Bumblauskas apie planuojamą statyti „Žygimanto ir Barboros“ skulptūrą: žmonių entuziazmo nedrįstu ginčyti

Neseniai pasklido žinia, kad Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir Lietuvos dailininkų sąjunga skelbia konkursą skulptūrinės kompozicijos „Žygimantas ir Barbora“ idėjai sukurti ir ją įgyvendinti. Skulptūrinė valdovų grupė esą simbolizuotų jaunystę ir amžiną meilę, įkvėpusią literatūros kūrinius. Tačiau komentatorių nuomonės socialinėje erdvėje apie ketinamą statyti skulptūrą išsiskyrė. Vieni sakė, kad priežastis gan provinciali skulptūrai rastis, kiti būgštavo, kad konkursas vėl nepavyks dėl pernelyg mažo finansavimo, treti – apskritai nusivylę atsirandančių skulptūrų meniniu lygiu. Tačiau „Delfi“ pakalbintas istorikas prof. Alfredas Bumblauskas šiuo klausimu turėjo visiškai priešingą, – gan optimistinę nuomonę.

Meilė niekada nėra lengvai pamatuojama

– Skulptoriaus Vlado Vildžiūno sukurta skulptūra Barborai Radvilaitei yra sostinės Vokiečių gatvėje. Kai kurie istorikai mano, kad ši skulptūros vieta, nors ir netyčia, bet pasirinkta taikliai, nes, spėja jie, Barbora Radvilaitė yra gimusi kažkur šioje teritorijoje. Ar ne per daug bus skulptūrų Barborai Radvilaitei, ar tai gera idėja?

– Na, kaip čia pasakius... meilė niekada nėra lengvai pamatuojama. Jeigu žmonėms reikia, – ir stato, ką padarysi. B. Radvilaitė – be konkurencijos, populiariausia moteris Lietuvos istorijoje. Jeigu visi galvoja, kad reikia jos dar vienos – nedrįsčiau ginčytis.

– Nustebinote, galvojau, Jūsų nuomonė bus priešinga! Bet, tikrai, gal jau gana pasikartojimo?

– Dėl B. Radvilaitės skulptūros Vokiečių gatvėje galima svarstyti, kaip kam ji nepatinka. [Sakoma], kad nelabai atpažįstama, ir t.t. Nuomonių gali būti įvairiausių. Bet, tarp kitko, galima pastebėti, kad ji nedažnai siejama su Barbora...

Visgi galvočiau, kad mes per mažai eksploatuojame tuos dalykus, kurie yra jau sukurti. Ar jūs žinote Vilniaus garbės medalį, skirtą vilniečiui ir vilnietei? Kas autorius, kam skirtas, ką vaizduoja? Įtariu, nežinote... Būtent – vyrui – Žygimantas Augustas, moteriai – Barbora Radvilaitė, autorius – lietuvių grafikas, medalių kūrėjas, monumentalistas Petras Repšys. Gražus, puikus medalis, turiu maketą – Vilniaus taryba apie tai nutilo, ir kodėl?

– Idėjų pasiūlymų, kaip bus atvaizduota 16-ojo amžiaus valdovų pora Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas – laukiama iki balandžio 9 dienos. Skelbiama, kad su skulptūrinės kompozicijos idėjos konkurso nugalėtoju bus pasirašyta sutartis, pirmos–trečios vietų laimėtojams bus skirti 500 –1,5 tūkst. eurų piniginis prizas. Tačiau socialinių tinklų erdvėje nerimaujama, kad dėl ypač mažos premijos konkurse vėl bus ypač prastas pateikiamų darbų lygis, galiausiai, esą visa tai baigsis taip pat liūdnai kaip su paminklais Antanui Smetonai ar Justinui Marcinkevičiui.

– Su konkursais, – jau kita tema; Manau, kad konkursai pas mus organizuojami nelabai kaip. Taip, yra skiriama per mažai pinigų, o norint, kad būtų kokybiški projektai – reikia rimtos sumos. Laimėtojo idėja nebūtinai turi būti realizuojama – pasaulyje yra šalių, kur konkursas laimimas, bet tai nereiškia, kad jis bus įgyvendinamas. Kartais konkursai tęsiasi ir tęsiasi – kol pavyksta.

Jeruzalėje, jei neklystu, yra Valstybės aikštės problema – vis svarstoma ir svarstoma. Bet mums, man atrodo, skaudesnė tema ne Barbora Radvilaitė su Žygimantu Augustu, o Lukiškių aikštės.

Lietuvoje atsirado tiek daug išmanančių skulptūrą, o man atrodo, kad visiems reikia pasirašyti prastus pažymius už kultūros išmanymą. Taip pat [rašau] ir sau.

Visi išmano, kad ukrainiečių (Oleso Sidoruko ir Boriso Krylovo, – aut. past.) sukurtas Vytis – kažkoks ne toks. O man atrodė, kad visiškai gerai padarytas! Kad Vytį iš Vilniaus nudžiovė kauniečiai, – čia politinė klaida. Baltarusiai tik to ir laukia, statydami raitelius aplink Lietuvą – Lydoje, Naugarduke arba Vitebske. Čia problema.

Tokios meilės istorijos – Lietuvos istorijoje – iki tol nebuvo

– Bet visgi sugrįžkim prie B. Radvilaitės ir Ž. Augusto. Ar skulptūrinis akcentas sostinės T. Vrublevskio gatvėje priešais jau rekonstruotą bibliotekos knygų saugyklą esančiame kiemelyje – gera vieta?

