Žemaitė kol kas dar – Vilniuje
„Kai pakvietė į Plungę, susimąsčiau, ką čia būtų galima atvežti. Man visada labai svarbus kontekstas, į kurį atvažiuoju su savo kūryba. Žemaitė kurį laiką gyveno Plungės rajone, tad prisiminiau savo performansą prie jos paminklo, darytą 2013-aisiais. Nuo jo prabėgo 10 metų, tačiau diskusija apie įvairias įamžinimo formas šiandien vėl kaip niekad aktuali“, – kalbėjo menininkas, pristatydamas savo kūrybą.
Pasak D. Liškevičiaus, pastaruoju metu Lietuvoje itin juntama dar viena desovietizacijos banga. Viena jos apraiškų – užmojis nugriauti visus šią ideologiją atspindinčius paminklus. Rašytojo Petro Cvirkos paminklo nukėlimo atvejis Vilniuje sukėlė audringas diskusijas, šiuo metu keliami klausimai ir dėl Salomėjos Nėries paminklo, mokyklos vardo bei gatvės pavadinimo išsaugojimo. Galima paminėti batalijas ir dėl Lukiškių aikštės paminklo.
Naujausias atvejis – užmojis įamžinti rašytoją Justiną Marcinkevičių, vėl sukėlęs aršias diskusijas viešojoje erdvėje.
„Dažnai paminklai dėl vienokių ar kitokių priežasčių būna ne tik griaunami, bet ir iškeliami į kitą vietą. Šiuo atveju ir Vilniuje, vykstant intensyviems urbanizacijos procesams, dabar esamas Žemaitės skveras Gedimino prospekte gali būti užstatytas, ir nebūtinai seniai suplanuotu, bet vis dar nepastatytu dailininko Antano Gudaičio muziejaus pastatu. Kyla klausimas, kas tada atsitiks su Žemaitės paminklu – ar jis bus integruotas į naują architektūrinę aplinką, o gal atsiras Plungėje?“ – retorinius klausimus vieną po kito kėlė D. Liškevičius.
Atkreipti dėmesį į Žemaitės paminklo likimą jis kvietė ir 2013 metais, Kovo 11-ąją surengęs minėtą performansą, kurio metu atsigulė ant Žemaitės kelių, taip atkartodamas garsiąją Mikelandželo skulptūrą „Pietą“, vaizduojančią Kristų ant Marijos kelių.
Šalia šį D. Liškevičiaus performansą įamžinusios fotografijos Plungėje, Vieno kūrinio galerijoje, eksponuojamas ir raudonas guminis kamuoliukas, sukurtas spektaklio „Paskutinė Krepo juosta“ scenografijai. Pasak menininko, spektaklio metu jis turėjo simbolizuoti tam tikrą skausmo tašką, o šioje parodoje pasitarnauja kaip nuoroda į sovietinį laikmetį – mūsų tautos skaudulį, kuris vėl ir vėl primena apie save, kas kartą – vis naujomis formomis.
Lemiamas – politikų žodis
Įdomu tai, kad D. Liškevičius Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūrą, tačiau pasakojo tikru skulptoriumi, tradicine šios sąvokos samprata, ilgai nebuvęs. Ilgainiui susižavėjo kitomis kūrybos formomis – videomenu, fotografija, performansais ir įvairiomis instaliacijomis, kurios nereikalauja dirbti užsidarius studijoje. Pasak jo, ir pačios skulptūros sąvoka gana plati: gali būti piešta, garso, žodinė skulptūra, pats kurį laiką kūrė dūmų skulptūras.
Vis tik tenka pripažinti, kad visuomenė iki šiol nėra atvira naujoms meno, tuo pačiu ir skulptūros formoms. Apmaudu, kad iki šiol istorines asmenybes renkamasi įamžinti pačia tradiciškiausia forma – vaizduojant stovinčias vyrų (rečiau – moterų, joms ieškoma kiek kitų formų, gal todėl ir Žemaitė vaizduojama sėdinti) figūras.
Ne taip seniai ir Plungėje daug diskutuota dėl pasirinktos formos įamžinti pramonininką Bronislovą Lubį, Plungės parko prieigose įrengiant prie tiltelio atramos stovinčią ir miesto centro pusėn žvelgiančią jo figūrą. Šios idėjos vietos valdžia neatsisako iki šiol, nors specialistai ragina ieškoti ne tik kitos vietos (ne saugotinoje Plungės parko teritorijoje), bet ir kitos formos, nes kasdiene poza pavaizduoti bronziniai vyriškiai jau seniai tapo kone privalomu kiekvieno miesto atributu ir yra praradę originalumą, gebėjimą patraukti dėmesį, o galiausiai ir prasmę.
