2022 m. vasario mėn, prasidėjus karui Ukrainoje, dramaturgei Kristinai Marijai Kulinič bei 7-iems jaunosios kartos aktoriams, aktyviai besigilinantiems į sudėtingą karo situaciją ir remiantiems Ukrainą ar savanoriaujantiems, režisierius Artūras Areima pasiūlė pradėti kolektyvinį kūrybinį procesą ir parašyti pjesę, kuri pristatytų ne tik aktualią, kontroversišką publicistinę ir dokumentinę medžiagą, Ukrainos autorių kūrybą, bet ir esamu laiku patiriamus savo, kaip Lietuvos piliečių, jaunų karo liudininkų, išgyvenimus. Kūrybinė komanda įsitikinusi, jog kūryba, nepaisant to, kad yra bejėgė karo lauke, šiuo metu yra pagrindinis menininko įrankis, išraiškos būdas, būdas susitvarkyti su psichologine sveikata ir kuo adekvačiau reaguoti į vykstančią katastrofą.
Pjesės ir būsimo spektaklio kūrybinė komanda sąmoningai vengia naudoti autentiškus (ne poetinius) ukrainiečių tekstus, kadangi visus kūrėjus vienija įsitikinimas, jog pirmuoju asmeniu etiška kalbėti tik apie asmeninę patirtį – šiandien teatras, deja, nepajėgus įkūnyti ir perteikti žiaurių, esamu momentu vykstančių konkrečių žmonių išgyvenimų.
Apie spektaklį – pokalbis su režisieriumi Artūru Areima.
– Kaip ir kada tau kilo idėja kurti spektaklį būtent šia tema?
– Idėja kilo anksčiau nei prasidėjo rusijos invazija / genocidas. Leidykla „Kitos knygos“ išleido Serhijaus Žadano romaną „Internatas“, jis ir buvo pirminis inspiracinis taškas. Pradėjau rašyti romano inscenizaciją. Autorius pasakoja apie ukrainiečius, kurie gyvena Ukrainos vietovėse (Donbasas, Charkovas), kuriose nuolat tvyro politinė įtampa, kur niekada nežinai, kada užlipsi ant minos, ar būsi sušaudytas važiuojant taksi, kur negali išeiti iš namų kada nori, kur nuolat su savimi turi turėti pasą, kur mokyklos uždaromos ir paverčiamos kareivinėmis, kur nuolatinis nesaugumas, kur neaišku, kas yra kas, kuris stovi kurioje pusėje, ar tai ukrainietis ginantis savo tėvynę, ar separatistas, palaikantis rusijos imperialistinę tautos valdymo formą, žudantis savo tautietį – Ukrainos pilietį. Tai karo lauko zona, laukianti atviros ugnies prasiveržimo ir rusų invazijos užimti visą Ukrainą.
Skaitant šį romaną viduje tvyrojo nuolatinis nerimas, nuojauta, kad greitu metu nutiks kažkas baisaus. Norėjau sukurti spektaklį kaip perspėjimą, kad ruoštumėmės blogiausiam. Ir po poros mėnesių tai, ko labiausiai bijojau – įvyko. Turėjau keisti temą ir mintį, nes perspėjimas pavėluotas ir vyksta žiaurūs įvykiai. Daug galvojau, ar reikia karo metu kalbėti apie karą. Juk menas bejėgis prieš karą ir realybėje žūstančius žmones. Bet kasdienybėje jutau didžiulį skausmą, pyktį ir apatiją apskritai kažką kurti, nes atrodo, šis laikas turi būti skirtas ne kūrybai, o priemonėms padėti kenčiantiems nuo karo. Įsitraukiau į žiniasklaidos lauką, į pagalbos akcijas ir taip toliau. Susidurdavau su daug žmonių, kurie vaikščiodavo su nerimo, baimės, pykčio nežinomybės pripildytomis akimis. Dauguma tarsi norėdavo kalbėti apie karą, bet tai vyko daugiau žiniasklaidos, naujienų lauke, bet bendraujant matydavosi, kad žmonių viduje yra kažkas daugiau, ko jie neišsisako, kas užstringa gerklėje ir nevirsta nei žodžiu, nei garsu, nei riksmu.
