Provokuoja žmones bent trumpam nusiraminti

„Žmonės bėga ir nubėga savo reikalais, savo rūpesčiais, kitaip sakant, tiesiog neatsijungia nuo to streso, kuris juos lydi gyvenime – taip vyksta net tada, kai jie patenka į parodą, jie vis tiek lieka su savo skrolinimu, rūpesčiais ir iššūkiais. Pagalvojau, o kokia turi būti erdvė, kuri žmogų iš to išplėštų, truputį net per prievartą sustabdytų tą bėgimą?“, – pasakojo Šedevro kambario idėjos autorius, LNDM generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.

Tiek jam pačiam, tiek kolegoms ne kartą buvo tekę matyti vieno kūrinio parodą, kurioje rodomas koks nors šedevras – nuo tos minties atsispirta ir čia.

„Šedevro kambarys siekia sustabdyti bėgimą, pasodinti vieną žmogų, kad jis negalėtų net ir su kitais aptarinėti, kuždėtis, o telefonai yra paliekami prie įėjimo specialioje dėžutėje. Tai tokia provokacija, truputį chuliganiškas bandymas nuraminti žmones – pažiūrėsime, kaip pavyks. Tie, kas jau matė iš kūrybininkų, sakė, kad išslysta žemė iš po kojų ir viskas pasikeičia – to linkiu ir lankytojams. Dar pridėkime, kad pasaulis šiuo metu yra ypatingai negražus, pilnas karų, įvairių antihumaniškų ir labai agresyvių dalykų, tai kodėl nesuteikus progos bent keliolika minučių pabūti toje harmoningoje tikrovėje?“, – kalbėjo jis.

Arūnas Gelūnas

Nors pastaruoju metu virtualios realybės kambariai – gana populiarūs, dr. A. Gelūnas pabrėžia, kad šiuo atveju jų tikslas vis tiek yra originalas: „Muziejai iš kitų pasaulio vietų skiriasi tuo, kad jie siūlo žmogui tai, ko jis negali pats įsigyti, nes tai yra per brangu, ar ko jis negali pamatyti kitur, masinės gamybos vietose, parduotuvėse. Franso Halso šedevrus, originalus pamatyti irgi nėra taip paprasta, o prie jų atveda tas medijų pasakojimas su dirbtinio intelekto parinktais darbais. Aišku, jie paklūsta kūrybininkams, animatoriams, režisieriui, scenaristei – čia negalima sakyti, kad tai dirbtinio intelekto kūryba, jis tik paklusnus įrankis kūrybingų žmonių rankose“.

Iššūkis – daug medžiagos pateikti nenuobodžiai

Projekto dramaturgė Birutė Kapustinskaitė sakė savo darbą pradėjusi nuo išsikelto klausimo, kas apskritai yra šedevras – jį išsigryninus, atsirado ir pasakotojas, su kuriuo susiduria žiūrovas.

„Kai jau buvo aišku, kurie paveikslai bus atvežami, norėjosi tą patirtį padaryti dar ypatingesnę – kad žmogus, tiesiog atėjęs į parodą, galbūt nežinantis, kas yra Halsas, per tas 15 minučių patirtų didingą, ypatingą emociją. Norėjosi tik atsisėsti galvoje į tą kėdę ir įsivaizduoti, ką pati norėčiau patirti kaip žiūrovas. Didžiausias iššūkis buvo tas, kad norėjosi perteikti dalį tikslios, istorinės informacijos, o tuomet visada kyla klausimas, kaip tai padaryti, kad nebūtų nuobodu“, – pasakojo ji.

Birutė Kapustinskaitė

Režisierius Paulius Markevičius neslėpė, kad tilpti į tokį trumpą laiką buvo nelengvas iššūkis, tačiau, svarstė, kad jis išėjo tik į gera: „Atsiranda atrankos koncentracija, kur tikrai turi susikoncentruoti į skaniausias uogas“.

Jis vylėsi, kad toks informacijos pateikimo būdas žiūrovams taps tikrai išskirtine patirtimi.

„Muziejuje informacinės lentelės kabo jau kurį laiką, vykdomos ekskursijos, ta informacija kaip ir pateikiama žmogui, tačiau čia ji pateikiama vienam žmogui – tu neini dar su dvidešimt žmonių, tu esi svarbus, tu esi laukiamas ir tu esi tas vienintelis. Kaip šedevras yra vienas – taip ir tu esi vienas. Toks formatas, manau, pasirinktas todėl, kad turime būti jautrūs šitam laikmečiui, tam, kaip dabar žmonės priima informaciją, kokie yra geriausi būdai pakliūti į širdį, į galvą, į atmintį“, – kalbėjo P. Markevičius.

Paulius Markevičius

Pristato iš Ukrainos išgelbėtus darbus

Franso Halso „Evangelistų“ seriją iš viso sudaro keturi darbai, iš kurių du buvo Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejuje.

