aA
Sėkminga tarptautinio masto karjera, ryškiausi pasaulio operos teatrai, skambūs Niujorko Metropoliteno ir Londono Karališkosios operos pavadinimai, garsūs tėvai... Atrodo, jog Asmik Grigorian gyvenimas – tarsi užprogramuotas operai, dainavimui ir sėkmei, tačiau kas slypi už didingo fasado? „Aš tiesiog labai daug dirbu“, - sako garsi solistė, vieninteliams pasirodymams Lietuvoje ateinantį sezoną grįšianti tik į vasario mėnesio VCO „Pikų damos“ premjeras. Būtent ši opera buvo jos tėčio, Gehamo Grigoriano pasirodymų viršūnė, o dėl šio pastatymo Asmik ne tik atrado laiko savo įtemptame grafike, bet net ir pakoregavo kitų pastatymų datas ir pirmą kartą po ketverių metų atvyks į Vilnių dirbti premjeros pastatyme.
Asmik Grigorian / FOTO: A. Bakas

Būtent čia ji vėl vienoje scenoje susitiks su savo didžiausia mokytoja ir mama – operos primadona Irena Milkevičiūte. Šiuo metu Asmik ruošiasi didžiulei premjerai – „Salomėjai“ Zalcburgo festivalyje, kurią režisuoja ekstravagantiškasis italas Romeo Castellucci. Interviu ji atskleidė ne tik detalių apie šį darbą, bet ir papasakojo, ką šiandien jai reiškia būti operos solistų dukra, kokie jausmai užplūsta lipant į sceną kartu su mama, kaip ji pati derina mamos ir operos solistės vaidmenis bei prisipažins, kodėl taip svarbu būti įvertintam būtent gimtojoje šalyje.

Esat nemažai pasakojusi apie tai, ką reiškia turėti garsius tėvus ir sekti jų pėdomis, atsidurti ir ištrūkti iš jų šešėlio, - bet ką jums „Onegino“ premjerose reiškė dainuoti su mama, scenoje esant ir sūnui? Koks tai buvo jausmas?

Iš tikrųjų, jausmas buvo ir pažįstamas ir tuo pačiu visada išliekantis nuostabiu, ypatingu. Aš save atsimenu dar vaiką, kai tėvai dainuodavo scenoje, o aš būdavau kartu su jais. Dabar, kai tai yra mano vaikas scenoje, ir mama... Tai - kažkoks labai, labai pakylėtas ir kiekvieną sykį naujas jausmas. Smagu. Žinoma, su mama visada yra labai daug emocijų, kurios užplūsta vienu metu, nes tai yra ir nervas už kitą žmogų, - net didesnis, nei jaudulys už save patį. Tai - įdomu.

Ar tuomet manėte, jog tokių galimybių dainuoti kartu vis daugės, tuo labiau - jų sieksite savo noru? Kodėl?

Kad tokių galimybių bus labai daug, nesitikėjau. Bet kokiu atveju, juk aš pradėjau dainuoti tuo metu, kai mano tėtis visai nebedainavo, o mama artėjo prie karjeros pabaigos. Labai džiaugiuosi, kad tokių galimybių būna, bet suvokiu, kad laikas eina ir tikėtis, kad mes dabar kartu užkariausim pasaulį, - tokio tikėjimo nėra. Bet kuriuo atveju, norisi, kad tokių galimybių pasitaikytų kaip įmanoma daugiau.

Man labai sudėtinga paaiškinti „kodėl“. Na, kodėl, pavyzdžiui, žmonės nori grįžti pas mamą į namus, suvalgyti braškių iš sodo ar tiesiog pabūti po mamos sparnu? Mus su mama sieja labai stiprus profesinis ryšys ir dėl to buvimas scenoje kartu yra labai... visų pirma gimsta labai savotiška energija, kuria tu gali dalintis ir tokia galimybė scenoje yra labai stipru.

Kaip skiriasi jūsų mamos ir tėčio įtakos jūsų profesiniame gyvenime? Kas labiausiai imponuoja iš „jų operos laiko“?

