Maži ir dideli nuotykiai, netikėti kuriozai ir galiausiai net lakiausią vaizduotę pranokstantis rezultatas – ko gero, taip būtų galima apibūdinti audioknygų kūrybinį procesą. Bet kaip iš tiesų gimsta vis populiarėjančios audioknygos? Kiek laiko užtrunka jas parengti? O kaip nusprendžiama, kas geriausiai įgarsintų vieną ar kitą knygą?
Apie audioknygų gamybos virtuvę, rinkos subtilybes ir asmeninius išgyvenimus bei patirtis pasakoja leidyklos „Baltos lankos“ audioknygų leidybos vadovė G. Pačėsė.
Kviečiame skaityti.
– Praėjo jau daugiau nei metai nuo tada, kai leidykla „Baltos lankos“ skaitytojams ir skaitytojoms, o tiksliau – klausytojams ir klausytojoms pateikė pirmąsias audioknygas. Tai, kas prieš metus atrodė kaip nemenka avantiūra, – dabar jau neatsiejama leidyklos tapatybės ir asortimento dalis, o žinia, kad knygas galima ne tik skaityti, bet ir klausyti, apskriejusi daugelį. Ginte, kaip jautiesi būdama šio projekto vedle?
– Be galo myliu savo audioknygų kelionę. Galiu drąsiai sakyti, kad tai vienas svarbiausių projektų mano gyvenime. Už jį svarbesnis tik dukros gimimas. Na, gal dar medaus mėnuo, kurį praleidome 10 dienų laipiodami Himalajų kalnais. Nežinau, kuriam priskirčiau daugiausia iššūkių, bet, regis, galiu konstatuoti, kad visi baigėsi sėkmingai.
Apie audioknygas pasakyčiau taip: lyg mama auginau šį projektą nuo pirmųjų dienų ir didžiuojuosi kiekvienu padarytu darbu – žinoma, jie nebūtų buvę atlikti be nuostabios komandos pagalbos. Ir nors klausytojai baltoslankos.lt audioknygų gali rasti jau metus, iš tiesų prie šio projekto darbuojuosi kur kas ilgiau, o viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Žinoma, dabar visi kartu džiaugiamės išaugusiu savų audioknygų skaičiumi ir kitų leidyklų prisijungimu prie mūsų baltoslankos.lt platformos.
Dar labai smagu matyti didėjančią klausytojų bendruomenę. Jie yra didžiausias varikliukas, skatinantis nesustoti ir dirbti toliau. Apima labai geras jausmas, kai suteiki žmonėms galimybę klausytis tikrai ypatingų kūrinių, kai skaitai jų atsiliepimus apie tai, kokių emocijų jiems sukėlė viena ar kita istorija. Turiu nuostabią kaimynę, kuri augina du vaikus, vysto savo verslą, turi savo daržą, darosi remontą – galite tik įsivaizduoti, kiek laisvo laiko per parą jai lieka skaityti knygoms. Bet kažkur sode vis girdžiu mūsų knygos ištraukas: kai ji skina salotas, prižiūri vaikų miegą vežime ar pakuoja siuntas. Ir tai yra geriausias jausmas ir prasmė darbų, kuriuos darome kasdien, kad šis projektas augtų ir žydėtų.
Tikrai esu romantikė ir tikiu magiška knygų galia. Tikiu, kad knygos gali įkvėpti, pakeisti gyvenimą, suteikti paguodos, duoti atsakymų, padėti užsimiršti ar tiesiog pataisyti nuotaiką. Kurti audioknygas tiems ir toms, kas neturi kada atsisėsti ir skaityti popierinę knygą, bet suranda laiko paspausti play mygtuką kamštyje ar stumdydami vaikišką vežimėlį, dabar yra mano svarbiausia misija.
– Taip jautriai pasakoji apie audioknygų svarbą tavo gyvenime, jų vertę, kad tikrai niekaip nepavyks išvengti klausimo – nuo ko viskas prasidėjo? Kaip audioknygos atėjo į tavo gyvenimą ir kaip „Baltos lankos“ apsisprendė, kad taps ir audioknygų leidėju?
– Tiesą pasakius, – nors imtis naujų dalykų dažnai būna nedrąsu, – sulaukus iš vadovių pasiūlymo įkurti audioknygų skyrių ir sugalvoti, kaip, kurias „Baltų lankų“ knygas ir kada pradėti garsinti, ilgai svarstyti nereikėjo. Kadangi pati jau buvau prisijaukinusi audioformatą, žinojau, kad tai žingsnis, kurį mums, kaip leidyklai, pats laikas žengti. Tiek vadovės, tiek aš jautėme, kad turime atliepti pasaulines tendencijas, ir labai džiaugiuosi, kad patikėjome vieni kitais ir iš pradžių netvirtais, bet vėliau vis ryžtingesniais žingsniais žengėme į nepažintą teritoriją.
