– LNOBT trupėje esate vadinamas pačiu stabiliausiu ir patikimiausiu šokėju: Jums kolegas spektakliuose tenka keisti dažnai, o būti keičiamu – itin retai. Kuo paaiškintumėte šį fenomeną?
– Tai tiesa, bet apie tai reikia kalbėti labai atsargiai. Nevalia net minties tokios siųsti visaton, kad gali gauti traumą arba susirgti. Kol kas – taip, sveikata leidžia, tad stengiuosi būti trupei naudingas, kiek galiu. Jeigu kartais kažką ir pradeda skaudėti – jei tai mano spektaklis, aš jame būsiu. Nes man jau 33-eji, ir žinau, kad nebelabai daug laiko šokti liko: 35–36-ti gyvenimo metai bet kuriam šokėjui reiškia karjeros smaigalį, po kurio prasideda neišvengiama nuokalnė ir spektaklių skaičiaus mažėjimas.
Skausmui nugalėti turime vaistų. Mane stebina artistai, kurie, vos maudulį pajutę, bėga pas daktarus ir atsisako spektaklių. Gerbiu į save panašius „darboholikus“, tokius, kaip jaunasis Jeronimas Krivickas, su kuriuo šį savaitgalį kartu šoksime visus tris „Čiurlionio“ spektaklius.
Jeigu imuosi darbo, mėgstu jį atlikti iki galo. Jei nesiseka – reiškia, reikia dar sunkiau dirbti, dar ilgiau repetuoti. Toks jau mano charakteris: gal iš tėvų perimtas, gal gyvenimo Minsko bendrabutyje laikais išugdytas, kai žinojau, kad galiu pasikliauti tik savimi ir jokios ypatingos pagalbos iš niekur negaliu tikėtis. Tai užgrūdina.
Pagaliau baleto artistui pačiam naudingiau vengti karjeros „sustojimų“, po kurių tenka atgauti turėtą fizinę formą. O atgauti formą visada sunkiau, negu ją palaikyti. Todėl, tarkim, man būna labai sunku sugrįžti į sceną po ilgesnių atostogų. Ir dėl trumpesnių – visada pagalvoju, ar verta iškristi iš ritmo, atsipalaiduoti, jei netrukus reikės šokti spektakliuose.
Štai ir dabar po trijų „Čiurlionio“ spektaklių turėsiu dvi velykines išeigines, o dar po dviejų dienų – „Pachitos“ premjerą teatro scenoje. Ką tai reiškia? Kad Velykų dienomis aš savo iniciatyva atvažiuosiu padirbėti baleto salėje, nes po šventinio stalo išeiti į premjerą būtų pernelyg neatsakinga ir traumų požiūriu rizikinga. Dažniausiai taip nutinka ir su šokėjų Kalėdomis, įspraustomis į ankštą „Spragtuko“ spektaklių tvarkaraštį.
– Kaip tokiu atveju išgyvenote pandemijos padiktuotą pertrauką?
– Visų pirma džiaugiuosi, kad kaip tik pirmojo karantino išvakarėse su šeima spėjome persikraustyti į nuosavą namą Vilniaus pakraštyje. Neįsivaizduoju, kaip visi būtume ištvėrę uždaryti mažame bute, kai vaikams netgi lauko žaidimų aikštelės buvo uždraustos.
Teatre tuomet jautėme nuolatinę netikrumo būseną, nes išėjęs iš izoliacijos tu atgauni formą, ruošiesi spektakliui, o kažkas suserga, ir tu – vėl izoliacijoje. Repetuoji spektaklį, dėdamas tam daugybę pastangų, bet niekad nežinai, ar jis įvyks. Psichologiškai tai ir būdavo sunkiausia. Tikiuosi, tokie laikotarpiai daugiau nebesugrįš. Dabar džiaugiamės galėdami laisvai įkvėpti, salėse repetuoti be apsauginių kaukių, kurios mus, šokėjus, tikrai vargindavo.
– Šį sezoną, nuolatinei scenos partnerei Kristinai Gudžiūnaitei pasitraukus į motinystės atostogas, jums dažniau tekdavo pasirodyti su kitomis balerinomis. Koks tai buvo potyris?
– Malonu dirbti su partnerėmis, kurios, kaip ir aš, pasirengę dirbti tiek, kiek reikės, negailėdamos jėgų. Kalbu visų pirma apie Juliją Stankevičiūtę, su kuria sėkmingai atlikome pagrindinius vaidmenis spektakliuose „Romeo ir Džuljeta“, „Bajaderė“, „Žizel“. Ar ji panaši į Kristiną? Tikrai ne, nes kiekviena balerina turi savų atlikimo niuansų. Ruošiantis spektakliui su nauja partnere, man tekdavo išjungti savo įprastą „automatinį režimą“ ir pačiam šio to naujo išmokti. Tai buvo gera, tikiuosi, abiem naudinga patirtis.
– Esate ir šeimos žmogus, kartu su žmona – LNOBT balerina Aleksandra Ivanova auginate du vaikus: netrukus ketvirtojo gimtadienio sulauksiančią Adeliną ir nė metukų neturintį Stefaną. Kaip sekasi derinti baleto repeticijas ir tėvų pareigas?