Jos skiriasi radikaliai. Vienas iš tėvų buvo visiškas teoretikas, tai – tėtis, kuris buvo labai didelis muzikantas, bet ir mokyklos šalininkas, gerokai tikslesnis. Mama yra ekstremalus intuicijos meistras, kurios aš visą gyvenimą klausiausi, žiūriu ir stebiu, nes ji valdo kažkokią visiškai išgrynintą intuiciją. Abu man paliko labai dideles įtakas, nes mokiausi ir pas vieną, ir pas kitą. Iki šiandien tebesimokau iš jų įrašų, iš to ką pamenu.

Ir be abejo, imponuoja tie praėję laikai. Kaip sakau tai, kad esu didelių dainininkų dukra, yra palaiminimas ir prakeiksmas tuo pačiu, nes aš žinau tą garsą, kuris turi būti ir kurio šiandien faktiškai jau nebėra ir tam yra begalė priežasčių. Dabar kažkodėl žmonės pradėjo galvoti, kad opera yra sportas be taisyklių. Bet tai yra labai neteisingas požiūris. Nei talento, nei gražaus balso, nei tuo labiau geros aktorystės neužtenka, kad būtum geru operos dainininku.

Operos menas yra labai griežtos, apibrėžtos taisyklės. Tad ir vadinu tai sportu: kaip garsas turi skambėti, kur jis turi skambėti ir panašiai. Aišku, kad tai turi būti lydima talento ir balso galimybėmis, o kai žmogus dar ir yra aktorius, tai - nuostabu! Bet turime nepamiršti, kad opera yra dainavimo menas. O šiais laikais mes tai truputėlį primiršom. Tačiau viskas turi savo pradžią ir pabaigą, manau, kad dabar yra labai daug naujų dainininkų, kurie bando ieškoti tos senosios dainavimo mokyklos. Bent aš tą labai aktyviai darau, nes visus kitus įmanomus būdus jau išbandėm. Šiandien esu užsibrėžusi tikslą pasiekti būtent tą dainavimo lygį, kuriuo galėtų didžiuotis mano tėvai.

Ar kartais nepastebite savyje (gyvenime ar scenoje) pasireiškiant savybių, būdingų jūsų tėvams? Kaip į tai reaguojate?

Aš nežinau, ar tai būtų galima vadinti įpročiais, bet man atrodo labai normalu: aš gimiau iš dviejų žmonių, esu jų meilės pasekmė ir aišku, kad „išlenda“ labai daug skirtingų savybių.. Ir manęs tai nė kiek negąsdina, - atvirkščiai man įdomu, kuo aš panaši į mamą, kuo - į tėtį, - mėgstu analizuoti. Man būtų keista, jei tokių savybių nebūtų.

Atvirai pasakojate, jog norite įkvėpti savo mamą naujoms rolėms ir repertuarui. O kaip įsivaizduojate besikeičiantį savo repertuarą už kad ir 10 metų?

Tai priklausys nuo to, ar man pavyks pasiekti to teisingo ir tikslingo dainavimo. Tuomet kelias yra vienas, jeigu nepavyks – kitas. Ta dainavimo mokykla ir yra tuo nuostabi, kad suteikia tau galimybę ilgam išsaugoti balsą. Kitas klausimas: ar nepavargsiu per visą šitą eiti ir ar norėsiu tęsti tą karjerą. Bet tokiu atveju aš turėsiu pasirinkimą ir jis bus mano valioje, o ne tas variantas, kad nebeturiu balso ir nebegaliu dainuoti.

Nežinau, dabar esu mokymosi kelyje ir mokausi daugybės įvairių dalykų, kas man dabar labai patinka ir dėl to labai į priekį neplanuoju. Koncentruojuosi į šią dieną ir repertuaras natūraliai keisis taip, kaip jis turi keistis, jeigu viskas eis teisingai.

Visai neseniai atsiėmėte Riterio kryžių „Už nuopelnus Lietuvai“, o ceremonijoje dalyvavo ir jūsų mama bei sūnus, brolis. Koks jausmas yra gauti tokį apdovanojimą, būti aukštai pripažintam būtent gimtojoje šalyje, kuri kartais atrodo taip toli? Žinoma, koks jausmas tokiu metu turėti šalia artimuosius?

