Kviečiame skaityti pokalbį apie besibaigiančių metų leidybos tendencijas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, apie svarbius ir neretai sunkius sprendimus, kuriuos tenka priimti leidėjams.
– Saulina, 2023-ieji knygų ir leidybos pasaulyje: apie ką kalbėjome, ką leidome – ir kaip manai, kaip juos prisiminsime žvelgdami po kurio laiko?
– Šiuos metus turbūt būtų sunku išskirti negalvojant apie pastaruosius ketverius. Pandemija į leidybą atnešė didžiulę vadinamosios eskapizmo literatūros bangą (kai skaitytojai, nukelti į alternatyvius, kitokius fikcinius pasaulius, gali pabėgti ir pailsėti nuo realaus pasaulio negandų), kuri, 2022 m. prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, o 2023 m. – Izraelio ir „Hamas“ karui, nė kiek neblėsta. Žmonės skaito daug detektyvinės, fantastinės, romantinės literatūros. Pastarosios literatūros žvaigždės Colleen Hoover knygų šiais metais išleidome net keletą ir galiu pažadėti, kad 2024-aisiais jos gerbėjų laukia naujos istorijos. Pasaulyje netgi ryškėja nauji populiariosios grožinės literatūros tipai (pvz., „romantasy“). Tai rodo, kokia gyvybinga ir besimainanti, prie skaitančiųjų poreikių greitai prisitaikanti yra leidybos rinka.
Turbūt todėl pastaraisiais metais buvo justi šioks toks susidomėjimo rimtąja grožine literatūra štilis. Kai realus pasaulis gyvena niūromis karo nuotaikomis, skaitytojų dėmesį šiek tiek sunkiau patraukti grožinėmis knygomis, kurios parašytos tamsesnėmis temomis ir analizuoja sudėtingas problemas. Kita vertus, norisi tikėti, kad meistriška, skvarbi, drąsi literatūra visada bus aktuali.
Tai patvirtina šiais metais mūsų išleista nemažo susidomėjimo sulaukusi nobelistės Annie Ernaux knyga „Įvykis“ ir Ágotos Kristóf moderniosios klasikos kūrinys „Vakar“, abi išverstos Violetos Tauragienės. Verta pasidžiaugti, kad 2023-ieji žymi ir Virginie Despentes trilogijos „Vernonas Subutexas“ pabaigą lietuvių kalba – išleidome paskutinę vertėjų Pauliaus Jevsejevo ir Dainiaus Gintalo dėka kone šnekamosios kalbos vadovėliu krikštijamos serijos dalį.
Ir vis dėlto didžiausiu grožinės literatūros įvykiu 2023-iaisiais laikau Manto Adomėno galingą ir intelektualų šnipų romaną „Moneta & labirintas“. Galima sakyti, kad ši knyga rado sunkiai literatūroje pasiekiamą aukso vidurį tarp pramoginės literatūros geriausia šia žodžio reikšme ir rimtosios literatūros. Ne veltui, nepraėjus nė mėnesiui nuo pasirodymo, ji atsidūrė bent kelių knygynų topų viršūnėse ir jau spėjome pakartoti knygos tiražą. O ir antrosios „Moneta & labirintas“ dilogijos dalies laukti liko nedaug – Vilniaus knygų mugė ne už kalnų.
– Šie metai „Baltoms lankoms“ paženklinti Metų knygos laimėjimu: Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ pripažinta geriausia negrožine metų knyga ir 2022 m. Metų knygos rinkimuose, ir 2023 m. „15min“ metų knygos rinkimuose. 2021-aisiais itin sėkminga buvo Norberto Černiausko knyga „1940: paskutinė Lietuvos vasara“ (išleido „Aukso žuvys“). Kaip manai, ar galima sakyti, kad į negrožinės literatūros populiarumo tendenciją pagaliau visa jėga įsiliejo ir lietuvių autoriai?
