Lietuvos ir tarptautiniam šiuolaikiniam menui skirtas privatus muziejus bus atviras visuomenei ir kvies susipažinti su garsiausių kūrėjų darbais, rengs edukacines programas ir suteiks balsą jaunosios kartos atstovams.
Pasak kolekcininko ir „Lewben Art Foundation“ valdybos pirmininko Viliaus Kavaliausko, artėjantis naujojo meno centro atidarymas – fondo veiklos istorijoje ypač svarbus žingsnis, suteiksiantis dar geresnes sąlygas puoselėti visuomenės santykį su menu bei kūryba ir prisidėsiantis prie Lietuvos vardo garsinimo tarptautinėje meno bendruomenėje.
„Per pastaruosius metus užmezgėme glaudžius santykius su tarptautiniais privačiais fondais (pavyzdžiui, Pietų Korėjos), taigi tęsime bendradarbiavimą pristatydami šiuolaikinius užsienio menininkus. Mums svarbu Lietuvos kūrėjus parodyti greta užsienio rinkoje žinomų autorių, nes tarptautinio meno kolekcionavimas yra mūsų, kaip privačios kolekcijos Lietuvoje, išskirtinumas.
Taip pat ketiname pristatyti mažiausiai dvi „Lewben Art Foundation“ organizuojamas bei kuruojamas parodas ir daug dėmesio skirti eksperimentuojantiems jauniesiems menininkams, videomeno pristatymams bei performanso menui. Rengsime diskusijas su kviestiniais svečiais, kviesime į paskaitas, ekskursijas ir kūrybines dirbtuves moksleiviams. Apskritai meno centro programa ir projektai bus skirti su menu supažindinti įvairaus amžiaus žmones, nes meno edukacija – vienas pagrindinių mūsų tikslų“, – ateities planais dalijasi V. Kavaliauskas.
Atskleistas unikalus kultūros paveldas
Ruošiantis renovacijai, prikelsiančiai pastatą naujam gyvenimui, norėta išsiaiškinti jo architektūrinę ir istorinę raidą, todėl „Lewben Art Foundation“ inicijavo įvairaus pobūdžio tyrimus.
Istorikė Laima Vileikienė pasakoja, kad XVI a. iškilęs mūrinis pastatas stovi vienoje tapybiškiausių ir seniausių sostinės senamiesčio gatvelių, kurioje geriau nei kitose gatvėse išliko XVII–XVIII a. tūrinė – erdvinė kompozicija.
„Ypač vertingas pietinis korpusas, liudijantis šio pastato istorijos pradžią ir skirtingų laikotarpių įtaką jo architektūrai: išlikę gotikiniai rūsiai, juos ir keletą pirmo aukšto patalpų dengiantys cilindriniai skliautai, renesanso stiliumi rekonstruotos langų angos bei originalus arkinių vartų barokinis portalas, kurį ir šiandien mato Bernardinų gatvės praeiviai“, – sako L. Vileikienė.
Gilią istoriją menančius atradimus taip pat atskleidė unikali sienų tapyba vidinėse namo patalpose. Antrame aukšte užfiksuoti trys svarbūs istorinio interjero puošybos etapai: vėlyvasis renesansas, barokas ir klasicizmas. Ypač vertinga ir vienetine laikoma vėlyvojo renesanso polichromija, kurioje matyti įrašas lotyniškais rašmenimis, kartušai ir ornamentai su augaliniais bei gyvūniniais motyvais. Būtent šiame kambaryje rastas istorinis paveldas smarkiai nukentėjo sovietmečiu, kai buvo panaikinta viena iš sienų, o kitoje suformuotos kinui rodyti skirtos angos. Taip buvo sunaikinta didelė dalis vėlyvojo renesanso ir baroko polichromijos.
Namą vis keitė jame gyvenantys didikai
Bėgant šimtmečiams, Bernardinų gatvės namas turėjo daugybę savininkų, todėl ir viena po kitos inicijuotos renovacijos ne vieną kartą transformavo pastato išvaizdą ir paskirtį.
