realistinę inteligento skulptūrą, įkišusią galvą į šiukšliadėžę. Tai buvo tiesmuka reakcija į valstybės ir visuomenės požiūrį į kultūrą. Dabar situacija gerėja. Tačiau šiuolaikinis menas yra užprogramuotas balansuoti ant supratimo ir pasmerkimo ribos. Man geriausi kūriniai tie, kurie atskleidžia nepatogias problemas ir taip mus gydo“, – kalbėjo menininkas.

Dabar, D. Aleksa pasakojo, kuriantis ne tokius tiesmukus ir aštrius darbus, nors juose keliamos problemos, anot jo, gal net gilesnės ir skausmingesnės.

„Šiandien renkuosi nuosaikesnę – įtraukimo, sudominimo strategiją. Lankytojai, kurie ateina į parodas, jie jau nusiteikę kažką patirti. Kalbantis su žiūrovais matau susidomėjimą keliamomis problemomis“, – pažymėjo jis.

Prisiminęs pačią kūrybinio kelio pradžią, D. Aleksa pastebėjo, besikeičiantis kartu su aplinka. „Tuomet, kai pradėjau aktyviau dalyvauti parodose – daugiau buvo kalbama apie institucinę kritiką, menininko statusą. Man ši tema taip pat buvo aktuali, kabinausi į gyvenimą, taip pat bandžiau išlikti meno lauke, tai kūrė tam tikras vidines priešpriešas, kurios ir tapo inspiracijos šaltiniu. Dabar šios temos neatrodo tokios svarbios, akistatoje su įtampomis tvyrančiomis globalioje aplinkoje“, – apie pokyčius prabilo kūrėjas.

Danas Aleksa

„Šiandien renkuosi nuosaikesnę – įtraukimo, sudominimo strategiją. Lankytojai, kurie ateina į parodas, jie jau nusiteikę kažką patirti. Kalbantis su žiūrovais, matau susidomėjimą keliamomis problemomis“

Prieš keletą metų, kaip teigė autorius, jis pradėjęs domėtis nykimo estetikos fenomenu.

„Grožis daugeliui asocijuojasi su tam tikra tvarka. Nepaisant to, mus traukia tai, kas netelpa į tokius grožio kanonus: griuvėsiai, apleistos vietos. Organizuojamos ekskursijos į Černobylį, Detroitą“, – nusistebėjo D. Aleksa.

Pats menininkas kurį laiką kolekcionavo Vilniaus apleistų pastatų langų šukes. O viename apleistame viešbutyje aptikęs suniokotų laiptų marmurinių pakopų šukes, jas susirinko ir parodų salėje iš jų atkūrė laiptų fragmentą.

„Greta rodžiau video, kaip staklėmis yra apdirbamas marmuras, kiek įdedama pastangų gaminant tokius laiptus. Turiu sumanymą tas šukes vieną dieną susikrauti į automobilį ir išvežti į kalnus Ispanijoje, kur yra kasamas tas marmuras“, – nekasdienišką idėją atskleidė D. Aleksa.

Nustebino aplinkinių abejingumas

Pirmieji videoperformansai, anot D. Aleksos, gimė ruošiantis grupinei parodai, kurioje buvo keliamas klausimas: ar sąmoningas atsisakymas kurti meną gali būti laikomas meniniu veiksmu?

„Parodoje buvo gvildenami įvairūs šio klausimo aspektai. Sugalvojau pagaminti buomą, kuriuo balansuodamas turėtų vaikščioti tariamas menininkas. Balansuodamas tarp įvairių dalykų: buities ir kūrybos, moralinių pasirinkimų. Galiausiai pagalvojau, kad kūrinys būtų kur kas įtaigesnis, jei tuo buomu iš tikro vaikščiotų tas tariamas menininkas. Pasirinkau kelias lokacijas, charakterizuojančias mano kasdienybę (namai, galerija, prekybos centras, gatvė Vilniaus centre). Jose pats ir atlikau performansą, o mano kolega Evaldas Jansas tai nufilmavo, tarsi su slapta kamera“, – prisiminė D. Aleksa.

Tačiau menininką nustebino aplinkinių abejingumas. Tikėjosi įvairių reakcijų: susidomėjimo, stebėtojų, policijos klausimų, filmuojant sostinės Vokiečių gatvėje.