– Geros lietuvių autorių negrožinės literatūros yra parašyta daug, vienu metu ypač klestėjo eseistika. Bet pagavių, platesniam skaitytojų ratui suprantamų mokslinių, ypač istorinių, kultūrologinių studijų leidybos tendencija ryškėja gerą dešimtmetį: tai prof. Rimvydo Petrausko „Galia ir tradicija“ ir prof. Irenos Vaišvilaitės „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“, taip pat – dar 2011 m. pasirodęs Laimono Briedžio „Vilnius – savas ir svetimas“. Didžiulę vertę turi metų pradžioje išleista prof. Vytauto Landsbergio ir Sergejaus Loznicos pokalbių, atsiminimų ir Lietuvos nepriklausomybės istorijos apmąstymų knyga „Dialogas. Apie Lietuvą ir laisvę“.
O pastaruosius kelerius metus labai ryškus jaunesnės mokslininkų ir mokslininkių kartos indėlis rašant vakarietiškos tradicijos tekstus, stengiantis juos kurti taip, tarsi skaitytum gerą, įtraukiantį romaną. Šiai tradicijai ir būtų galima priskirti Tavo minėtus autorius ir jų knygas, tapusias tikrais bestseleriais, taip pat – 2023-iaisiais pasirodžiusias ir išpopuliarėjusias elgsenos ekonomistės Agnės Kajackaitės knygą „WO/MEN?“ ir neuromokslininkės Gabijos Toleikytės knygą „Kodėl, po velnių, negaliu pasikeisti?“.
Didelio susidomėjimo ir ne vieno tiražo sulaukė ir užsienio žvaigždžių atsiminimų knygos: princo Harry „Atsarginis“ ir Matthew Perry „Draugai, meilė ir tas didelis baisus dalykas“. Tad 2023-ieji „Baltoms lankoms“ neabejotinai yra įvairiausios – nuo mokslinės iki atsiminimų ir savigalbos knygų – negrožinės literatūros metai.
– O kas šiemet tapo didžiausiu iššūkiu? Ar buvo tokių leidybinių sprendimų, kuriuos priimti buvo sunku ar įsimintina, o gal priimtų sprendimų rezultatas buvo itin netikėtas?
– Iššūkių tokioje mažoje leidybos rinkoje kaip mūsų visad būna daug, ypač šiais neramiais laikais. Be jau kasdienybe tapusių mažėjančių tiražų ir kylančių knygų kainų galvosūkių, turbūt sunkiausia priimti sprendimą nebeleisti mylimo autoriaus ar autorės knygos. Taip šiemet įvyko su vienu iš Clarice Lispector romanų. Sprendimas sunkus ne tik dėl jos literatūros grožio, mano galva, per mažai pastebėto mūsų šalyje, bet ir dėl to, kad buvome pirmieji jos kūrybos namai Lietuvoje. Belieka tik pasidžiaugti, kad knyga rado naujus namus kitoje leidykloje.
O iš šviesesnių iššūkių šiais metais išskirčiau Antano Škėmos „Baltos drobulės“ RETRO laidą, kurią parengėme pagal vieną pirmųjų (1967 m.) ir artimiausių autoriaus vizijai „Baltos drobulės“ leidimų. Mūsų laidoje atkurta iš esmės autentiška A. Škėmos vartota ir rašant romaną vyravusi rašyba, skyryba, leksikos ir sintaksės ypatumai. Anksčiau, nuo XX a. dešimto dešimtmečio, Lietuvoje plito daugiau ar mažiau pataisyti šio kūrinio leidimai: taip „ziperis“ buvo tapęs „užtrauktuku“, „blakstienai“ – „blakstienomis“, „New Yorkas“ – „Niujorku“, „Stanley“ – „Stenliu“ ir taip toliau.