D. Liškevičius šiuo klausimu dar konkretesnis. Pasak jo, bronziniai politinių veikėjų biustai jau seniai tapo karikatūriškais, tačiau jų kažkodėl vis dar neatsisakoma. Gal dėl to, kad šiuose procesuose lemiamu tampa politikų žodis. Siekiant įtraukti visuomenę, skelbiami idėjų tokiems paminklams konkursai, tačiau neretai pasirenkamos pačios konservatyviausios, visuomenę mažiausiai įaudrinsiančios idėjos.
„Mano vienas pirmųjų bandymų dalyvauti tokiuose konkursuose buvo paminklas karaliui Mindaugui. Su architektu nutarėm pažiūrėti į reikalą konceptualiai ir pasiūlėm atkasti senąją Vilnelės vingio vagą prie Nacionalinės dailės galerijos. Tai būtų buvęs būdas parodyti istorijos tėkmę ir įtrūkį istorijoje, nes mažai žinoma, kaip gyventa tais laikais, niekas nežino net kaip atrodė karalius Mindaugas. Taigi, pateikėme konkursui šį sumanymą, tačiau mums buvo pasakyta – ateis laikas, kai galėsim ir tokius projektus įgyvendint, bet dar ne dabar“, – prisiminė menininkas.
Per didelis, per brangus, ne vietoje ir „ne į temą“
Kartu su parodos autoriumi į Plungę kartu atvykusios jo žmonos menotyrininkės Jolitos Liškevičienės, suskaičiuota, kad vidutinis paminklų gyvavimo amžius Lietuvoje yra viso labo tik... 50 metų. Turint omeny, kad per pastaruosius pora amžių mūsų šalyje pasikeitė nemažai santvarkų ir ideologijų, tai neatrodo keista. Antai seniausias Vilniuje – kompozitoriui Stanislovui Moniuškai skirtas paminklas, stovintis skvere prie Mokytojų namų. Jam daugiau nei 100 metų ir tai jau tam tikras fenomenas.
„Dabar vyrauja akcentų tendencija. Ši mada ypač paplito didžiuosiuose miestuose, kur eini gatve ir matai: stovi koks nors bronzinis šuniukas, peliukas ar dar kažkas. Klaipėdoje daug tokių akcentų, kaip ir Telšiuose, Prahoje (Čekija), Taline (Estija). Tokie maži akcentai neįaudrina visuomenės. Nereikia daug mąstyti – atėjai, nusifotografavai ir ramu. Nes kai kūrinys yra nesuprantamas, kyla didelės aistros“, – teigia J. Liškevičienė.
Taip nutiko 2009 metais Vilniuje, Neries krantinėje, pastačius Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Arką“, žmonių pramintą tiesiog vamzdžiu. Pasak D. Liškevičiaus, jis kone įžeidė nemažą dalį visuomenės, o štai ne taip toli esanti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“ niekam neužkliuvo, nors pastatyta tuo pačiu metu ir kainavo panašiai. Mindaugo Navako akmeninė „Pastogė“ irgi liko nepastebėta.
Tad koks būtų sėkmingas receptas įamžinti miestui svarbią asmenybę, įvykį ar idėją?
Dainius ir Jolita Liškevičiai svarstė, kad būtina atsižvelgti į tai, koks laikmetis ir kokią asmenybę norima įamžinti. Svarbi ir skulptūrai ar kitam meniniam objektui pasirinkta vieta, jos dydis ir kaina. Štai ir atsakymas, kodėl Plungėje kyla aistros dėl sumanymo įamžinti B. Lubio atminimą.
Girdime nemažą visuomenės dalį kalbant apie tai, kad pasirinkta tam netinkama vieta. Daugelis dar prisimins, kokios aistros virė ir dėl paminklo Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui: niekas neabejojo, kad tinkamiausia vieta jam – Plungės parke, kur būsimasis kompozitorius mokėsi. Nebuvo diskusijų ir dėl pasirinktos formos, tačiau kai paaiškėjo, kad Savivaldybė už paminklą be jau sumokėtų 20 tūkst. eurų skolinga dar 80 tūkst., kilo tikras furoras. Ar nenutiks panašiai ir su B. Lubio paminklu?
O štai netinkamo laikmečio pavyzdį pateikė prie diskusijos prisijungęs menininkas Juozas Laivys. Jis papasakojo į savo meno kūrinių kapines Narvaišių kaime norėjęs iš Klaipėdos atsivežti paminklą „Kardas“, kažkada pastatytą Antrojo pasaulinio karo didvyriams pašlovinti. Bet suabejojo, ar tinkamas metas tokiam sumanymui, ar bus teisingai suprastas – ar neims į Narvaišius plaukti jaučiantieji nostalgiją buvusiai santvarkai su raudonais gvazdikais rankose... Pernai dėl Rusijos karo prieš Ukrainą paminklas buvo demontuotas ir atiduotas į metalo laužą, nors, kaip pastebėjo J. Laivys, panašus dangų siekiantis kalavijas puošia Kryžkalnio memorialą, skirtą nepriklausomybės kovų herojams.