Mano pačios pažintis su audioknygomis gana standartinė: istorija, kuri, kaip ir daugeliui, prasidėjo tapus mama. Šeimoje atsiradus naujam žmogui, kasdien teko „rinkti kilometrus“ gryname ore. Kartais pavykdavo prisėsti parke, atsiversti popierinę knygą ir pasimėgauti skaitymo malonumu – žinoma, jeigu tik nesuimdavo miegas po beveik nemiegotos nakties. Tačiau faktas, kad mažieji nuo pat pirmų dienų protingesni už tėvus ir labai greit parodo suprantantys, jog judantis vežimas yra daug smagiau nei stovintis. Tad reikėjo vaikščioti, o tą laiką labai norėjosi išnaudoti veikiant ką nors įdomaus ir naudingo. Taip mano ausyse suskambo pirmoji audioknyga, o greitai jos tapo ir dukros kasdienybe. Turime ritualą kiekvieną vakarą, po popierinės knygos skaitymo, įsijungti vaikišką audioistoriją.
– O jei pažvelgtume į darbo užkulisius, vadinamąją kūrybinę virtuvę? Ar galėtum papasakoti, kaip iš tiesų gimsta audioknygos? Su kuo palygintum: į ką tau panašus jų leidybos procesas?
– Konkreti audioknyga gimsta, kai žinau, kad jai bus klausytojų. Pirmuosius audioknygų kūrimo metus, kai dar tik ruošėme turinį, parengėme „Baltų lankų“ mėgstamiausių ir perkamiausių knygų audioversijas. Taigi tarp pirmųjų audioknygų pateko ir Johno Williamso „Stouneris“, ir Kazuo Ishiguro „Dienos likučiai“, taip pat Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, Juliano Barneso „Pabaigos jausmas“ bei Charleso Duhiggo „Geriau, greičiau, efektyviau“.
Dabar stebime, ką renkasi mūsų klausytojai ir klausytojos, kokio žanro knygos jiems patinka. Taip pat vadovaujamės intuicija arba pasaulinėmis tendencijomis ir vis dažniau ruošiame popierinę bei audioknygą vienu metu. Pavyzdžiui, taip nutiko su princo Hario knyga „Atsarginis“. Labai norėjome, kad ir skaitytojai, ir klausytojai turėtų galimybę tuo pačiu metu mėgautis šia knyga tiek popieriniu, tiek ir audioformatu. Juo labiau, kad tai viena perkamiausių visų laikų knygų visame pasaulyje.
Pasirinkus knygą, kuri taps ir audioknyga, užverda tikras kūrybos fabrikas. Ruošiamas tekstas, parenkamas balsas, vyksta bandomieji įrašai. Jų metu aptariame herojų charakterius – jeigu tai grožinė knyga, – skaitymo tempą ir kitas teksto ypatybes. Dažnai knygą skaitantis žmogus garso studijoje praleidžia dvigubai daugiau laiko, nei sudaro galutinę knygos trukmę. Perskaityti tekstą išties nėra toks lengvas darbas, kaip gali pasirodyti. Pabandyti įrašyti audioknygą yra tikrai nemažai norinčių, tačiau praleisti ilgas valandas prie mikrofono, nepamesti knygos minties, atsiminti personažų balsus išties gali ne visi.
Kai knyga įrašoma, montuotojas sėda valyti klaidų, pašalinių garsų. Neretai jis triūsia tris kartus ilgiau, nei trunka pats įrašas. Kai jo darbas baigtas, audioknyga pereina griežtą leidyklos kokybės kontrolę, taisomos klaidos. Ir tik kai esame tikri, jog turime tikrai kokybišką audioknygą, atiduodame ją klausytojų ausims. Kartais visas šis procesas būna greitas ir sklandus, kartais ilgai ieškome tinkamo balso, kartais serga aktoriai ar garso režisieriai, kartais ilgai laukiame užsienio agento patvirtinimo dėl knygos teisių ar balso tinkamumo rašytojui.
Galbūt todėl šis procesas man šiek tiek primena teatrą su savo kūrybišku chaosu, aktoriais, režisieriais. Visi kartu mes turime klausytojui sukurti mini teatrą – bet labai subtilų, nepersistengdami ir neperspausdami, kad garsintojas būtų lyg pasakotojas, suteikiantis personažams balsus, bet paliekantis vietos ir klausytojo fantazijai.
