Tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’23“ Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ prasideda jau kitą penktadienį. Ji vyks nuo spalio 13 iki spalio 15 dienos.

„Kaip ir kasmet, vėl lankysimės „ArtVilnius“ mugėje ir, tikėtina, eisime vienu ar kitu taku. Šiųmečiame „Take“ bus galima sutikti ir žinomų šalies menininkų, ir pažinti jaunesniosios kartos kūrėjų žanrų bei medžiagų įvairovę.“

Viena ryškiausių šiuolaikinės tekstilės kūrėjų – Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė pristatys savo objektą „Pievos / Meadows“, geriausios praėjusių metų „ArtVilnius’22“ instaliacijos autorius Žygimantas Augustinas į mugę grįžta su nauja instaliacija „Vėsinantis radijas“, Eglė Rakauskaitė savo legendinio performanso pagrindu pristatys naują performansą „Pinklės. Išvarymas iš Rojaus“.

Žiūrovai turės progos pažinti jaunesniosios kartos kūrėjų žanrų ir medžiagų įvairovę. Su savo ir kitų kūnu, kintant jo būsenoms, bus galima susidurti šokėjos, choreografės Airos Naginevičiūtės kūno ištverme paremtoje instaliacijoje. Mugės lankytojai turės galimybę stebėti encefalogramos (EEG) pokyčius, atsirandančius performansų menininkei Marijai Griniuk mugėje patiriant kitų autorių kūrinius.

Prieš meno mugę „ArtVilnius’23“ su parodos kuratoriumi V. Buroku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Koks buvo raktinis žodis, leidęs jums atrinkti meno projektus ir jų atlikėjus šių metų skulptūrų, instaliacijų ir performansų parodai „Takas“?

– „Tako“ paroda skelbia atvirą kvietimą menininkams joje dalyvauti. Šiais metais pasiūlymų sulaukėme apie 80. Iš jų atrinkome 16. Negaliu pasakyti, kad egzistuoja koks nors raktinis žodis, juos visus suvėręs ant vienos smilgos kaip žemuoges. Kūriniai labai įvairūs, tačiau kiekviename iš jų galima įžvelgti tam tikro performatyvumo galimybių, – būtent performatyvumas šiais metais yra visos meno mugės „ArtVilnius’23“ tema.

Menininkai permąsto performatyvumo sąvoką. Įdomu bus pažiūrėti naują legendinio menininkės E. Rakauskaitės performanso „Išvarymas iš Rojaus. Pinklės“ versiją. Šis kūrinys dvi dienas numatytu laiku bus atliekamas gyvai, o ekspozicijoje bus rodoma jo dokumentacija. Praėjusių metų geriausios mugės instaliacijos autorius Ž. Augustinas tęsia bandymus su garso šaltiniais, jo instaliacijoje dalyvauja radijo imtuvai, įvairios radijo dažnių samplaikos, susipinančios į organizuotus triukšmus, o tai juk iliustruoja dabartinę situaciją, kai į mus plūsta ir skandina informacinis triukšmas – įvairios žinios iš įvairių šaltinių. Man pačiam labai smalsu, kaip performanso menininkei M. Griniuk pavyks mugėje pasitelkus encefalografinio galvos apdangalą parodyti smegenų reakcijas jai stebint kitų menininkų kūrinius. Tikiu, kad galėsime ne tik metaforiškai įvertinti smegenų pokytį, kurį sukuria susitikimas su meno kūriniu.

– Ar galime svarstyti, kad šiandien yra geras, tinkamas metas kalbėti apie performatyvumą? Aplinkui jo – labai daug.

– Aš manau, kad performatyvumas visada yra integrali kūrinių dalis, tik mūsų sąmonė dažnai lipa ant grėblio ir mums tarsi sako, kad viskas, kas performatyvu, yra performansas. Todėl „Take“ norėjosi parodyti ir kūrinių, kurie patys savaime, be gyvo žmogaus veiksmo, savo pačia medžiaga atspindi performatyvumo temą. Kartais kūrinys susideda ir iš kelių pakopų – gyvas veiksmas vyksta aplinkoje, kurioje atlikimui naudojamos tam tikros medžiagos, scenografija. Toje aplinkoje lieka veiksmo pėdsakai, paveiktas paviršius. Visa tai taip pat kalba. Mes kaip tyrėjai sekame šiais pėdsakais ir vaizduotėje kuriame savo pačių vaizdinius.

– Ką, jūsų nuomone, performatyvumas reiškia šiandienos pasaulyje? Kartais atrodo, kad mes nieko daugiau ir neveikiame, tik save rodome...

– Tokia provokuojanti mintis, bet tiesa. Judith Butler – JAV poststruktūrizmo filosofė, kitoniškumo ir lyčių performatyvumo teorijų kūrėja sako: „Mes nuolat save performiname.“ Kai kalbame apie socialinius vaidmenis, juk nė vienas iš mūsų vaidmenų nėra vien mūsų pačių parašytas scenarijus, prisiimdami sociokultūriškai nulemtus vaidmenis, save įstatome į tam tikrus vaidmenis pagal situacijas. Jose iš mūsų tikimasi tam tikrų veiksmų. Šiandien juokais galvojau apie Andy Warholo žodžius, kad kada nors ateis laikas, kai visi turės savo 15 minučių tiesioginiame eteryje. Jo citatą reikia perversti – kada nors kiekvienas turės privilegiją nesijausti tiesioginiame eteryje. Mes labai daug ką veikiame vaizdo kamerai net ir tada, kai jos nėra šalia. Gal tai nebūtų nieko blogo, jei sutaptų su mūsų vidaus savijauta. Neseniai gatvėje mačiau vaikiną, kuris, matyt, filmavo kažkokį epizodą „Tiktok“ – entuziastingai kalbėjo ir šypsojosi. Vos nuleidęs asmenukių lazdą tarsi virto visai kitu žmogumi – rūškanu ir nepatenkintu.

– Menininko funkcija yra rodyti kitiems, ką jis sukūrė, taigi, performatyvumas tarsi turi prasmę?

– Net ir prieš tai aptarti įrankiai yra puikūs, tinkami, nors performatyvumas yra kur kas platesnė sąvoka, labiau filosofinė ir lingvistinė kategorija, už kurios slypi veiksmo arba pasikeitusio santykio potencialas. Pavyzdžiu galėtų tapti santuokos sakramentas. Jei vakarėlio metu prieš liudininkus pasakome – esame vyras ir žmona, juk nebūtinai taip ir bus, kaip pasakėte. Tačiau, kai santuoka įvyksta per tam tikrą bendruomeninį ritualą, kai santuoką patvirtina įgaliotas žmogus, kuriam deleguota tokia teisė, o jaunieji liudininkų ir bendruomenės akyse ištaria „taip“, jų socialinis statusas tarsi persikeičia.

Taip pat ir mene, kai kalbame apie medžiagas, skulptūriškumą, instaliacijas ir taip toliau, kūriniuose performatyvumas nėra tiktai pats performansas. Performatyvumas gali būti užkoduotas tapyboje, skulptūroje, kur prasmė kuriama per medžiagas. Filosofė Karen Barad teigia, kad mes dažnai tampame kalbos įkaitais, nes įžodiname medžiagas. Leiskime medžiagai pačiai kalbėti jos raiškos būdais – per jos integralias savybes, mėginkime mąstyti per medžiagą.

– Kai kurie menininkai savo kūrinius lengvai įžodina, o kiti renkasi tylą, kviečia suprasti kūrinius pačiam. Kaip manote, ar žiūrovui bus lengviau, jei menininkas paaiškins kūrinį?

– Egzistuoja labai skirtingi požiūriai: vienus sunkiai pertrauksi, o kiti – ir visai mažakalbiai. Mane žavi ir vieni, ir kiti, – tai kalba apie daugybę galimybių patirti meno pasaulį. Aišku, kad žmonių kalba padeda mums dalytis patirtimis, bendruomeniškai aptarti reiškinius, tačiau kūrybos aktas – perdėm individualus ir dažnai atliekamas vienatvėje. Ir tai vyksta nebūtinai studijoje, kūryba gali vykti upės pakrantėje tyrinėjant atsivėrusius išplautus įvairius žemės klodus, jų mineralinę sandarą.

Norėčiau pabrėžti ir išryškinti skirtumą tarp tų, kurie kuria tam tikras fabulas, naratyvus, siužetus, tam tikrą iliuziją, reprezentacinius kūrinius, leidžiančius atpažinti vaizdą. Visai kas kita, kai kūrinio turinys reiškiamas per medžiagą, kai kūrinio prasmę veikia įvairūs medžiagos apdirbimo procesai – kaitinimas, liejimas, veržimas, o gal net ir pačios medžiagos vidinės savybės, kurias menininkas jautriai išviešina. Gali akcentuoti ir išryškinti medžiagos santykį su kūrėju, tačiau šie kūriniai beveik visada kviečia įsižiūrėti, kontempliuoti. Tai – labai skirtingos meno prieigos, kurių viena kūriniu naudosis tarsi scena susitikimui su kitais, dalysis vertybinėmis nuostatomis ir ragins keisti pasaulį, o kita pasaulį keis medžiagos lygmeniu.

– Jūsų parodoje performatyvumas skelbiamas ir tiesiogiai – performanso menu. Ką tokio įdomaus bus galima pamatyti „Take“ šiais metais?

– Aš labai mėgstu performanso žanrą, viena vertus, jis gali būt labai energingas, rėksmingas, dinamiškai aktyvuojantis publiką, o kitas paremtas kūno ištverme, trukme, galintis trukti visą dieną, tris dienas. Šiais metais „Tako“ ekspozicijoje pamatysime kūno būsenų instaliacijoje. Choreografės, šokėjos ir pedagogės Airos Naginavičiūtės instaliaciją bus galima stebėti visomis mugės dienomis, nepaisant šurmulio aplinkui. Savo kūną šokėjai tarsi perkels į alternatyvią laiko juostą, per šį kontrastą turėsime galimybę akis nukreipti tiek į išorę, tiek į vidų.

Performansai, paremti veiksmu laike – trukme, skirti žiūrovams, bet jie dažnai žiūri ne tik savo akimis, bet ir per savo išmaniuosius įrenginius. Filmuoti vaizdai tuojau pat patenka į tam tikrą dėmesio ekonomiką socialiniuose tinkluose, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad, jei performansas nėra fotogeniškas populiariajai kultūrai ar jo nepagavo algoritmai, jis yra mažiau vertingas. Kai kuriems žmonėms būtent tai, kad jis nėra fotogeniškas, yra geroji performanso pusė.

Keturioliktoji tarptautinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’23“ - spalio 13–15 dienomis. Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ įsikurs 300 menininkų, 70 meno galerijų ir institucijų iš 18 pasaulio šalių. Šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius’23“ organizuoja Lietuvos meno galerininkų asociacija. Mugės vadovė – Diana Stomienė, meno vadovė – Sonata Baliuckaitė. „ArtVilnius’23“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Globoja Vilniaus miesto savivaldybė. Mecenatas – advokatų kontora COBALT, pagrindinis partneris – Lietuvos parodų ir kongresų centras „Litexpo“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt