Šis festivalis yra svarbi iniciatyva Stokholmo šokio meno vyksme, renginio atvirumas Baltijos regionui ir jauniesiems menininkams skatina kūrybinius bei intelektualinius mainus tarp šių geografinių regionų, įvairių kartų ir požiūrių. Šių metų festivalyje toliau eksperimentuojama su įvairiais formatais ir originaliomis idėjomis. Jo programoje pristatyta 11 kūrinių, atliekamų scenos menų centruose, muziejuose, šiuolaikinio meno galerijose, gatvėse bei kitose netradicinėse erdvėse. Kūriniai skirti įvairaus amžiaus bei interesų žiūrovams.
„Gegužės 9-ąją – Europos dieną – Stokholme, festivalyje STHLM DANS, pristačiau solo spektaklį „Šokių kūrimo menas“. Dalyvavimas šiame festivalyje man, kaip jaunam ir pradedančiam choreografui, buvo labai svarbus, nes pirmą kartą rodžiau savo kūrybą Švedijoje ir apskritai Skandinavijoje. Sulaukti kvietimų dalintis savo darbais yra ne tik malonus įvertinimas, bet ir paskata kurti toliau, ieškoti naujų formų, pasiekti platesnę publiką. Festivalio vadovė Marie Proffit, apie mane sužinojusi 2021 m. per Baltijos šokio platformą Taline, parodė itin didelį entuziazmą pristatyti mano kūrybą Stokholmo publikai, kurios ta proga susirinko gausiai, nors spektaklis rodytas trečią valandą dienos!” – įspūdžiais dalijasi D. Strimaitis.
„Vienas iš festivalio tikslų – sukurti tvaresnius autorinio šokio kūrinių mainus tarp Švedijos ir kaimyninių šalių, o dialogo su Lietuva plėtojimas svarbus jau nuo pačios pradžios, nes tarptautiniai mainai yra jo DNR dalis. STHLM DANS yra užmezgęs ilgalaikius ryšius ir tęsia artimą bendradarbiavimą su Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Danijai bei Suomijai ir Lietuvos šokio informacijos centru po praėjusių metų sėkmingo Lietuvos indėlio į festivalio programą. Šis bendradarbiavimas labai svarbus mums tyrinėjant naujas teritorijas. Pernai galėjome pristatyti du fantastiškus menininkus iš Lietuvos: Luką Karvelį ir Anną Mariją Adomaitytę. O šiemet į meno centrą „Accelerator“ pakvietėme Dovydą Strimaitį su spektakliu „Šokių kūrimo menas““, – pasakoja festivalio meno vadovė M. Proffit.
D. Strimaičio kūrinio atspirties taškas yra nuolat kartojama ta pati judesio frazė, pasirodymo eigoje vos pastebimai auganti ir tampanti vis sudėtingesnė. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas stovi vietoje, tačiau, palyginus pasirodymo pradžią ir pabaigą, akivaizdu, jog frazė drastiškai pasikeitė. Nepaisant to, žiūrovui būtų sunku nurodyti akimirką, kada įvyko tas pokytis. Šį judesio virsmą lydi transo būseną sukeliantis menininko Gedo Mekšriūno garso takelis, kuris panašiai kaip ir šokio judesys transformuojasi ir nepastebimai tampa neatpažįstamas. Pasaulyje vis daugėja impulsų ir lieka vis mažiau vietos bei laiko stabtelėti – šis solo bando būti tam atsvara.
„Tarp Marselio ir Briuselio migruojantis Dovydas įkvėpimo semiasi iš muziejų ir meno galerijų, nes žiūrovų žvilgsnis atskleidžia naujų detalių ir įspūdžių. Ar galime stebėti šokį taip, kaip, pavyzdžiui, žiūrime į skulptūrą? Šio kūrinio grožis slypi kontraste tarp kontroliuojamo choreografijos tobulumo ir išlaisvinto rankos švelnumo bei plaukų judėjimo. Pusiausvyra, o ne ginčas tarp vidinės vyriškos ir moteriškos prigimties”, – įspūdžiais dalijasi M. Proffit.
Šių metų festivalyje D. Strimaitis atstovavo Lietuvai ne tik pristatydamas spektaklį, bet ir dalyvaudamas gegužės 8–9 d. festivalio STHLM DANS ir Stokholmo šokių centro „Dansens Hus“ surengtose diskusijose „How Do We Talk About Dance?“ (Kaip mes kalbame apie šokį?) ir „Sustainable Dance Exchange in the Nordic-Baltic region“ (Tvarūs šokio meno mainai Šiaurės ir Baltijos šalių regione). Pastarojoje buvo aptariamos kliūtys ir problemos, trukdančios vykdyti gastroles, meno rezidentūras ir kultūrinius mainus šokio srityje.
Diskusijoje dalyvavęs D. Strimaitis pirmiausia atkreipė dėmesį į logistiką kaip praktinį trukdį. Anot jo, nepakankamai išvystyta logistika ne tik tarp Baltijos ir Šiaurės šalių, bet ir pačiame Baltijos šalių regione. Diskusijoje savo įžvalgomis dalijosi menininkai, kritikai, prodiuseriai bei kiti ekspertai iš Latvijos, Suomijos, Švedijos, todėl problema aptarta įvairiausiais aspektais. Diskusijoje buvo pastebėta, jog žaliasis keliavimo būdas traukiniais veikia Vakarų ir Centrinėje Europoje, bet atskiria kitus žemyno regionus, tokius kaip Šiaurės ar Baltijos šalys.
„Pavyzdžiui, tam, kad nuvyktum iš Vilniaus į Taliną, kartais tenka skristi su persėdimu Rygoje. Vakarų Europoje tokie atstumai visada įveikiami traukiniu, o mes vis dar laukiame „Rail Baltica“ užbaigimo. Dauguma diskusijos dalyvių buvo itin nustebę, kai sužinojo, jog geležinkelio vėžės Baltijos šalyse skiriasi nuo likusios Europos. Kitas trukdis, deja, yra daug sunkiau įveikiamas – tai Baltijos šalių prestižas. Nors šokio meno vyksmas Baltijos bei Šiaurės šalyse yra be galo įdomus (o kartais ir įdomesnis nei Vakaruose), šios šalys neturi tokio didelio prestižo. Jei Vilniuje gyvenančiam menu besidominčiam žmogui reikėtų rinktis, ar pamatyti spektaklį Rygoje arba Taline ar Paryžiuje, Londone, Amsterdame arba Berlyne, absoliuti dauguma rinktųsi pastarąjį variantą (beje, net ir ekonominiu požiūriu kelionė į Baltijos regioną nebūtinai būtų pigesnė). Prestižo, įvaizdžio keitimas yra sudėtingas ir lėtas procesas, prie kurio itin sėkmingai prisideda Baltijos šalių menininkai ir nevyriausybinės organizacijos (pavyzdžiui, Lietuvos šokio informacijos centras su vadove Gintare Masteikaite). Visgi tikslui pasiekti prireiks daug laiko, investicijų bei politinių sprendimų, kurių vis dar trūksta“, – įžvalgomis dalijosi D. Strimaitis.
STHLM DANS – tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis, kurio renginiai vyksta visame Stokholme ir šio miesto nutolusiuose rajonuose. Festivalio pagrindinis tikslas – perkelti šokį į naujus kontekstus, sukurti naujų galimybių įvairiems šokio menininkams pristatyti savo kūrybinius formatus ir drąsias idėjas. STHLM DANS siekia pritraukti į Stokholmą naują auditoriją ir pristatyti daugiau šiuolaikinio šokio naujose miesto erdvėse.
Lietuvos šiuolaikinio šokio programa festivalyje STHLM DANS pristatyta bendradarbiaujant su LR kultūros atašė Švedijoje, Suomijai ir Danijai Liana Ruokyte-Jonsson bei Lietuvos šokio informacijos centru. Projektą parėmė Lietuvos kultūros institutas.