Išlikusi XV–XVI a. būdinga pastato architektūra sufleruoja, kad kadaise jis galėjo priklausyti didikams. Tarp pirmųjų namo savininkų buvo Lenkijos karaliaus Jono Kazimiero dvariškis Andrius Pranciškus Kotovičius, Ašmenos pakamaris Adomas Motiejus Sakovičius, vėliau ir daugelis kitų.
1699 m. pastatą įsigijo Vilniaus katedros kapitula – taigi jis vienas seniausių Vilniaus miesto namų, priklausiusių šiai organizacijai. Iki pat 1940 m. kapitulos kanauninkams ir prelatams šio namo patalpų nuoma buvo svarbus pajamų šaltinis.
Dideli remonto darbai buvo atliekami namą valdant vyskupijos seminarijos profesoriui Mykolui Avtuškevičiui. Tikėtina, kad 1821–1829 m. suformuota šiandien matoma namo struktūra: buvo išmūryta nauja tvora nuo Šiltadaržio gatvės, įrengtas dešinysis kiemo korpusas, pastatyta arklidė ir vežiminė.
Išlikęs to laikotarpio inventorius rodo, kad po M. Avtuškevičiaus mirties antras pastato aukštas buvo gerokai atnaujintas: sienos ir lubos perdažytos ir išgražintos ornamentais bei tapytomis rozetėmis atskirose patalpose: žaliajame, melsvajame, rausvajame, geltonajame ir oranžiniame kambaryje. Būtent šioje namo dalyje ir įsikurs naujasis „Lewben Art Foundation“ meno centras.
Galiausiai, 1972 m. pastatas buvo renovuotas paskutinį kartą ir tapo Sanitarinio švietimo namais. Nors per visą gyvavimo laikotarpį namo korpusai buvo keičiami daugybę kartų, istoriniai Vilniaus miesto planai rodo, kad XVIII a. susiformavusios sklypo ribos liko nepakitusios iki šių dienų.
Ryškūs praeities ir šių dienų interjero kontrastai
Unikalią pastato atmosferą lankytojai pajus vos įžengę į muziejaus teritoriją ir išvydę atskirą įėjimą vidinėje kiemo pusėje. Kaip pasakoja „IMPLMNT architects“ studijos architektas Aurimas Syrusas, autentiškoje barokinėje arkoje ketinama įrengti modernias plienines duris, o laiptai už jų ves tiesiai į meno centrą antrame aukšte. Pasak architekto, istorijos ir šiuolaikinio meno sankirtą simbolizuojančios durys bus tarsi lankytojų pasitikimo ženklas.
„Kiekvienas muziejaus lankytojas tikrai aiškiai matys ryškų kontrastą tarp seno ir naujo. Mūsų vizija ir kartu iššūkis – autentiškas detales ir išlaikyti, ir sujungti su šiuolaikiniais elementais.
Nors patalpos nėra itin didelės – 400 kv. m, jose gausu istorijos, kurią svarbu išsaugoti: tai skirtingų epochų ir atspalvių sienų tapybą, kurią paliksime beveik visose patalpose, tam tikri mediniai gaminiai, įskaitant kelerias duris ir pagrindinius laiptus, taip pat langai bei parketas didžiojoje salėje. Įvertinę būklę, spręsime, ar parketą restauruoti, ar įrengti naują, atkartojant autentišką išvaizdą.
Šiek tiek keisime ir planą: atsisakysime istorinės vertės neturinčių XX a. pertvarų, taip išlaisvindami erdves nuo sovietmečiui būdingų interjero elementų, ir, kiek įmanoma, grąžinsime originalią patalpų struktūrą“, – projekto vizija dalijasi A. Syrusas.
Projektuodami muziejų architektai siekia ne tik atskleisti istorinį patalpų turtingumą, bet ir pabrėžti funkcionalumą. Vienas kambarys bus skirtas specialiai multimedijoms – čia bus rodomi filmai, pristatomos instaliacijos ir kitoks skaitmeninis menas. Susitikimų ir pokalbių poilsio erdvė sujungs mažąją ir didžiąją sales – kaip teigia A. Syrusas, tokia patalpa nėra įprasta muziejuose, dažniau įrengiama galerijose, bet ji bus labai įdomi.