– Akivaizdu, kad suvaldyti tokį procesą tikrai ne vieno žmogaus jėgoms, tad tai veikiausiai komandinis darbas. Kiek žmonių vidutiniškai prisideda prie audioknygos leidybos?
– Tikrai taip, komanda šiame procese labai svarbi. Leidyklos pusėje turime audioknygų leidybos komandą, kurią sudarome aš ir mano kolegė, taip pat tekstų redaktorius, kuris kirčiuoja knygą. Mes rūpinamės, kad audioknygos išvystų dienos šviesą. Tada yra IT žmonės – jie rūpinasi programėlės funkcionalumu. Reikėtų nepamiršti dizainerių ir rinkodaros merginų, kurios kasdien galvoja, kaip papasakoti apie naujas audioknygas mūsų klausytojams.
Garso studijos pusėje turime projektų vadovę, garso režisierius, montuotojus ir, be abejo, nuostabius ir talentingus žmones, kurie savo balsais sugeba tekstui įkvėpti naujos gyvybės.
Komanda tikrai nemaža, bet labai džiaugiuosi, kad pavyko surasti savo srities profesionalus, su kuriais dirbti kiekvieną dieną – dovana. Visi kartu labai paaugome ir daug išmokome per metus, bet drauge dar turime kur tobulėti ir smalsiai pasitinkame kiekvieną naują dieną ir naują knygą.
– O kas pačiai kartu su visa komanda einant šiuo dar ne taip ir plačiai pramintu taku buvo netikėta: gal ką kūrybiniame ir leidybiniame procese įsivaizdavai visai kitaip?
– Mažesnių ar didesnių netikėtumų nutinka nuolat, bet apie kelis norėčiau papasakoti plačiau.
Pirmas – tai darbas, kurį reikia įdėti, kad knygos tekstas būtų tinkamas skaityti. Visada atrodė, kad skaitovas tiesiog ima ir skaito parašytą tekstą. Tačiau yra ne visai taip ir realiai viskas priklauso nuo teksto sudėtingumo. Jeigu tai negrožinis tekstas ir jame gausu kitų tautybių žmonių pavardžių, užsienio kalba (pavyzdžiui, lotynų ar prancūzų) parašytų frazių ar žodžių, matematinių formulių, dažnai skaitovas paprasčiausiai nežinos, kaip tiksliai juos tarti, galbūt pradės improvizuoti. Tad tekstą reikia pritaikyti, tai yra aiškiai transkribuoti, kaip tarti užsienio žodžius, parašyti, kaip skaityti matematines formules ir t. t. Tai ganėtinai sudėtingas ir žinių reikalaujantis darbas. Kartais dėl vienos knygos reikia konsultuotis su lotynų, prancūzų kalbos vertėjais ar skambinti savo pažįstamai matematikos mokytojai.
Kita dalis – tai žmogaus balso niuansai. Tik pradėjusi dirbti su audioknygomis pirmą kartą išgirdau, kiek – net nejausdami – skleidžiame įvairių garsų, išgirstamų tik tada, kai žmogus atsisėda studijoje prie mikrofono. Jautrusis mikrofonas greitai „išryškina“ nevalingą čepsėjimą, krenkštelėjimą, išduoda beprasidedančio peršalimo požymius; ar skaitovas atėjo ką tik pavalgęs pietus ir prasidėjo virškinimo proceso garsai; ar vakar buvo smagus vakarėlis, ar rami naktis. Tiesą pasakius, neįsivaizdavau, kaip garsiai čeža rūbai, kol skaitovui neteko beveik nusirengti, kad mikrofonas nefiksuotų pašalinių garsų. Taip pat sužinojau, kad net geriausi balsai po trijų valandų pavargsta ir tenka stabdyti tos dienos darbus arba kad tas pats balsas gali skambėti visai kitaip jau kitą įrašų sesiją. Todėl kartais reikia skirti kelias minutes prisiminti ir „sugrįžti“ į balso tembrą, kuriuo buvo skaitoma knyga. Tai subtilios žinios ir niuansai, atėję kaip šio darbo „šalutinis poveikis“.
– Prisipažinsiu, kad, stebint iš šono, būtent tinkamų balsų atranka atrodo tikrai išskirtinis ir sudėtingas, bet sykiu ir labai įdomus procesas. Papasakok, kur ir kaip atrandi balsus, tobulai tinkančius knygoms? Kaip atsirenki ir apsisprendi, kas garsins vieną ar kitą knygą?