Jau seniai kirbėjo mintis, kad A. Škėmai esame skolingi jo tekstą tokį, kokį jis parašė, o ne kaip jį pagal šiuolaikines kalbos taisykles vėliau adaptavo redaktoriai. Daug šia tema diskutavome leidykloje, ypač su mūsų vyr. kalbos redaktore Rima Bertašavičiūte, ji ir atliko skirtingų leidimų lyginimo ir adaptavimo darbą. Taip pat konsultavomės su A. Škėmos kūrybos tyrinėtoja Loreta Mačianskaite. Esame jai labai dėkingi už vertingas įžvalgas. Tad kviečiu skaitytojus ir skaitytojas pasidomėti būtent šia RETRO laida ir pajusti, kaip iš tikrųjų skamba „Balta drobulė“.
– Leidėjams ruduo sunkiai įsivaizduojamas be vizito tradicinėje, didžiausioje, Frankfurto knygų mugėje. Šiemet gavai ir mugės organizatorių stipendiją ten paviešėti kiek ilgiau ir susipažinti su leidybos pasaulio užkulisiais. Kokie įspūdžiai: kuo gyvena užsienio leidėjai ir apie kokias tendencijas kalba?
– Frankfurte ir Berlyne praleidau dvi spalio savaites. Aplankiau 10 įvairiausio profilio Vokietijos leidyklų – nuo mažų ir nišinę literatūrą leidžiančių iki didesnių ir daugiabriaunių. Susipažinau su leidybos profesionalais iš 14 šalių – nuo Brazilijos, Naujosios Zelandijos, Australijos iki Izraelio, Indijos, JAV, Prancūzijos ar Serbijos ir Turkijos. Tokia trumpa statistika.
O už statistikos – šilčiausi prisiminimai apie tikrus savo srities profesionalus, aistringus skaitytojus. Daugelyje pokalbių kiekvienas dalinomės savo patirtimis ir jas lyginome. Galbūt labiausiai nustebino tai, kaip tokios skirtingos šalys su skirtinga istorija, kultūra, politine santvarka gali turėti tiek daug leidybos panašumų. Be akivaizdžių literatūros madų, apie kurias užsiminiau anksčiau, ir Indijoje, ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje skaitytojai pamėgę mangas. Sudėtingomis politinėmis sąlygomis gyvenančiose ar gyvenusiose šalyse – Brazilijoje, Turkijoje, kaip ir Lietuvoje, – graibstomas George’as Orwellas. JAV, Vokietijoje, Skandinavijoje leidyklos džiaugiasi kylančiais audioknygų pardavimais. Ir bene visi sutarė, kad dabar – laiko išbandymą atlaikiusios literatūros perleidimų metas.
Toks bendrystės ir bendruomeniškumo jausmas įkvepia ir toliau nebijoti priimti tų kartais rizikingų, bet reikalingų sprendimų. Štai prieš dešimtmetį galbūt nebūtume svajoję leidykloje turėti atskiro audioknygų leidybos skyriaus, o dabar jau galime džiaugtis didėjančiu klausytojų būriu.
Ypač didžiuojamės ką tik pasirodžiusia antrąja Kristinos Sabaliauskaitės tetralogijos „Silva rerum“ audioknyga. „Silva rerum II“ įgarsino aktorė Jovita Jankelaitytė, o muzikinius intarpus audioknygai parinko pati K. Sabaliauskaitė.
– Pokalbį norėčiau baigti jau beveik tradiciniu klausimu: su kokia knyga pasiūlytum žengti į naujus metus? Koks kūrinys tai būtų ir kodėl?
– Galbūt ir sau pačiai netikėtai metų sandūroje linkiu atsiversti Dr. Seusso „Ei! Tavęs laukia plačiausi keliai!“ (iš anglų k. vertė Paulius Norvila). Nors knygelė laikoma amerikiečių vaikų literatūros klasika, ji tinka bet kurio amžiaus skaitytojui ar skaitytojai. Išmintingu, vilties įkvepiančiu, drąsinančiu ir visai ne paprastu tekstu nenusileidžia gerai suaugusiųjų literatūrai.
<...>
Tik pirmyn tarp grėsmių,
Kurios šiurpą daugeliui kelia,
Net jei rankos paskaus,
Net jei batuose plaukios žuvelės.