„Visa Ukraina, jos kultūros laukas dabar gyvena didelėje įtampoje. Jei anksčiau tik Rytų Ukraina buvo gausiai, intensyviai bombarduojama, grėsmė buvo rytinei daliai, dabar, kaip bebūtų liūdna, turbūt visa teritorija nėra saugi. Užpernai rudenį atsigabenome iš keturių Ukrainos muziejų 800 kūrinių, kurių dauguma labai vertingi – dalį galima pamatyti ir šiame muziejuje. „Evangelistai“ buvo toje emigrantų, pabėgėlių siuntoje, kuri iš muziejinių mainų pavirto evakuacija, gelbstimais kūriniais, kad ant jų nenukristų raketos, šalia jų nesprogtų dronai. Taip kad turbūt negalima kalbėti, kad tai normalūs muziejiniai mainai – tai karo situacijos pagimdyta evakuacija ir bandymas parodyti, kokius turtus turi Ukraina“, – pasakojo dr. A. Gelūnas.

Ar šis atsitiktinumas lėmė, kad šedevro kambariui pirmiausia pasirinkti būtent F. Halso kūriniai? „Mes norėjome startuoti nuo kažko didelio, parodyti kažkokį išties labai svarbų, didelį menininką. Savo rinkiniuose turime garsių vardų, bet, deja, ne tokio kalibro kaip Fransas Halsas. Jis, šalia Rembrandto, šalia Vermejerio yra Nyderlandų „aukso amžiaus“ vienas iš kolosų, kurių kūrybos svarba tik auga. Tyrėjai ir publika atranda, kad tai pirmas žmogus žemėje tapęs besišypsančius oficialius portretus. Akivaizdžiai linksmi žmonės, kurie gal to garsiojo olandiško alaus išgėrę truputį ir pralinksmėję, ar šiaip kaip miestiečiai puikiai bendraujantys“, – juokėsi LNDM direktorius ir pridūrė, kad F. Halso portretai aplenkė laiką kokiais dviem šimtais metų.

„Tai ir atsitiktinumas, be abejo, kad situacija taip komplikavosi pasaulyje, kad tų kūrinių patekimas galėjo būti toks greitas, bet ir siekis, kad šedevro kambarys būtų tikro šedevro kambarys, nebūtų keliamas klausimas, o čia tas autorius tikrai žinomas, tikrai didelis?“, – pasakojo jis.

Fransas Halsas – dailininkas, pirmasis nutapęs žmonių šypsenas

Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, tuometiniame meno centre Harleme gyvenęs ir kūręs Fransas Halsas (~1582–1666) – vienas žymiausių olandų „aukso amžiaus“ tapytojų, neretai dėl savo tapymo manieros vadinamas laisvo teptuko meistru.

Jau nuo pat karjeros pradžios F. Halsas garsėjo kaip išskirtinai talentingas portretistas, tad sulaukdavo daugybės užsakymų. Menininkas dažniausiai tapydavo pasiturinčių viduriniojo sluoksnio miestiečių, mokslininkų, kultūrininkų ar grupinius visuomeninių organizacijų narių paveikslus, visgi jį domino kur kas platesnis portretuojamųjų spektras. F. Halsas imdavosi kurti ir emocijų kupinus vargingesnių žmonių portretus, kuriuose ryškiai atsiskleisdavo užfiksuotos akimirkos emocinis krūvis. Dailininkas savo darbuose nevengė humoro, ironijos, netgi socialinės ar moralinės kritikos.

Tikru Harlemo patriotu vadintinas menininkas greta tapymo užsiėmė ir kita veikla: dirbo restauratoriumi, prekiavo meno kūriniais, tapo iš savanorių sudarytos vietinės milicijos, kitaip – civilinės miesto sargybos (ol. schutterij), nariu. Jis buvo ryškus visuomenininkas, pelnęs įtakingiausių miestiečių pripažinimą ir pagarbą.

F. Halso gyvenamuoju laikotarpiu portreto žanras jau turėjo nusistovėjusias taisykles – portretas buvo suvokiamas kaip tikslus asmens įamžinimas, savotiškas statiškas žmogaus kaip figūros atkartojimas drobėje. F. Halsas šį žanrą reformavo, įnešdamas gyvasties ir emocijų. Dailininkas pirmasis nutapė besijuokiantį žmogų.

Itin reti F. Halso kūrybinėje biografijoje buvo religiniai kūriniai. Bene vienintelis mūsų laikus pasiekęs tokios tapytojo kūrybos pavyzdys yra keturių Šventojo Rašto skleidėjų – evangelistų šv. Luko, šv. Mato, šv. Morkaus ir šv. Jono – portretai, nutapyti aliejumi ant drobės apie 1625 m. Portretinės šventųjų studijos, gaubiamos religinei dailei būdingos auros ir turinčios religinės ikonografijos tradicijoje įprastus evangelistų simbolius, kartu žavi F. Halso personažams charakteringa gyvybe, žmogiškumu. Evangelistų spinduliuojamą dvasingumą ir susikaupimą dailininkas jautriai ir pagarbiai derina su sau būdingu greitu, dinamišku potėpiu, šiltos šviesos ir jaukių ochrinių tonų žaisme.

