Pirmasis kūnas prirakintas prie kuolo: auka uždusinta, subadyta, ant kaklo kaba deganti padanga. Kas tai? Gaujų įvykdytas kerštas ar daug tamsesnis nusikaltimas?
Kažkas prie kriminalisto seržanto Logano Makrėjaus durų palieka kaulų ryšulėlius, bet pareigūnas turi didesnių rūpesčių. Konkuruojančios narkotikų prekeivių gaujos kovoja dėl produkto ir teritorijos, dingo paauglių porelė, kažkas žaloja imigrantus iš Azijos, Loganui ramybės neduoda nauja ambicinga detektyvė seržantė, be to, jis sulaukė nepageidaujamo vietinės gaujos vado dėmesio.
Aptikus dar vieną kūną, paaiškėja, kad šios dvi žmogžudystės sutampa su naujo populiaraus romano siužetu. Ir galbūt nedideli kaulų ryšulėliai daug svarbesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Anksčiau išleistos autoriaus knygos: „Sutrupinti kaulai“, „Tamsus kraujas“, „Tuščios akiduobės“, „Gęstanti šviesa“, „Šaltas granitas“, „Atvira žaizda“ ir „Skerdykla“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Kviečiame skaityti ištrauką.
– Reikalauju, kad jį areštuotumėte! – profesorius Marksas sėdėjo ant juodo odinio fotelio krašto ir prie apatinio žandikaulio glaudė pluoštą drėgnų popierinių rankšluosčių. Kelios likusios žilos sruogos buvo prilipusios prie blizgančios plikės. Dideli akiniai auksiniais rėmeliais išmarginti pirštų atspaudais. Jokio smakro – veidas susiliejęs su kaklu. Goldingas buvo teisus: šis žmogus tikrai priminė dešrelę. – Šioje institucijoje tavo dienos suskaičiuotos, ar mane girdėjai? Suskaičiuotos!
Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, Goldingas stovėjo nugara į langą. Jo dešinys skruostas buvo patinęs, ant blizgančios odos jau ryškėjo mėlynė.
– Užsičiaupk ir pasakyk jiems tai, ką pasakei man.
– Įsibrauti į mano biurą, rėkti nesąmones...
– Tu žinojai, kad ji pavojinga!
Loganas pasitrynė smilkinius:
– Ar tikrai...
– Jis mane užpuolė!
Goldingas žengė profesoriaus Markso link.
– Aš sumalsiu tave į miltus, tu neprofesionalus menkysta. Ji nužudė Rojų Formaną!
– Nežinai, ar tai...
– Ar įsivaizduoji, kiek laiko ir jėgų skyriau Rojaus gydymui? O tu savo mylimiausią psichę paleidai nuo grandinės, kad jį nužudytų!
Profesorius Marksas prasižiojo ir pageltusiu liežuviu perbraukė per kaplius.
– Tu man nuskėlei dantį. Galiu tave paduoti į teismą.
– Dantis bus menkiausia tavo problema...
Loganas trenkė kumščiu į stalą.
– Gana!
Stojo tyla.
Goldingas vėl atsirėmė į palangę.
– Pasakyk jiems, ką pasakei man, Marksai, arba, prisiekiu Dievu...
Profesorius atsikrenkštė, pasimuistė fotelyje ir nusuko žvilgsnį.
– Dėl pacientų konfidencialumo aš negaliu...
– Jis su Agnese palaiko ryšį nuo tada, kai ji dingo. Kalbėjosi su ja.
Profesorius Marksas įsmeigė akis į kolegą.
– Sakiau tai griežtai laikyti paslaptyje. Tu negali pažeisti...
– Oi, suauk. Manęs nesaisto jokie konfidencialumo įsipareigojimai, ji – ne mano pacientė. Jei būtų mano, dabar nelakstytų po miestą ir nepadeginėtų nelaimėlių, kurie kovojo už tėvynę!
Loganas pažvelgė į Čalmers. Ji sėdėjo ant gulto ir viską užsirašinėjo. Gerai.
– Mes laukiame orderio. Kai jis ateis, galėsite rinktis: arba su mumis kalbėsite, arba mes jus areštuosime už trukdymą vykdyti ikiteisminį tyrimą, nuvešime į nuovadą ir įmesime į kamerą.
– Negalite to padaryti. Aš esu auka. Šitas menkysta...
– Tuomet rytoj iš ryto stosite prieš šerifą, jus išsiųs į Kreiginčą ir laikys ten, kol nuspręsite bendradarbiauti.
Marksas apsilaižė lūpas.
– Jūs... Aš esu gydytojas, negaliu tiesiog...
– O Agnesė Garfild vis dar ten, – jis parodė pro langą, – slapstosi ir žudo žmones! Tikrai norite būti atsakingas už dar vieną mirtį?
– Nesu atsakingas už jokią mirtį. Tai, kas nutiko Rojui Formanui, nuo mano veiksmų nepriklausė. Jei Agnesė...
– Ji tą nelaimėlį primušė, prirakino prie kuolo, prismaugė, užmovė ant kaklo padangą ir padegė. – Loganas įsikišo ranką į kišenę. – Gal norite pamatyti nuotraukas? Norite pamatyti, kaip tai atrodo?
Profesoriaus Markso keliai sudrebėjo, jis suglaudė kojas, lyg Loganas jam ką tik būtų spyręs į tarpukojį.
– Aš daviau Hipokrato priesaiką...
Goldingas puolė ant jo, ir cyptelėjęs Marksas susigūžė fotelyje.
Čalmers pašoko, užstojo kelią ir įrėmė delną Goldingui į krūtinę.
– Gerai, visi nurimkime.
Deivis žvelgė jai per petį:
– Pasakyk jiems, Marksai.
Profesorius užsimerkė ir rankomis apsivijo krūtinę:
– Daviau priesaiką.
Susigūžęs ir prie kaktos priglaudęs ranką Goldingas žvelgė pro kabineto langą.
– Ar tikrai ketini jį suimti?
Loganas pakėlė akis nuo telefono ekrano.
– Kai tik faksu atsiųs arešto orderį.
– Gerai.
Pro langą veržėsi pilka šviesa, kabinetas maudėsi popietės šešėliuose. Buvo daug tyliau, kai profesorius Marksas nebeaiškino apie savo teises ir nesiskundė dėl nuskelto danties. Žinoma, Čalmers nedžiūgavo – jai teko pareiga stebėti savo kabinete uždarytą Marksą ir saugoti, kad daktariūkštis nepaspruktų į kokią Faifo skylę ar hedonistinį Inverurio lopšį, bet su pareigomis kriminalistė seržantė susitvarkė puikiai. Gera charakterio grūdinimo priemonė.
Bent jau taip visada sakydavo Styl, skirdama pačias šlykščiausias užduotis.
Loganas vėl pažvelgė į telefono ekraną. Gauti devyni balso pašto pranešimai ir šešios trumposios žinutės. Beveik visas siuntė Styl:
Prakeiktas šunsnuki! Nudirsiu tau kiaušus ir vietoj kepurės užmausiu ant galvos!
Žinojai, kad susitikime man reikės tavo pagalbos!
TUOJ PAT nešk čia savo užpakalį !!!!!!
Ir daugybė kitų grasinimų nurėžti kiaušus. Kokia Styl bebūtų, bent jau nevynioja žodžių į vatą.
Ištrinti.
Jis ištrynė ir kitas žinutes, nesivargindamas skaityti ištisų keiksmažodžių tiradų.
Goldingas atsikrenkštė:
– Žinau, kad tempti Marksą už sprando buvo kiek... neprofesionalu, bet...
– Gerai buvai jį sugniaužęs.
– Rojus Formanas buvo padaręs tokią pažangą, jam taip gerai sekėsi. Ir visko netekti... – psichologas šniurkštelėjo. – Kodėl nepasakei, kad jis ir buvo ta padegtoji auka? Ryte, kai kalbėjausi su Robertu Vaitu?
– Nežinojau, kad jį pažinojai. Priešingu atveju nebūtum galėjęs kalbėtis su Vaitu dėl interesų konflikto.
Kitą žinutę siuntė Renis: skundėsi, kad Henrio Skoto nerado prie Gilkomstouno bažnyčios, klausinėjo, kodėl Čalmers tapo favorite, ir aiškino, kaip tai nesąžininga. Bla, bla, bla.
Ištrinti.
Atėjo ir prekybininko Timo Meiro žinutė.
Kur esi, Makrėjau? Tarėmės 3 valandą! Atnešiau sausainių ir kitų prekių!!!!!
Šūdas. Trečią. Tiek to, nesvarbu.
Loganas ėmė rašyti atsakymą:
Nebūk mergaitė. Postūmis žmogžudystės tyrime. Susitikime vėliau. Gal apie 17:15?
– Ar žinojai, kad Rojus dalyvavo operacijoje „Audra dykumoje“? Už priešo linijų kovojo su Respublikos gvardija. Jo būrį užspaudė snaiperių ugnis, o tada ėmė kristi minosvaidžio šoviniai. Žuvo būrio vadas ir pusė karių. Rojui akis sužeidė skeveldra. Pusaklis, stipriai nukraujavęs, apšaudomas vieną iš savo bičiulių jis kelis kilometrus nešė atgal į bazę.
Loganas pažvelgė į telefoną.
– Styl jis aiškino, kad užvažiavo ant pakelės bombos.
– Koks skirtumas, svarbu, kad Rojus buvo didvyris. Kovodamas už savo tėvynę, jis buvo sužeistas, o tada pateko į gatvę. Pastaruoju metu sveiko, – psichologas įsiplieskė, – kol neįsivėlė užsispyrėlis profesorius Marksas.