Visų pirma, jausmas labai brangus todėl, kad kaip bebūtų, kai dirbi ne savo šalyje, visada aplanko ilgesys ir nežinia ar tave namuose žino, vertina, myli, laukia... Kai aplodismentus gauni kitur, nebėra tokio didelio kontakto su savo publika. Todėl tas apdovanojimas ir įvertinimas parodo, kad žmonės tikrai vertina ir girdi. Tai yra tikrai labai daug ir labai smagu žinoti, kad tai yra įmanoma, kad tave tikrai myli ir vertina būtent tavo namuose. Manau, kai esi vertinamas ir saugus namuose (ar šeimos, ar šalies masteliu), - esi visiškai kitas žmogus, dėl to tą labai vertinu ir laikau vienu svarbiausių dalykų. Tai yra tavo saugumas, pasitikėjimas savimi, stiprybė, - dėl to tai yra labai svarbu ir esu labai, labai dėkinga visiems, kas prie šito prisidėjo.

Būtent šis apdovanojimas man suteikė labai daug jėgos eiti toliau. Aš nuolat esu linkusi manyti, kad esu visko neverta, tad ir apdovanojimus priimu truputėlį kaip avansą. Nors, iš kitos pusės, aš dirbu beprotiškai daug ir, kaip ten bebūtų, aš juos užsitarnauju. Visgi tai - mano charakterio bruožas, ir priimdama viską lyg avansu, paverčiu tai motyvacija keliauti toliau ir dirbti dar daugiau.

Bet kuriam žmogui yra beprotiškai svarbu pasidalinti džiaugsmu, skausmu su kažkuo kitu. Dėl to tas artimųjų būvimas yra beprotiškai svarbus. Turi turėti šalia savęs kažką, kas tavimi didžiuojasi, nes kitu atveju tai neturi tokios didelės prasmės, kai esi vienas ir negali pasidžiaugti su kitu. Tuo labiau, manau, jog mano mamai tas apdovanojimas teikia labai daug džiaugsmo.

Kalbant apie artimųjų palaikymą: kaip jaučiatės, kuomet mama stebi ne tik jūsų apdovanojimus, bet ir spektaklius? Tai suteikia daugiau jaudulio? Ar po spektaklio ji dalinasi profesinėmis pastabomis?

Žinoma, kad dalinasi, aš visada ir pati pasiklausiu nuomonės, bet ir to paties jaudulio suteikia. Juk mumyse vis viena yra tas mažas vaikas, kuris visada nori tėvų dėmesio ir kad juo didžiuotųsi, todėl kai mama yra salėje, tai visuomet tampa ypatingu įvykiu.

Nuo kelių metų pati stebėdavote tėvus scenoje? O kada ir pati į ją užlipote? Tikriausiai dar mamos pilve?

Taip ir buvo, - būdama nėščia mama daug dainavo su manimi. O aš girdėjau visada. Kiek atsimenu save, tiek atsimenu tėvus dainuojant. Konkrečiai pirmą pasirodymą scenoje būtų sunku įvardinti – atrodo, kad tai vyko visą mano gyvenimą. O pirmas profesionalus pastatymas, kuriame dainavau buvo 2004 metais.

Kaip skiriasi Nojaus ir Lėjos vaikystė? Šiandien, galbūt, vadovaujatės kiek kitokiais principais? Ar ne?

Tikrai taip, - jų vaikystė tikrai skiriasi. Dabar aš turiu daugiau galimybių, galiu vežiotis Lėją su savimi ir taip toliau. Ir be abejo, dabar yra kitas amžius... Anksčiau norėjosi skubinti dalykus, gyvenai nuolatiniu kažkokio tikslo laukimu, taip ir auginant vaiką: aha, čia jau pradės vaikščiot, bus lengviau, pradės kalbėti... Su Lėja suvokimas yra visiškai kitoks. Tu bandai pristabdyti laiką, nes supranti, kaip greitai jis eina, ir viskas, ką tu gali gauti nuostabiausio yra tame kiekvienos dienos procese. Tu nelauki, kol ji pradės vaikščiot, šnekėt, žinoma, kad yra smalsu, kaip tai vyks, bet nėra to įvykių skubinimo.

