Kaip skelbiama pranešime žiniasklaidai, V.Galvanauskienė ne tik šoka Muzikinio teatro baleto trupėje, rūpinasi jai pavestomis administracinėmis užduotimis, bet ir „Baleto erdvėje“ šokio meno moko vaikus, kuria savas choreografines kompozicijas bei turi daugybę meniškų pomėgių, kurie jai tarsi meditacija po įtemptos aktyvios veiklos.
– Buvo laikas, kai tu bėgdavai iš mokyklos, kad galėtum šokti...?
– Esu nusikaltusi (juokiasi)... Ne kasdien, bet praleisdavau dvi ar net tris pirmas pamokas ir lėkdavau į mokyklą. Nepiktnaudžiaudavau šia situacija. Supratau, kad mokslai irgi svarbu. Derindavausi su mokytojais kada galiu išeiti, o kada – ne. Mano mama mane palaikė ir net, kai galėdavo, paimdavo po repeticijų ir veždavo į mokyklą, kad tik kuo mažiau laiko sugaiščiau keliaudama.
– Tavo karjera Muzikiniame teatre prasidėjo vos sulaukus pilnametystės?
– Pradėjau dirbti dar besimokydama 12-oje klasėje. Beje, teatre sutikau ir savo pimąją meilę – Muzikinio teatro solistą. Po kelių metų buvimo kartu susilaukėme sūnaus – Augustino. Tuo metu man buvo 23-eji. Sūnus – mano didžiausias, neįkainuojamas gyvenimo turtas. Po kiek laiko mano ir vaiko tėvo keliai išsiskyrė arba kaip dažniausiai tokiais atvejais sakoma – nesutapo charakteriai.
– Motinystė ir baleto artisto gyvenimas – suderinama?
– Besilaukdama šokau iki ketvirto nėštumo mėnesio. Viskas priklauso nuo balerinos fizinės formos. Man ilgiau šokti nepavyko, nes akivaizdžiai matėsi pilvukas. Bet mūsų baleto trupėje buvo baleto artisčių, kurios sėkmingai šoko kone iki septinto mėnesiuko...
Sūnui Augustinui sulaukus vienerių metų nusprendžiau, kad būtina grįžti į darbą. Grįžimas buvo sunkus, nes besilaukdama priaugau kone keturiasdešimt kilogramų svorio... Juos ir turėjau numesti iki grįžimo į sceną, dar besidžiaugdama motinyste. Daug dirbau ir man pavyko atgauti formas.
Mano mama masažo specialistė, tad ji galėjo padėti man prižiūrėti sūnų, kol aš būdavau repeticijose, t.y. savo darbo grafiką susidėliodavo taip, kad visur spėtų.
– Teatre sutikti lemtingi žmonės?
– Pati svarbiausia – mano pirmoji baleto mokytoja Laisvė Dautartaitė. Vėliau baleto keliu mane vedė Vaclovas Sasnauskas, kuris labai rūpinosi, kad augčiau ir čia tobulėčiau. Labai už daug ką esu dėkinga KVMT vyriausiajam choreografui Aurelijui Liškauskui.
Jis baleto artistams davė ir duoda neįkainuojamų pamokų ne tik šokyje, bet ir psichologiniame pasiruošime vaidmeniui, aktorystėje. Kad kiekvieną vaidmenį būtina išjausti ar tiesiog išgyventi. Kiekvienas su mūsų baleto trupe naują spektaklį statantis choreografas atneša kažką savito ir tai keičia bei tobulina baleto artistus. Visi man labai įsimintini, išskirtiniai ir labai svarbūs.
– Ryškiausi Muzikinio teatro spektakliai?
– Jie vis ryškėja! Tai kas šiuo metu statoma Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – pranoksta mūsų, kaip baleto artistų, svajones. Mes nuoširdžiai jais žavimės, didžiuojamės ir dar daugiau stengiamės. Tai mano, kaip baleto artistės, veiklos variklis.
Iš ankstesnio repertuaro mano mylimiausi vaidmenys: Akloji („Sveikas, Čarli“ pagal V. Mnacakanovo baleto siuitą), Sesė / Auksė („Altorių šešėly“ pagal V. Mykolaičio-Putino romaną ), Eglė („Divizija“ pagal A. Daugėlos romaną), Eglės sesuo, Motina (E. Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“), kalinė Hunyak (J. Kanderio miuzikle „Čikaga“), Ispanų šokėja (P. Čaikovskio balete „Spragtukas“).
Vienas mano mylimiausių spektaklių „Eglė žalčių karalienė“. Labai gerai jaučiuosi tiek būdama pašėlusi Eglės sesuo, tiek patyrusi Motina. Man tai išgyvenimų spektaklis, į kurį aš tiesiog pasineriu.