– Balsų atranka tikrai yra vienas įdomiausių ir sudėtingiausių procesų, kuriant audioknygą. Jaučiu didelę atsakomybę sau, rašytojams ir klausytojams, todėl kartais tenka balsus rinktis ilgai, rengiant ne vieną ir ne dvi atrankas.
Viena įsimintiniausių atrankų buvo Kristinos Sabaliauskaitės romanui „Silva rerum“. Ieškodami balsų, kurie sugebėtų įgyvendinti rašytojos viziją, į pagalbą pasikvietėme režisierių Gintarą Varną. Jo rekomenduoti aktoriai turėjo perskaityti po kelias knygos ištraukas, kurias atrinko pati Kristina. Klausėme ne vieno ir ne dviejų įrašų, kol vienbalsiai išrinkome nuostabių balsų savininkus Jovitą Jankelaitytę ir Darių Gumauską. Man iki šiol šiurpuliai eina klausantis pirmoje knygoje įgarsintos Uršulės įvilktuvių scenos, kurioje į vieną tobulą visumą susijungia Kristinos teksto sodrumas, Jovitos balsas ir Vilmos Pigagaitės bei Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos atliekamo kūrinio „Domine Deus meus“ melodija. Rekomenduoju išbandyti arba palaukti rudenį pasirodysiančios „Silva rerum“ II dalies – jos mėgstamiausią ištrauką taip pat turiu.
Nors bandomuosius įrašus darome gana dažnai, nes kartais reikia išgirsti, ar balsas tinka tekstui, turime ir nuolatinių garsintojų. Klausytojai jau yra pamėgę jų balso tembrą ir neretai šių profesionalų gebėjimas prisitaikyti prie knygos stiliaus ir konteksto daro juos universalius. Pavyzdžiui, Aldona Vilutytė, Jokūbas Bareikis, Giedrius Arbačiauskas ar Jurgis Damaševičius gali įskaityti tiek grožines, tiek negrožines knygas.
O štai nauji balsai kartais atsiranda netikėtai. Pavyzdžiui, Pauliaus Markevičiaus balsą išgirdau klausydama vienos tinklalaidės ir iš karto supratau, kurią knygą jam tiktų įskaityti. Tikrai rekomenduoju paklausyti jo įskaitytos G. Calligaricho „Paskutinės vasaros mieste“ arba J. Joyce’o „Menininko jaunų dienų portreto“.
Kartais tenka pasėdėti ir pagalvoti, koks aktorius gali geriausiai atitikti knygos personažus ir jų charakterius, tada klausyti tų žmonių interviu, kad išgirstum, ar balsas būtų tinkamas knygai. Panašus procesas vyko renkant balsus Margaret Atwood knygai „Liudijimai“. Surasti tris skirtingas moteris nebuvo lengva užduotis, nes kartais net vieną balsą rasti užtrunka laiko. Tačiau manau, kad užduotį įgyvendinti pavyko net geriau, nei tikėjausi. Larisa Kalpokaitė, Valda Bičkutė ir Gelminė Glemžaitė yra nuostabios, o jų balsai šiai knygai suteikė dar daugiau gylio ir prasmės. Būtent dėl balsų atrankos proceso man ši knyga viena mieliausių.
Tiesą sakant, dabar mano ausis nuolat registruoja žmonių balsus ir vertina, ar balsas tiktų audioknygai, ar ne. Balsų klausymasis tapo lengva profesine liga.
– Be galo įdomūs niuansai, apie kuriuos susimąsto turbūt retas audioknygų klausytojas. Bet būtent galvodama apie juos noriu pakreipti pokalbį prie amžinos diskusijos – dažniau klausomos grožinės ar negrožinės knygos? Kaip tu atsakytum į šį klausimą? Ir apskritai, kaip atrodo audioknygos klausytojo portretas – ką jis renkasi?
– Vienareikšmio atsakymo, mano manymu, nėra ir turbūt būti negali. Viskas priklauso nuo pasiūlos ir klausytojų poreikių. Baltoslankos.lt topuose pirmas vietas užima grožinės knygos, tačiau kolegos iš kitų platformų greičiausiai turėtų kitą atsakymą. Ilgą laiką dažniau buvo klausomasi negrožinių knygų, bet taip buvo dėl to, kad nebuvo kokybiškos grožinių knygų pasiūlos. Dabar kiekvienas klausytojas renkasi pagal savo poreikius.