Todėl gimė mintis, kad vis dėlto reikia kalbėti apie karą, kad būtina kalbėti apie jį, ir tai daryti teatre, nes šis scenos menas yra grįstas kolektyviniu išgyvenimu, kolektyvinė yra pati teatro kūrimo prigimtis. Pagalvojau, gal taip galima išleisti tą užstrigusį gumulą iš gerklės?
Žinoma, šiuo kūriniu nesiekiame perpasakoti realių žmonių kare patirčių, nes tai atrodo nesąžininga, ta patirtis yra tokia skausmingai didelė, į sceną jos neįkelsi ir niekas to nesuvaidins, ir to daryti nereikia, nes bus didžiulis melas ir neetiška tų žmonių atžvilgiu. Todėl spektaklyje pasirinkome kalbėti patys, ką mes patiriame, išgyvename, matydami, girdėdami, jausdami, kai viskas vyksta labai ARTI.
– Kodėl, tavo nuomone, šis spektaklis turi būti pristatytas būtent dabar? Dalis žmonių karą jau išmoko priimti kaip neišvengiamą faktą, atrodo, kad kai kurių žmonių jis taip stipriai jau nebeveikia.
– Karas, nežmogiškas elgesys su nekaltais žmonėmis paliečia ir palieka gilius moralinius, psichologinius randus, traumas net tuose žmonėse, kurie nėra tiesiogiai susiję su karu, ir nepaisant to, kad dabar jaučiamės neva šiek tiek prie to įpratę. Nuolat matome, girdime per įvairias medijas, žurnalistinius straipsnius: žudomi, prievartaujami vaikai, moterys, senyvo amžiaus žmonės. Matome, kaip mama, tėvas laiko ant rankų negyvą kelių mėnesių vaiką, kaip žmonės lieka be namų, be artimųjų, draugų, kaip slepiasi ir yra priversti gyventi metro stotyse, rūsiuose, be vandens, be elektros, maisto, šilumos. Visa, kas vyksta, yra žiauru, nepateisinama ir protu nesuvokiama, kaip taip galima elgtis, tai kelia baisiausius jausmus, jie mumyse klaidžioja, nerasdami išėjimo, neleidžiantys nusiraminti. O spektaklis, tikiu, gali virsti tam tikra kolektyvine terapija. Kai mes pradėjome kurti, buvo be galo sunku kalbėtis, dalintis mintimis, bet po truputį atsivėrėme, daug kartų išsiverkėme, dar ir dabar bežiūrint į vienas kito etiudus pasitaiko ašarų, bet kažkaip jaučiu, kad tas gumulas gerklėje sumažėjo, kad randame būdą tai iškomunikuoti, nesijausti vieniši šiame žiauriame žmonijos istoriniame tarpsnyje.
– Būsimo spektaklio kūrybinėje komandoje matome jau ilgamečius trupės narius, bei visai naujus žmones AAT kūryboje. Kaip rinkaisi komandą šiam darbui?
– Šioje komandoje dirba itin jautrūs žmonės, kurie nė sekundę nėra abejingi žmogiškumui ir tam, kas vyksta šiame pasaulyje. Manau, kad tik su tokia komanda buvo galima kurti tokį spektaklį. Tik su tokiais švariais žmonėmis galima kurti spektaklį apie tokią skausminga, jautrią ir tuo pat metu žiaurią temą. Turiu vilties, kad bus įmanoma pajusti tą švarą ir jautrumą sklindančius nuo scenos ir kad kartu sumažinsime tą gumulą, kuris vis dar stringa gerklėje.
//
Spektaklyje naudojamos poezijos autoriai: Halyna Kruk, Aneta Kamińska, Oksana Lucyšyna, Lesyk Panasiuk, Iryna Šuvalova
Vertėjai: Marius Burokas, Antanas A. Jonynas, Vytas Dekšnys
Kitų tekstų autoriai: Šarūnas Datenis, Kristina Marija Kulinič, Modesta Jakeliūnaitė, Monika Poderytė, Gytis Laskovas, Eglė Grigaliūnaitė, Eglė Špokaitė, Milda Naudžiūnaitė