„Modernias detales ketiname išreikšti per nestandartinius sprendimus, todėl eksperimentuojame su tam tikromis medžiagomis, taip pat nebūdingomis meno centrams.
Vis dėlto didžiausias iššūkis per renovaciją bus išsaugoti istorinius elementus. Siekiame istoriją ne nudailinti, o užfiksuoti dabartinę būseną, atskleisti istorijos tikrumą. Daug dėmesio skiriame apšvietimo sprendimams ir erdvių pritaikymui riboto judumo žmonėms. Kuriame tokį patalpų scenarijų, kad lankytojams jis būtų įdomus, intuityvus, kad būtų galima kuo išsamiau pažinti šį labai vertingą pastatą ir patirti meną“, – pasakoja A. Syrusas.
Pirmieji renginiai – apleistose patalpose
„Lewben Art Foundation“ direktorė Ugnė Bužinskaitė pasakoja, kad kelias svajonės link – įkurti privatų muziejų – nebuvo lengvas, bet per šį laikotarpį visuomenei pristatyta daugybė projektų, pelniusių sėkmę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dar iki renovacijos pradžios dalis parodų ir renginių įvyko apleistose Bernardinų g. 6-12 erdvėse.
„2021 m. būsimojo meno centro patalpose surengėme pristatymo vakarą ir su šia ypatinga vieta supažindinome mūsų valdybos narius, partnerius, meno ir kultūros bendruomenę.
Taip pat čia pristatėme parodą „Paralelinės projekcijos“. Per savo istoriją daug kartų keitęsis pastatas parodos metu tapo paradoksalia santykio su praeitimi patirtimi, kurią įprasmino trijų menininkų – Vlado Suncovo, Tomo Daukšos ir Lino Kutavičiaus – įvietinto pobūdžio kūriniai.
Džiaugiamės, kad šiemet daug dėmesio sulaukė ir tarptautinis performansų vakaras „The Shape of Things to Come“, kuruojamas iš Estijos atvykusios Lilian Hiob. Turėdami savo veiklai skirtus namus, šį renginį ketiname organizuoti kasmet“, – sako U. Bužinskaitė.
Be to, čia vykę specialūs „Linija, apibrėžianti kūgį“ (rež. Anthony McCallas) seansai sukūrė unikalią patirtį šių metų festivalio „Kino pavasaris“ gerbėjams.
Tarp ryškiausių pastarųjų metų projektų, prie kurių prisidėjo „Lewben Art Foundation“, – 59-oji Venecijos meno bienalė, kurioje menininkas Robertas Narkus pristatė totalinę instaliaciją „Gut Feeling“. „Lewben Art Foundation“ jau trečią kartą buvo vienas iš Lietuvos paviljono šiame prestižiniame renginyje mecenatų. Fondas surengė ir pirmąjį oficialų šio paviljono pristatymą Lietuvos auditorijai, kūrinį naujai adaptuojant pagal būsimojo muziejaus Bernardinų gatvėje erdves.
Kartu su Goethe‘s institutu Lietuvoje fondas surengė ir Ukrainos menininko Nikitos Kadano personalinę parodą „Oda ir kiautas“ (kuratorė Justė Kostikovaitė), o su „The Rooster Gallery“ – tapytojo Kazimiero Brazdžiūno parodas „Kulminacija“ ir „Avis“.
2021 m. „Lewben Art Foundation“, pristačiusi idėją atidaryti šiuolaikinio meno centrą, laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės konkursą dėl istorinių patalpų Bernardinų g. 6-12 panaudojimo.
VšĮ „Lewben Art Foundation“ 2013 m. įsteigė meno mecenatas, kolekcininkas ir „Lewben Art Foundation“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas su žmona Rita Kavaliauskiene tam, kad nuolat auganti ir jau per 1500 darbų sukaupusi bei daugiau nei 300 menininkų pristatanti kolekcija taptų atvira visuomenei. Šią kolekciją sudaro XX a. Lietuvos modernizmo dailės ir Lietuvos bei tarptautinio šiuolaikinio meno nuo 1990 m. iki šių dienų darbai.