Klausytojo portretą pieščiau remdamasi savo klausymo įpročiais. Kai gyvenimas reikalauja pokyčių, savęs tobulinimo – renkuosi negrožines knygas. Turime privilegiją per knygas išmokti svarbių pamokų iš žmonių, turinčių neįkainojamą žinių ir patirčių bagažą. Nežinau, ar kada pavyktų gyvai padiskutuoti su Ethanu Krossu, kaip susidraugauti su savo vidiniu balsu ir kartais jį nutildyti. O „Netflix“ įkūrėjas Reedas Hastingsas greičiausiai neturėtų laiko su manimi išgerti kavos ir papasakoti savo sėkmės istorijos. Bet štai galiu sėsti į mašiną, pasileisti audioknygą ir mokytis bei polemizuoti su jais čia ir dabar.
O kai norisi to jausmo, kurį leidykloje vadiname ausų spa, arba pajuntu poreikį pagyventi kitų gyvenimus ar išmokti kitokių pamokų, renkuosi grožinę literatūrą. Kai Aldona Vilutytė tau į ausį beveik šnabžda L. Groff „Matrix“ knygos istoriją ar H. Kent „Paskutinių apeigų“ herojų išgyvenimus, neišvengiamai nusikeli tuos šimtus metų atgal ir beveik gali jausti šaltas vienuolyno sienas ar Islandijos vėjo kandamą odą. Be galo myliu šį intymų jausmą, kurį gali suteikti gera grožinė audioknyga.
O realybė turbūt tokia, kad kiekviename gyvenimo etape mums reikia skirtingų dalykų, o kartais visko kartu. Tad turbūt ne mano vienos klausomų knygų sąraše sukasi net kelios knygos vienu metu. Kurią klausyti ryto kamštyje, o kurią pasilikti sporto salei, sprendžiu pagal tos dienos nuotaiką.
– Taip jau sutapo, kad audioknygos atvėrė duris į baltoslankos.lt ir kitoms leidykloms – dabar čia galima rasti tokių leidyklų kaip „Kitos knygos“, „Lapas“, „Rara“, „Vaga“ audio- ir elektroninių knygų. O kaip pati matai audioknygų ateitį?
– Manau, kad audioknygų rinka turi didelį potencialą augti ir plėstis. Mūsų rinka nėra labai didelė, tačiau audioformatas iš dalies dar išgyvena vaikystės stadiją. Tikiu, kad klausytojų ratas plėsis, kad vis daugiau leidyklų prisijungs prie šios nuostabios bendruomenės. O mes turėsime galimybę sukurti įdomesnio formato ar skambesio audioknygų. Tikiu, kad daugės ir profesionalių audioknygų garsintojų, kuriems tai taps pagrindine profesija.
Dar labai laukiu, kada kultūros sektorius priims audioformatą į popierinių knygų draugiją. Taip galėsime sulaukti finansinės paramos dar didesniems audioprojektams. Taip pat neatmetu galimybės, kad netrukus audioknygas garsins dirbtinis intelektas, bet drauge tikiu, kad žmogaus ir jo asmenybės atspindžių balse, stebuklingai nuspalvinančių literatūros kūrinius, dar ilgai niekas nepakeis.
– Pabaigoje norėčiau paklausti: kokia yra didžiausia pamoka, kurią suteikė audioknygos? Galbūt darbas su jomis, o gal ir kuri nors konkreti knyga?
– Darbas su audioknygomis išmokė kantrybės, kai ne viskas einasi pagal planą. Taip pat mokausi vis mažiau jaudintis, kai paleidžiame audioknygą į pasaulį. Iš pradžių beprotiškai nerimaudavau: ar tikrai parinkome teisingą balsą, ar visiems klausytojams jis patiks? Tačiau suprantu, kad įkyriai persekiojančios tokios mintys trukdo judėti toliau, eksperimentuoti su naujais garsintojais. O visiems klausytojams turbūt įtikti neįmanoma, nes kiekvienas turi savo mėgstamus balsus, klausymo įpročius.
Šiuo metu kaip tik garsiname Ričardo Gavelio knygą „Vilniaus pokeris“, kuri, labai tikiuosi, pasirodys šių metų gale. Juntamas visos komandos jaudulys ir atsakomybė būsimiems klausytojams, nes šis kūrinys tikrai ypatingas, sodrus ir – turbūt nesuklysiu pasakiusi – kultinis. Norisi tinkamai perteikti knygos atmosferą ir herojų charakterius. Drauge žinau, kad bus dalis žmonių, kuriems mūsų vizija gali nepatikti, nes jie turi susikūrę savo Vytauto Vargalio ar Martyno paveikslus. Bet tikiu, kad daugeliui tikrai bus didelis malonumas perklausyti šią knygą, nes prie jos dirba nuostabūs aktoriai ir garso komanda. Su nekantrumu – ir trupučiu jaudulio – laukiu jos pasirodymo.