Aš be galo didžiuojuosi Nojumi, nes jis yra labai gražus žmogus, turintis labai didelę širdį, kas yra svarbiausia. Kadangi tarp mūsų nėra tokio didelio metų skirtumo, galime daug kalbėtis. Na, bet kaip ten bebūtų, mes niekada nežinom, kaip tuos vaikus auginti. Yra sukurta labai daug stereotipų, o kurie iš jų teisingi, - labai didelis klausimas.

Kuriant vaidmenį atlikėjai dažnai pastebi pasikeitimus savo elgesyje. Ar kažkas panašaus nutinka ir jums? Kaip tuomet elgiatės namuose?

Iš tikrųjų, matyt reikėtų užduoti šitą klausimą artimiesiems. Aišku, kad rolės įtakoja elgesį, savijautą, kitaip ir negali būti, juk tu visą laiką praleidi jas analizuodamas. Bet aš labai tikslingai dirbu ties tuo, kad pati joms daryčiau gerokai didesnę įtaką, negu jos man. Aišku, 100% to išvengti niekada nepavyks.

Jei išvykstu dirbti viena, tuomet dirbu 24 valandas per parą, - neišjunginėju to mygtuko, bet jei esu su vaikais, tuomet labai sąmoningai, parėjus namo tas mygtukas išsijungia iki tol, kol jie nueina miegot. Nes kitaip... aš žinau tą jausmą, kai tu lyg esi su žmogumi, bet jo ir nėra.

Kaip šiuo metu sekasi ruošti tokį didžiulį vaidmenį su išskirtiniu režisieriumi Zalcburge ir toliau būti mama jaunajai Lėjai?

Kaip visi kolegos mano sakė: „Jai niekada nepatiko lengvi dalykai“. Iš tikrųjų, aišku, kad yra be galo sunku ir reikia labai, labai, labai stipriai viską suplanuoti. Žinoma, kad būti ir mama, ir dainininke, tuo labiau, užsibrėžus tokius tikslus, kokius turiu aš, - tu turi dirbti 200 procentų. Vis dėlto labai džiaugiuosi: esu tokiame gyvenimo periode, kuriame man labai patinka visko mokytis. Aš labai myliu savo darbą ir savo šeimą, todėl niekada nepavargstu ir galbūt net truputėlį yra pavojaus persidirbti. Svarbu tai, kad kai esi ten, kur turi būti. Kai tau patinka, ką tu darai, - tada viskas yra šiek tiek paprasčiau.

Ar atvyks į Zalcburgą jūsų mama, Nojus? Ką jums reiškia šis vaidmuo kaip solistei? Kuo jis išskirtinis?

Nojus tikrai bus spektaklyje, o ar mama atskris, dar nežinau.

Man šis vaidmuo yra kažkoks labai artimas, nors aš taip sakau apie visus savo vaidmenis, bet į jį įdėjau tikrai labai savo nuomonės, - daug savęs. Apie kitus vaidmenis galėčiau pasakyti, kad galiu sukurti 15 skirtingų Manon, 20 skirtingų tų ir anų moterų, bet Salomėją matau tik tokią vieną ir aš suprantu, kad iš savo susikurtos vizijos sunkiai galėčiau išeiti. Salomėją visgi matau kaip visiškai nuskriaustą vaiką su visomis po to sekančiomis pasekmėmis. Kitaip jos įsivaizduoti negalėčiau.

Keista, nes šiaip esu iš to tipo aktorių, kurie visada ateina kaip baltas popieriaus lapas, kurį užpildo režisieriaus vizija. Visad stengiuosi taip dirbti. Šį sykį yra kitaip. Dėl to man labai pasisekė, nes režisierius yra simbolistas, vizualinių menių žinovas, todėl mano spektaklio psichoanalizė, nes į Salomėją žiūriu visiškai iš psichologinės pusės, yra užpildoma visais jo kuriamais simboliais ir, man atrodo, kad iš to gausis labai stiprus bendras darbas.

Ar kartais jaučiatės, jog turite nuveikti kažką labai konkretaus, svarbaus vardan savo tėvų?