„Pamenu, kad skambinau į savivaldybę dėl leidimo filmuoti viešoje erdvėje. Man paaiškino, kad leidimo gavimas itin sudėtinga procedūra ir patarė kur nuošalioje vietoje filmuoti be jokio leidimo, neturėtų kilti klausimų. Na, bet pasirinkau Vokiečių gatvę, pėsčiųjų dalį. Tikrai jaučiau adrenalino antplūdį ir buvo labai nuostabu, kad tas 12 metrų ilgio buomas ir juo vaikštantis akrobatas niekam nesukėlė klausimų, daugelis praėjo greta buomo, tarsi jo ten nebūtų“, – šypsodamasis pasakojo D. Aleksa, provokatyvių ir vizualių šiuolaikinių projektų autorius.

Paprašytas išvardinti labiausiai sau patinkančius – jau buvusius ar esamus darbus, projektus, performansus, D. Aleksa sakė, kad iš laiko perspektyvos visi darbai užima savo nišą – tiek asmeniniame pasaulyje, tiek viešumoje jį reprezentuojantys kaip menininką.

„Kai kurie kūriniai, ryškiau reprezentuojantys mano kūrybą, kaip pavyzdžiui „Iracionalus veiksmas“, kur video juostoje užfiksuota, kaip miesto centre perplaukiu Nerį – gimė visiškai intuityviai. Vėliau šį veiksmą apipyniau įvairiais samprotavimais, paaiškinimais. Noras perplaukti upę, galima sakyti, pirmiausiai kilo iš meilės savo miestui. Upė ir miestas – amžina sąjunga. Įsiminė tas noras, neieškant prasmės plaukti per upę. Anksčiau, prisimindamas tai, priekaištaudavau sau už nesugebėjimą prieš imantis veiksmo dešifruoti prasminius jo kodus. Dabar dalį sukauptos informacijos, racionalų išmanymą apie kūrimo strategijas mielai iškeisčiau į tą intuiciją“, – samprotavo menininkas.

Sudomino virtualios realybės galimybės, tačiau rinktųsi tikrą kelionę

Šiandien karantino, pandemijos tema įsiterpia kone į kiekvieną pokalbį, ar sunkus šis metas menininkui, ar kuriami ateities planai?

D. Aleksa tikino vengiantis karantiną interpretuoti tiesmukai: „Apie šį reiškinį visur daug kalbama, todėl tai dar kartą daryti savo kūriniuose nematau prasmės, juo labiau, kad mano, kaip laisvai kuriančio menininko, kasdienybė mažai kuo pasikeitė. Labiau mane sudomino reiškiniai, į kuriuos atkreipė dėmesį karantinas. Fizinio bendravimo nebuvimas sukėlė papildomą susidomėjimą virtualios realybės galimybėmis.“

Kaip tik prieš pirmą karantiną D. Aleksa planavo kelionę į Kanados šiaurę, ji neįvyko.

„Vėliau iš šio įvykio gimė paroda „Kanados viza“. Naudodamasis projektavimo programa perpiešiau nuošalaus miesto, į kurį ketinau vykti gatves, 3D pastatų modelius. Visa tai dariau ieškodamas vizualios informacijos internete, skaitydamas straipsnius, žmonių komentarus. Tai darydamas pats sau kėliau klausimą, ar įmanoma naudojantis virtualybės teikiamomis galimybėmis patirti kažką panašaus į tikrovę, atkartoti neįvykusią kelionę“, – apie inspiracijas prakalbo kūrėjas.

Menininkas kartu su Remigijumi Treigiu surengė parodą „Manila is calling your name“. Parodoje vėlgi sugretinamos subjektyvios patirtys, D. Aleksos žodžiais tariant, „keliaujant su algoritmų parenkamomis galimybėmis“.

„Keliam klausimą, ar tai, ką patiriame nuvykę į tolimą šalį, nėra iš dalies užprogramuota iš anksto – renkantis viešbučius, lankytinas vietas, skaitant atsiliepimus. Visa tai vyksta virtualioje aplinkoje, kuri išmokyta analizuoti jūsų poreikius, prioritetus ir parinkti galimus variantus. Nepaisant šių įžvalgų, renkuosi tikrą kelionę. Turbūt stipriausi pojūčiai patiriami esamajame laike, esant kažkur nuostabioje vietoje“, – įsitikinęs D. Aleksa.