– Kaip baleto artistams pavyksta suderinti atlikimo technikos tobulumą su vaidyba?
Baleto žingsneliai arba vadinama technika ištobulinama, nugludinama pirmiausia. Vien tam, kad išėję į sceną galėtume susikoncentruoti ties žinutės perdavimu žiūrovams. Vaidmens atlikimo technika jau turi būti baleto artistui tiek sava, kad scenoje ją pamirštum ir nertum į spektaklio jausmų vandenyną. Repetuoji rytą-vakarą, kiekvieną dieną... Tada viskas pavyksta.
– Daug girdime, kad baleto artistai privalo tausoti ir puoselėti savo kūną. Ar tai įmanoma?
– Ne veltui baleto artistų karjerai užbrėžta riba – aštuoniolika metų skirtų karjerai, o paskui esi išleidžiamas į rentą. Matyt, tik tiek laiko ir galima paskirti save scenai, tik tiek kūnas gali atlaikyti.
Kad turėtum gerą fizinį pasirengimą, šokio techniką – būtinos kasdienės repeticijos. Kiekvieną rytą baleto artistai susitinka baleto pamokoje, skirtoje geros formos palaikymui.
– G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ esate Šokių mokytoja. Visai kaip gyvenime?
– Visai nesitikėjau šio vaidmens. Man tai buvo tarsi šaltas dušas. Ten turėjo būti mano kolegė, bet ji susirgo, tad tarsi netyčia ją pakeičiau, paskui vaidmenį išmokau, tad teko ir jį atlikti.
Tai ne baleto artistės pozicija, labiau aktorinis vaidmuo, kas man kaip pratusiai save išreikšti šokiu – sudėtinga (juokiasi). Man padėjo tai, kad jau turėjau patirties. J. Kanderio miuzikle „Čikaga“ turėjau kalinės Hunyak vaidmenį, kuri irgi scenoje kalba. Dėl šio vaidmens taip jaudinausi, kad prieš premjerą kone savaitę strigo balsas. Net konsultavausi su solistais kaip jį susigražinti. Tačiau po pirmos premjeros, visas jaudulys dingo ir kuo toliau vis drąsiau.
– Negi dar likę baimių?
– Visi baleto artistai jaudinasi prieš kiekvieną premjerą. Viskas kas nauja atneša pergyvenimus, baimes. Tu jauti didelę atsakomybę prieš žiūrovus. Salėje sėdi daugybė žmonių, o tau reikia išeiti į sceną ir atlikti užduotis „aukščiausiomis natomis“.
Baimė pamažu dingsta vos įžengus į sceną. Tu pajauti publikos nusiteikimą, jautiesi vis ramiau, o po penkių minučių įsijauti į savo pasakojamą siužetą ir pamiršti visus pašalinius trukdžius (juokiasi).
– Kuo ypatingi Muzikinio teatro spektakliai?
– Spektaklyje „Šventasis pavasaris“ baletas šokio vandeniu užpiltoje scenoje, „Dona Kichotė“ visus grūdino smėliu, o „Sapnai ir kaktusai“ – sniegu. Šokti vandenyje sudėtingiau nei įprastai: turi labiau įtempti visą kūną, kone kojų nagais kabintis į žemę(juokiasi), bet mūsų baleto trupė, lyg maži vaikai, mėgaujasi ir džiaugiasi kiekvienu nauju iššūkiu.
Juk taip atrandame net sau patiems nežinomas galimybes ir, tikimės, dar kartą nustebiname ar net sužavime publiką. Viskam reikia įpratimo: gal po kurio laiko, tai kas šiandien atrodė nauja ir nepažinta bėgant laikui taps kasdienybe. Mes, baleto artistai, labai džiaugiamės vandeniu, sniegu ar smėliu! Ir visada laukiame kas dar naujo įvyks! Ir visai negirdėti, kad kažkas panašaus vyksta sostinėje ar Kaune. Spėju, kad Klaipėda šioje srityje – išskirtinė. Mieli žiūrovai, mes jūsų laukiame!
– Turite daug įvairiausių pomėgių, tad įdomu kaip pavyksta viskam rasti laiko?
– Kai vaikas lankė darželį, o man reikėjo jam padėti padaryti darbelius (visi žino, kad tie darbeliai ne vaikų, o tėvų varžybos), atradau piešimą. Net nežinojau, kad moku piešti. Apsidžiaugiau, kad man tai savotiška meditacija po intensyvios dienos.
Savo sukurtais darbais pradžiuginau draugus, artimuosius. Kažkada Lietuvos muzikos ir teatro Klaipėdos fakultetui padovanojau savo pieštą paveikslą. Smagu repeticijų salėje matyti kabantį savo paveikslą... Deja, piešimui galiu skirti vis mažiau laiko.