Turbūt mano tikslas išmokti dainuoti, atrasti tą garsą, kurį girdėjau vaikystėje, be abejonės, yra skirtas būtent tėvams. Žinoma, to pradėjau mokytis tuomet, kai buvo atsiradę visokių problemų, bet viskas sustiprėjo tada, kai išėjo tėtis. Tada aš tikrai pradėjau labai daug investuoti į mokymąsi. Niekada neturėjau per daug ambicijų dainuoti didžiulių vardų teatruose, nes juos visus mačiau jau vaikystėje, o dabar yra labai stiprus noras tiesiog dainuoti ten, kur dainavo tėvai, kur dainavo tėtis. Visų pirma, tai susiję su emocijomis, kuomet atėjus į teatrą yra be galo malonu, nes žmonės atsimena, šneka. Tai man duoda labai didelį užtaisą. Ir tuo pačiu aš esu tam tikras pratęsimas ir man malonu, kad aš galiu stovėti toje pačioje scenoje ir žmonės manimi didžiuojasi ir taip prisimena ir mano tėvus, - dėl to, kad aš ten stoviu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

„Neužmušamos katės“ vaidmuo: knyga apie Gražinos Ručytės-Landsbergienės keturių dešimčių patirtis

Tremtinė – Baikalo ežero žvejė, pianistė, žinomiausio pasaulyje šiuolaikinio Lietuvos...

Į Lietuvą atvyksta literatūros žvaigždė Lutzas Seileris

Į Lietuvą atvyksta vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų Lutzas Seileris. Neseniai...

Rytis Valantinas. Menas tuo ir įdomus, kad neapibrėžiamas

„Šiaip kūryba yra saldus dalykas, jeigu... ji įvyksta“, – menotyrininkei Ramutei...

Asmik Grigorian ir operos „Saulė ir jūra“ kūrėjos turėtų sulaukti 20 tūkst. eurų premijų

Kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas patvirtino tvarką, pagal kurią svarbius tarptautinius...

Oskaras Koršunovas: galėjau daug kartų nuskęsti, bet išplaukiau (6)

Šiemet penkiasdešimtmetį skaičiuojantis režisierius Oskaras Koršunovas žurnalistui Andriui...

Top naujienos

Gražulis išsaugojo teisinę neliečiamybę papildyta 14.52 val. (85)

Seimas antradienį nepatenkino generalinio prokuroro Evaldo Pašilio prašymo panaikinti Petro...

Apsilankė Palangos Basanavičiaus gatvėje ir turguje: kokios maisto ir uogų kainos (7)

Vasarą visi atostogų metu traukia į pajūrį. Tad DELFI Maistas pasižvalgė, kokios kainos...

Seimas nori matyti atlyginimus darbo skelbimuose (1)

Antradienį Seimo posėdyje svarstytas Darbo kodekso pakeitimas, kuris įpareigotų darbdavius...

Derybų dėl koalicijos įkarštyje sugriuvo „tvarkiečių“ frakcija papildyta (88)

Pasitraukus Valentinui Bukauskui „tvarkiečiai“ Seime nebeturi septynių narių, reikalingų...

Sudėtinga byla: vaikinas žuvo, vairuotoja tikina, kad į perėją jis įbėgo (90)

Kauno apylinkės teismas tęsia tragiškos nelaimės aplinkybių nagrinėjimą. Praėjusių metų...

Po ilgų testavimų – pagaliau Lietuvoje: atgabentos pirmosios pėstininkų kovos mašinos (36)

Lietuvą birželio 25 d. pasiekė pirmosios dvi pėstininkų kovos mašinos (PKM) „Vilkas“. Po...

Šiurpią avariją sukėlęs futbolininkas pražudė jaunavedžių porą – pasirodė incidento įrašas (4)

Meksikoje – skandalu virtusi nelaimė, kurios kaltininkas – „Porto“ klubui priklausantis...

„Artinasi pragaras“: neįprasta karščio banga smogs net Skandinavijai (98)

Europoje prasideda savaitę truksianti karščio banga. Nuo Ispanijos iki Šveicarijos temperatūra...

Žemaitaitis turi du planus, kaip gelbėti sugriuvusią „tvarkiečių“ frakciją (8)

Pasitraukus Valentinui Bukauskui „tvarkiečiai“ Seime nebeturi septynių narių, reikalingų...

Pokyčiai artėja: Seimas uždegė žalią šviesą Kepenio sveikatinimo programai (243)

Antradienį Seime svarstymui pristatytos parlamentaro Dainiaus Kepenio Sveikatos tausojimo ir...