– Tai ištisa logistikos vadyba: kasdien su žmona sprendžiame, kas veš dukrą į darželį, kam labiau reikės automobilio, o kas gali važiuoti viešuoju transportu ar dviračiu. Kadangi prieš dešimtmetį į Vilnių gyventi persikėlėme iš Baltarusijos, logiška, kad šalia nei tėvų, nei senelių, nei brolių ar seserų mes neturime, tad ir vaikų prižiūrėti daugiau nėra kam – galime pasikliauti tik vienas kitu.
Kol kas žmona dar nešoka – augina pernai liepą gimusį sūnų Stefaną. Beje, jis gimė mūsų namuose, bet viskas šauniai pavyko: berniukas be jokių problemų per pusvalandį atėjo į šį pasaulį. Ir tapo pirmuoju, ilgai lauktu anūku mano tėvams, iki tol turėjusiems penkias anūkes.
Prieš ketverius metus buvau šalia ir gimstant dukrai Adelinai. Tai buvo prieš pat „Korsaro“ premjerą: pamenu, tiesiai iš gimdymo namų skubėdavau į paskutines premjeros repeticijas. Dabar Adeliną kartais jau atsivežu į teatrą: jai patinka bėgioti ir šokti baleto salėje, stebėti, kaip darbui ruošiasi balerinos. Tada ji irgi prašo mūsų panašaus „maudymuko“, sijonuko ir baleto batelių. Bet jei atvirai – turbūt nenorėčiau savo vaiko atiduoti į baletą, nes tai labai sunkus fizinis darbas.
Man netgi sunku suprasti, kaip jis žmonėms gali būti laisvalaikio pomėgiu, o ne profesija. Rinktis ją turėtų ne tie žmonės, kurių tėvai nori, kad jie šoktų baletą, o tie, kurie patys šokti veržiasi. Nes kai pradedi, įsivažiuoji – kelio atgal jau nebebūna. Kartais žmonės, neturintys įgimtų duomenų baletui, turi labai didelį norą šokti ir daug ko pasiekia. Ir atvirkščiai: turintys puikius duomenis ir lengvai įveikiantys visus pratimus pasąmonėje patys šokti nenori, todėl jiems galiausiai nepavyksta.
– Ar išvysime jus garsių pasaulio choreografų baletų triptiko premjeroje sezono pabaigoje?
– Kol kas tikrai žinau, kad šoksiu Martyno Rimeikio spektaklyje „Dienos, minutės“. O ar pavyks pasirodyti Wayno McGregoro „Infra“ arba Iváno Pérezo „Flesh“ – nežinau, pamatysim. Tai galutinai paaiškės tuomet, kai į Vilnių atvyks patys choreografai su savo asistentais. Kol kas galiu pasakyti tiek, kad I. Pérezo choreografijoje bus daug „grindų“, o W. McGregoro kūrinio stilius bus artimesnis neoklasikai.
Tiksli, fizinio ir emocinio veiksmo prisodrinta M. Rimeikio choreografija Lietuvos baleto mėgėjams ir taip puikiai žinoma. Šokdami spektaklyje „Dienos, minutės“, mes galvose įjungiame ritmo „skaitiklį“ ir atidžiai skaičiuojame taktus, muzikos įrašo beveik nebegirdėdami.
Bet baletų triptiko premjera mums, artistams, anaiptol netaps sezono pabaiga. Birželio pradžioje rodysime jubiliejinio, dešimtojo, „Kūrybinio impulso“ programą, kurią sudarys ne tik naujai kuriamos, bet ir atnaujintos ankstesnių metų kompozicijos. Aš pats šoksiu Živilės Baikštytės spektaklyje „Pomeriggio“, sukurtame 2014 m.
Baigiantis birželiui, teatro vasaros festivalyje „LNOBT Open“ pristatysime ir tris baleto „Žizel“ spektaklius.
– Baletas „Čiurlionis“ buvo vienas pirmųjų šiuolaikinės choreografijos darbų, tekusių Jums LNOBT trupėje. Ar iki tol žinojote, kad kadaise gyveno toks garsus lietuvių menininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis?
– Aišku, žinojau. O prasidėjus repeticijoms, sužinojau dar daugiau. Man atrodo, šis baletas gan išsamiai pasakoja M. K. Čiurlionio dvasinę biografiją, tik nebūtinai visi žiūrovai tą pasakojimą perpranta iš pirmo karto. Bet tai stiprus, ryškus grynai šiuolaikinės choreografijos pastatymas, ir dirbti jame buvo labai įdomu. Džiaugiamės, kad choreografas Robertas Bondara vėl atvyko į Vilnių su mumis padirbėti, nes nerodėme „Čiurlionio“ žiūrovams jau mažiausiai trejus metus.
Baletas „Čiurlionis“ į LNOBT sceną sugrįžta balandžio 14, 15 ir 16 d. Ketvirtadienį, balandžio 14-ąją, 17 val. teatro fojė vyks susitikimas su baleto kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi ir pastatymo choreografu Robertu Bondara. Įėjimas į renginį – su spektaklio bilietais. Šį susitikimą bus galima stebėti ir teatro „Facebook“ paskyroje.