Vienas naujausių mano pomėgių – vandenlenčių sportas. Tai mane ne tik atpalaiduoja, bet ir „restartuoja ar perkrauna“. Pirmą kartą mane ten kone per jėgą nusitempė buvusi kolegė Eiva Dobilaitė. Šis sportas ekstremalus, tad būtina elgtis atsargiai, bet toks įtraukiantis. Dabar vis laukiu vasaros, kad galėčiau išplaukti. Užpernai tai puikiai derinosi su Muzikinio teatro elinge statytu „Šventuoju pavasariu“, kuriame baletas šoko vandenyje.
Dar buvau susidomėjusi dekupažu. Mano vyras padovanojo knygą apie dekupažą, tad buvo įdomu išbandyti kaip gimsta šie gražūs daiktai, „dekupažavauׅ“ viską ką mačiau aplink.
– Gal galime įvesti į mūsų pasakojimą ir santuokos liniją?
– Baleto žmonės labai dirba, mažai laiko skiria išėjimams pasižmonėti. Visi sukamės tame pačiame uždarame rate. Buvau viena, gyvenau su vaiku, tad mano kolegė man primygtinai siūlė pasižvalgyti pažinčių svetainėse, nes esą jos pažįstama ten susirado draugą ir jau ruošiasi vestuvėms. Netikėjau, juokiausi iš tokio pasiūlymo...
Galiausiai vieną vakarą sėdėjau namie ir išbandžiau. Nuėjau į du nevykusius pasimatymus, trečias pasimatymas buvo su mano būsimu vyru Mantu Galvanausku. Į jį ėjau nesitikėdama nieko gero... Bet radau giminingą sielą! Būsimas vyras mane sužavėjo savo nuoširdumu. Atrodė, kad mes seniai pažįstami, iš karto ėmėme planuoti bendrą laisvalaikį.
– Apie kokią vaiko ateities profesiją svajoji?
– Tikrai ne solistas ir ne baleto artistas. Mano sūnus visiškai atsidavęs sportui, jau daug metų lanko futbolo treniruotes, važinėja po varžybas Lietuvoje ir užsienyje.
– Jums patikėtos svarbios baleto koordinatorės pareigos.
– Statant šokio spektaklį „Spragtukas“ iškilo būtinybė, kad reikia žmogaus padedančio vyriausiajam teatro choreografui Aurelijui Liškauskui ir meno vadovei tvarkyti organizacinius klausimus. Aš jiems savanoriškai padėjau. Galiausiai man pasiūlė baleto tarnybos koordinatorės pareigas.
Kuo užsiima baleto koordinatorius? Pildau darbo žiniaraščius, skaičiuoju spektaklių balus, priedus, pateikiu tai Personalo tarnybai ar buhalterijai. Sudarinėju darbo, repeticijų grafikus, kada kas eina grimuotis, matuotis naujų rūbų, batų ir pan. Derinu visus organizacinius klausimus.
– Šokio kritikų buvai pastebėta kaip pristačiusi išsiskiriančius kūrinius kasmetiniuose baleto dienos projektuose padedančiuose atrasti naujus choreografijos talentus „Dėmesio! Baletas“...
– Choreografijos linija mano gyvenime atsirado, kai kartu su kolege Rasa Želnyte bendrai nuomojamose patalpose šokio meno ėmėme mokyti vaikus. Tuo metu ji turėjo savo studija, aš savo – „Viktorijos baleto klasę“, bet paskutinius tris metus sėkmingai vykdome veiklą kartu. Savo šokio studiją pavadinome „Baleto erdvė“.
Vaikai mokosi ir nori dalyvauti šokio konkursuose, o tada tenka jiems sukurti šokius. Atsiradus projektui „Dėmesio! Baletas“ abejojau savo jėgomis, bet Muzikinio teatro vyriausiasis choreografas ir meno vadovė mumis tikėjo, ragino ir aš nusprendžiau pabandyti.
Pristatyti choreografiją teatre – didžiulė atsakomybė, tad teko susikaupti ir perlipti per savo jaudulį. Dabar kiekvienais metais ruošiu po vieną ar kelis naujus numerius, save motyvuodama tuo, kad jei nepadarysiu, tai labai gailėsiuosi.
Nuo vaikystės aš esu klaipėdietė, nuo mažens – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistė. Mano visas gyvenimas – šokis. Aš labai myliu šokį ir kartu savo veiklą. Turėti mėgstamą užsiėmimą, be kurio tu neįsivaizduoji savo gyvenimo, – didžiulė prabanga, kurios linkėčiau kiekvienam. Visiems linkiu turėti pasirinkimo laisvę ir daryti tik tai, ko trokšti visa esybe!