Detektyvinė šv. Luko ir šv. Mato portretų istorija

Prasidėjus plataus masto karo veiksmams Ukrainoje, šv. Luko ir šv. Mato portretai, priklausantys keturių evangelistų portretų ciklui, buvo evakuoti iš Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus ir atgabenti į LNDM saugyklas. Likusiųjų dviejų apaštalų portretai saugomi skirtingose šalyse: šv. Jono – J. Paulo Getty muziejuje Los Andžele, o šv. Marko – Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje Maskvoje.

Du Šedevro kambaryje eksponuojami portretai į Odesos muziejaus kolekciją pateko dar 1920 m. kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai. Tik 1959 m. pasaulinio pripažinimo sulaukusi olandų tapybos ekspertė Irina Linnik nustatė ir įrodė garsaus olandų portretisto F. Halso autorystę.

1620 m. sukurtas ciklas XVIII a. antroje pusėje buvo nupirktas imperatorės Jekaterinos II vardu aukcione Amsterdame ir atgabentas į Sankt Peterburgą. Čia ciklas buvo įtrauktas į imperatoriškojo Ermitažo kolekciją, įvardintas kaip „niekuo neišsiskiriantis“, o paveikslai pažymėti Ermitažo katalogo numeriais, kuriuos vis dar galima pamatyti apatiniame dešiniajame paveikslų kampe.

XIX a. pr. paveikslai perduoti Krymo pusiasalio bažnyčioms puošti, tačiau Krymo karo metu, XIX a. viduryje, ciklas buvo išblaškytas. Iki pat XX a. drobės laikytos pražuvusiomis. Tik XX a. 3 dešimtmetyje du paveikslai – šv. Luko ir šv. Mato portretai, įvardinti kaip nežinomo XIX a. dailininko kūriniai, – atsidūrė Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejaus saugyklose.

1965 m. šie du paveikslai eksponuoti Puškino vaizduojamosios dailės muziejuje Maskvoje, tačiau vieną rytą šv. Luko portreto rėmas rastas tuščias – drobė buvo grubiai išpjauta ir pavogta. Paveikslo paieškos truko pusmetį, galiausiai vagį išdavė neapdairi klaida: paveikslą gatvėje pasiūlyta įsigyti vyrui, kuris buvo susijęs su saugumo struktūromis. Vagis buvo pagautas, kūrinys restauruotas. 1970 m. apie šį įvykį sukurtas detektyvinis filmas „Šv. Luko sugrįžimas“.

Šv. Jono ir šv. Marko portretai, atsidūrę privačiose kolekcijose Vakaruose, taip pat ilgą laiką buvo laikomi dingusiais. 1972 m. aukcione Londone buvo pristatytas paveikslas „Barzdoto vyro portretas“, priskirtas XVII a. antros pusės italų dailininko Lucos Giordano autorystei. Vokiečių menotyrininkas, F. Halso kūrybos specialistas Clausas Grimmas inicijavo paveikslo tyrimus. Juos atlikus išaiškėjo F. Halso autorystė. Iš privačios kolekcijos paveikslas 2013 m. perduotas Puškino vaizduojamosios dailės muziejui Maskvoje. Galiausiai 1997 m. Sotheby’s aukcione Londone buvo pristatytas ir ketvirtojo evangelisto, šv. Jono, portretas. Jį privačioje kolekcijoje atrado ir autorystę nustatė britų menotyrininkas Brianas Sewellas. Paveikslą įsigijo J. Paulo Getty muziejus JAV.

Detektyvo verta šių keturių paveikslų atribucijos istorija laikoma vienu reikšmingiausių XX a. menotyros atradimų. Du iš jų lankytojų laukia Šedevro kambaryje nuo vasario 13 d.

Šedevro kambario kūrėjų komanda:

Projekto idėjos autorius dr. Arūnas Gelūnas

Koordinatorius Skaistis Mikulionis

Režisierius Paulius Markevičius

Dramaturgė Birutė Kapustinskaitė

Kompozitorius Andrius Šiurys

Architektas Aleksandras Kavaliauskas

Baldo dizaineris Vytautas Gečas

Ekspozicijos grafikos dizaineriai: Vytautas Volbekas, Valentin Duduk

Vizualinio turinio kūrėjai: Tomas Vasiliauskas, Gražvydas Zujus

Programuotojas Paulius Kšivickis

3D modeliuotojai: Jokūbas Bernotas, Ingrida Kazėnaitė

AV inžinieriai: Vytis Dėnas, Gintautas Rimeikis

2D animacijos kūrėjas BreadBakers

Personažų judesio animacijos kūrėjas Jonas Balakauskas


Projektas organizuojamas kartu su Odesos Vakarų ir Rytų dailės muziejumi

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt