Pirmoji tradicija tapytojo darbuose yra atliepta hiperrealistiškai modeliuojant gamtos formas – dažniausiai itin tiksliai vaizduojant vynuogių lapus ir kekes. Iki smulkiausių gyslų ar iškirmijimų nutapyta augalija yra ikoniškas, visiškai nestilizuotas, neredukuotas ir tiesiogiai suvokėją į paveikslo realybę panardinantis siužetas. Vynuogių siužetą galima traktuoti kaip neatsitiktinį – legenda teigia, kad trompe-l’œil žanras gimė antikos laikais tada, kai tapytojas Zeuksis nutapė vynuoges taip realistiškai, kad paukščiai nutūpė ant paveikslo lesti. Sekant šia tradicija, renesanso tapytojai (Joos van Cleve ar Fernando Yañez de la Almedina) stengėsi kuo labiau sugluminti stebėtoją netikėtomis optinėmis iliuzijomis, pavyzdžiui, ant Madonos su kūdikiu figūros nutapydami tupinčią musę. Suvokėjo perspektyvoje svarbiausias įtampos momentas rasdavosi tada, kai jis netekdavo supratimo, kur prasideda ir kur baigiasi paveiksle vaizduojamas siužetas, ir koks yra šio siužeto santykis su realybe (kurioje stovi pats paveikslo stebėtojas), kuomet net ir su paveikslo siužetu visiškai nesusijusios detalės taip pat paaiškėdavo esančios dirbtinės. A. Braziūnas savo darbuose panašią įtampą kuria sugriaudamas paveikslo iliuzijos „ketvirtąją sieną“ – realistiškai vaizduojami gamtos elementai tame pačiame paveiksle staiga praranda spalvą ir yra vaizduojami kaip grizailė, arba paveikslo fonas gradualiai tampa nespalvota „nuotrauka“. Taip yra užaštrinamas paveikslo suvokimas – stebėtojas pradeda vertinti ne tik jusles apgauti besikėsinantį siužetą, tačiau ir dailininko gebėjimus kurti realybės pakaitalą ir jį iškreipti kaip tik pageidaujama. Suvokėjas negali pilnai įsijausti, kad vaizduojami dalykai yra realūs, nes tuo pačiu metu yra provokuojamas matyti ir sukurto vaizdo dirbtinumą. Būtina atkreipti dėmesį, kad A. Braziūną ypač domina skirtingų faktūrų optinės iliuzijos – nuo šviesos atspindžio metalo induose, planetų ir dangaus kūnų kraterių, gelstančių ir džiūvančių lapų, šiurkštaus žvirgždo, iki ūkanotų debesų. Kartais paveiksluose net nėra siekiama sukurti realistišką, tačiau kitokį, ne potėpiais formuojamą, o liejamą ar taškomą paviršių.
Tačiau kai kurių paveikslų centrinis siužetas nėra vien akį pagaunanti iliuzija. Atskirų A. Braziūno paveikslų išdėstymas atkartoja baroko laikotarpiu išvystyto „medžioklės grobio“ natiurmorto kompozicijas. Kaip ir istoriniuose paveiksluose, tapytojas vaizduoja fazanų, ančių ir sumedžiotų kiškių figūras, išsidriekusias kraujo raudonumo ar ultramarino fone, verčiančias ieškoti metaforiškų poteksčių apie prabangą, išskirtines pramogas ir kūniškus malonumus. Kartais – kaip ir renesanso mene – A. Braziūno paveiksluose vaizduojami siužetai atliepia lingvistinius aforizmus – pvz. kiškiakopūsčių pievelėje vaizduojami kiškiai, arba juoda avis stebi kaip – tikra Giuseppe Arcimboldo maniera – kostiumuotos žmogystos galva tampa sudaryta iš Briuselio kopūstų, o virš jo skriejantis popierinis lėktuvėlis tampa tarptautinės biurokratijos simboliu. Neįprasti vaizdiniai yra kuriami ne tik žodžių žaismu, tačiau ir fantasmagorišku kontekstų supriešinimu – vaizduojama plunksnuose paskendusi katė, dykumoje dūlantys popieriniai laiveliai, popieriaus lėktuvėlį besivaikantis kosmonautas ar nepažįstamoje planetoje prismaigstyti vėjo malūnėliai. Taip realistiškai modeliuojamuose paveiksluose yra derinamas „literalizmas“ (pažodiškumas) ir perkeltinės bei archetipiškos objektų prasmės. Dėl šios priežasties paveikslai primena renesanso laikotarpiu atsiradusius rebusus ar koliažiškas ir siurrealias emblemų knygas, kuriose kiekvienas vaizdinys turėjo keistą, daugiau ar mažiau suvokiamą parabolę.
Plėtodamas parabolių temą A. Braziūnas antropomorfizuoja avių atvaizdus, suteikdamas joms žmogiškų bruožų. Avies ir žmogaus išgyvenimų sulyginimas, savaime suprantama, kyla iš antikinių (krioforo ar moschoforo) skulptūrų ir pagal šias skulptūras suformuoto biblinio Kristaus Ganytojo įvaizdžio. Sužmogintos avies vaizdavimas turi iš tiesų ilgą bei kuriozišką ikonografinę tradiciją. 2020 m. atliekant garsiojo Gento altoriaus paveikslo restauraciją buvo atskleista, kad vėlesnių laikų restauratorius užtapė Jan van Eyck nutapytas Dievo Avinėlio akis, kadangi tikrasis kūrėjas pavaizdavo jas sekdamas žmogaus, o ne ėriuko anatomija. Vėlesnių laikų maldininkams gąsdinamai žmogiškas gyvulio žvilgsnis kėlė tokį diskomfortą, kad keistos avinėlio akys turėjo būti užtapytos. Dar vėlesnių laikų – romantistų ir prerafaelitų – paveiksluose avių banda simbolizavo visuomenės kolektyvinę sąmonę. Varnos, kapojančios nuo grupės atsiskyrusį ėriuką August Friedrich Schenck paveiksle, ar daugybė paveikslų, vaizduojančių pusnyse įstrigusias avis, laukiančias šildančios saulės patekėjimo kaip krikščionių bendruomenė laukia Kristaus išganymo, simbolizavo visuomenės normas ir svarbą veikti unisonu. Tokia avis humanizuojanti ikonografija iš dalies priminė singerie paveikslų, kuriuose satyriškai vaizduojamos žmogišką visuomenę sukūrusios beždžionėlės, tradiciją. Satyra ir antropomorfiškos avių bendruomenės ikonografija yra matoma ir A. Braziūno paveiksluose. Juose vėlgi žaidžiama nepritapėliams taikoma idioma „juoda avis“, ypač paveiksluose, kuriuose juodai-baltos avys vaizduojamos monochromistiškai, lyg nespalvotos nuotraukos personažai, įklijuoti į ypatingai spalvingus peizažus. Avių pozicionavimas pirmame paveikslo plane turėtų suvokėjui sufleruoti, kad jis mato portretą, tačiau ženklus jų „veidų“ išcentravimas ir fono tuštumos išryškinimas, arba keistai iškraipyti socialiniai įpročiai (avis yra visa nukabinėta moteriškais papuošalais, kadangi neturi tų kūno siluetų, kuriuos juvelyrika yra skirta akcentuoti) sukuria neaiškumo jausmą ir įtampą tarp to, kad stebėtojai norėtų įsisąmoninti jiems atpažįstamus archetipus kaip reikšmingus, ir to, jog šis reikšmingumo jausmas neatitinka paties siužeto. Pirmame plane matoma figūra turėtų būti svarbi ar iškili, vaizduojamos asmenybės veido išraiška turėtų diktuoti paveikslo nuotaiką, o vaizduojami aksesuarai – išduoti asmenybės statusą. Tačiau vietoje to į suvokėją iš paveikslų žiuri, atrodytų, ne itin mąslūs, tačiau pakankamai patenkintų avių snukiai. Kiekviena avis yra tiek charakterizuota, kad paveikslai galėtų būti traktuojami kaip komentarai apie personalijos esmę, ir kiek personalija ar charizma yra svarbi formuojant arba individualią asmenybę, arba platesnius socialinius santykius. Kartais avies personažas yra pakeičiamas povu ar kosmonautu – vėlgi pažodinėmis, tam tikrus charakterio bruožus tiesmukai simbolizuojančiomis, figūromis.
Iki balandžio 12 dienos eksponuojami parodos „Kelias į save“ paveikslai ne tik kvies lankytojus keliauti tapytojo A. Braziūno kūrybinių ieškojimų takais, tačiau ir palydės suvokėją tapybos siužetiškumą apmąstančių užuominų labirintais. A. Braziūno paveikslai primena, kad tapyba savo genezėje buvo skirta kuo tikslesniam realybės įspūdžiui sudaryti, tačiau pakankamai greitai ji taip pat buvo pasitelkta suteikti pavidalą ne supančioje aplinkoje, o tik žmogaus sąmonėje egzistuojančioms idiomoms (palyginimams, rebusams ir metaforoms). Dailininkas galiausiai iškreipia kolektyvinėje sąmonėje egzistuojančius įvaizdžius ir simbolius taip, kad tai ką visuomenė suvokėjui pavertė tikėtina ir atpažįstama, kūrėjas transformuoja naujai ir netikėtai, kaip tą gali padaryti tik individuali kūrybiška asmenybė.