‎‎– Ar tinka – vėlgi, nedrįstu kritikuoti Sigito Narbuto (LMA Vrublevskių bibliotekos vadovas, – aut. past.), kurį labai gerbiu. Mokslų akademijos bibioteka tapo gyva dėl kultūros idėjų. Jei, sakytumei, mane S. Narbutas pabartų – jo klausyčiau (šypsosi.).

– Nors kiti prieš, bet man asmeniškai patinka, kad ši skulptūra pasakos apie neeilinę meilės istoriją...

– O ir neblogai. Ž. Augustas nėra ypatingai geras valdovas, jam galima išsakyti priekaištų. Bet viena turime sutarti, kad tokios meilės istorijos Lietuvos istorijoje – iki tol nebuvo, gali ir po to. Vadinasi, tai yra siužetas, kuris yra amžinas.

Logiška, kad atsirastų skulptūra, kuri apie tai pasakoja. Manau, kad tai yra mūsų šekspyrinė istorija. Vargu, ar kas drįstų pasakyti, kad Šekspyras nusibodo ar paseno, nebeaktualus. Šekspyras yra amžinas su savo Hamletu ir Romeo. Čia tas pats. Mūsų istorija – graži ir elegantiška, kodėl jos nepuoselėti? Man atrodo, nebus per daug, viskas tvarkoje, žmonių entuziazmo nedrįstu ginčyti.

– Pasakojama, kad Ž. Augustą Barboros mirtis smarkiai sukrėtė, jis esą netgi savo gyvenamųjų kambarių sienas liepęs išmušti juodai...

– Taip, gedulo istorija apipinta legendomis ir mitais... Nebūtina net labai kritiško istorinio metodo taikyti, [analizuojant], kaip jis ėjo gedėdamas iš Krokuvos į Vilnių, ir t.t. Darsyk rodo, kad siužetas turi legendinę prigimtį.

Išmokite atvaizduoti arklį

– Galbūt dėl skulptūros statymo / sukūrimo galėtumėte išsakyti kokį nors pamokymą?

– Sakyčiau, ar sugebės gražiai ją padaryti... Viena garbi skulptorė labai supyko ant manęs, kai pasakiau kad Budapešte esanti skulptūra skirta ne Lietuvos didžiajam kunigaikščiui bei Lenkijos karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai. O kam? Su tokia barzdos forma vaizduojamas tik Ž. Augustas. Ot ir mįslelė. Žygimantas Augustas yra Budapešte?

Gerų skulptūrų pas mus stoka, pergalėjo, permušė modernistinis ir postmodernistinis skulptūros įsivaizdavimas. Istorinių siužetų atvaizdavimas dažnai reikalauja kanoninės realistinės skulptūros įgūdžių, ko Lietuvos skulptoriai nebeturi. Supyksta tai išgirdę, bet čia ne mano žodžiai, o P. Repšio: lietuviai nemoka atvaizduoti žirgo, dėl to turėjome pabučiuoti ranką ukrainiečių skulptoriams O. Sidorukui ir B. Krylovui, kad jie sukūrė mums Vytį.

Mūsų skulptorius, Vyčio kūrėjas ant lietuviškų eurų monetų Antanas Žukauskas žiūrėjo į ukrainiečių sukurtą Vytį ir klausė – tai laikiška ar nelaikiša, antlaikiška ar pasenę? Jis yra gerai padarytas. Mano palinkėjimas skulptoriams: išmokite atvaizduoti arklį.

Kiekvienas turi savo nuomonę

– Galbūt tai naujųjų laikų bruožas, kad visuomenė nelabai yra linkusi priimti naujų monumentualaus meno kūrinių? Pykstama, prieštaraujama, ginčyjamasi. Bet, galbūt tai ir neblogai?

– Čia reiktų filosofų [atsakymo]. Alvydas Jokubaitis stebėjosi, kad Lietuvoje apskritai yra skulptūros pastatomos. Nes epocha postmoderni – kiekvienas turi savo nuomonę. Kitąsyk gal ir be reikalo. Tada paklausiu – kokią paskutinę knygą skaitei? Jeigu neatsimeni – du, ir taškas. Nebešnekame. Turi visi nuomones, bet kažkodėl neskaito knygų. Nereikėtų per daug rėkauti, kai nesi apsiskaitęs.

– Bet, sakyčiau, kad, kaip tik, dažniausiai garsiai savo nuomonę nepabijo išsakyti būtent intelektualai...

– Ką padarysi – demokratijos bėdos, ir... vitaminų (juokiasi.) Kai konkursą dėl Lukiškių aikštės keliasdešimčia balsų nugalėjo skulptoriaus Andriaus Labašausko sukurtas paminklas „ Laisvės kalva “ – toks skirtumas net Eurovizijoje nesiskaito. Ar ne taip?

Vadinasi, reikėjo skelbti, kad konkursas nepavyko, o ne nugalėjo. Apgavystė yra pasakymas, kad nugalėjo. Nieko prieš neturiu prieš A. Labašausko idėją, bet man atrodė, kad Vytis gali būti Lukiškių aikštėje. Darsyk kartoju, Vytis jau yra Lydoje, čia pat už Vilniaus, tai mielieji lietuviai, apsičiupinėkit.

– Žodis nepavyko, manau, labai taikliai parinktas, galbūt reiktų su juo labiau išmokti susigyventi?

– Būtent.