aA
Šveicarų kilmės architektas Jeanas Robertas, baigęs studijas prestižiniame Ciuricho ETH, keletą metų dirbo brolių de Bosset firmoje, architektūros objektus projektavo Šveicarijoje, Olandijoje. 1972 m. išsikėlė į Meksiką. Susipažinęs su neordinariais mąstytojais Ivanu Illichu, Johnu McKnightu, architektu Johnu Turneriu, ėmė tyrinėti įvairių modernybės reiškinių ištakas, ieškojo alternatyvų industriniam urbanistikos modeliui. 1973–1975 m. vedė seminarus Illicho įsteigtame Tarpkultūrinės dokumentacijos centre (CIDOC). Tapo Jungtinių Tautų teritorijų planavimo konsultantu. Įvairias architektūros disciplinas profesorius dėsto Kernavachos ir La Salle universitetuose Meksikoje.
Mies van der ROHE. Moderniojo meno muziejujus Berlyne
Mies van der ROHE. Moderniojo meno muziejujus Berlyne
© Autorių nuotr.

XX a. 10-ajame dešimtmetyje Pensilvanijos valstybiniame universitete kartu su Ivanu Illichu rengė plačiai pagarsėjusį seminarą, skirtą „modernybės archeologijai“. Vokietijos Hageno „laisvajam universitetui“ (Fernuniversität) parengė kursą ir studijų knygą, analizuojančią namiškumo (domesticity) istoriją, namų erdvės suvokimą. Rašo ir skelbia savo tyrimus ispanų, vokiečių, prancūzų, anglų kalbomis, yra nuolatinis žurnalo Ixtus autorius. Kartu su iškiliu prancūzų filosofu ir ekonomistu Jeanu Pierre’u Dupuy paskelbė veikalus „Gerovės išdavystė“ (La Trahison de l’Opulence. 1975), „Laikas, kurį iš mūsų pavogė“ (Le Temps qu’on nous vole. 1980). Ispanų kalba parašė knygas „Ekologija ir technologijų kritika (1992), „Vanduo yra bendruomenės nuosavybė“ (1994), „Išlaisvinti gyvenseną“ (1999), trijų dalių studija „Erdvė ir istorija“ (1998) pasirodė vokiečių kalba.

Kultūros barų skaitytojams siūlome šio neeilinio mąstytojo ir talentingo architekto istorinius-filosofinius svarstymus, paskelbtus žurnalo International Journal of Illich Studies specialiai jam skirtame numeryje. Prieš du dešimtmečius parašytas tekstas tebėra aktualus ir šiandien, o tai, beje, rodo, kokia didžiulė dogmų, kaustančių architektūros teoriją, galia. Rengdamas spaudai šią publikaciją, paprašiau Jeano Roberto, kad atsakytų į keletą mane dominančių klausimų.

Almantas Samalavičius. Kas paskatino atsisakyti užtikrintos profesinės karjeros Europoje (kiek žinau, suprojektavote respektabilaus banko pastatą Šveicarijoje)? Išvykote į kitą pasaulio kraštą, atsidūrėte neįprastoje kultūrinėje aplinkoje...

Jean Robert. Tai veikiausiai susiję su mano kilme. Gimiau nedideliame Mutjė (pavadinimas sietinas su Monasterium, t. y. vienuolynu) miestelyje, išlaikiusiame pusiau agrarinį pobūdį. Tos vietovės kultūrinės šaknys siekia airių misionierių veiklą VII a., o nuo XX a. pradžios ten klestėjo tekinimo staklių pramonė (les decolleteuses). Sulaukęs dvidešimties, buvau pernelyg didelis svajotojas, kad savo lizdą sukčiau vietinės „buržuazijos“ valdose.

Nenorėčiau, kad nuskambėtų „nepatriotiškai“, bet Šveicarijos atmosfera 6-uoju ir 7-uoju dešimtmečiais man tapo slogi. Tuo metu dirbau architektūros firmoje, šalia kitų objektų suprojektavau ir banką. Nežinau, kaip tau, Almantai, sekėsi gyventi „socializmo“ sąlygomis, bet „kapitalizmas su žmogišku veidu“ irgi nėra toks patrauklus, kaip bandoma parodyti. Pasak žmonių, kurie lankėsi rytinėje Europos dalyje, abi „sistemos“ turėjo tam tikrų bendrumų – skiepijo standartizuotą laikyseną, nepakentė kritiškai mąstančiųjų. Pasak „maniškių“, kurie anuomet lankėsi „Rytuose“, cenzūrą ten valdžia primesdavo iš viršaus, o „Vakaruose“ pagrindinis „režisierius“ buvo autocenzūra (tai būdinga bent jau šveicariškajam demokratijos modeliui). Kiti „mirtini spąstai“, į kuriuos įkliuvo abi sistemos, buvo perdėta „meilė automobiliui“ – tarp kitko, tai Wolfgango Sachso knygos pavadinimas. Skaitydamas Milaną Kunderą, nejučiomis klausiau savęs, galbūt cenzūra, primesta iš viršaus, padaro netgi mažiau žalos laisvam individo mąstymui negu nuolatinis savęs cenzūravimas?.. Bet čia jau pradėjau kalbėti apie priešpriešas, kurių senokai nebėra.

Meksikoje, vėliau Jungtinėse Valstijose artimai bendravote su filosofu Ivanu Illichu, bendradarbiavote ir tada, kai jis dėstė Vokietijos universitetuose. Kokią įtaką jums padarė šis išskirtinis eruditas, gilus mąstytojas?

Susitikau su Illichu visiškai atsitiktinai. Tuo metu tarp man reikšmingiausių knygų buvo jo veikalas „Energija ir lygybė“. Motorizuotą transportą laikiau „viena iš baisiausių eksploatacijos formų“, ypač kai apsilankiau Amsterdame 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Didžiulį įspūdį padarė Luudo Schimmelpennincko „baltieji planai“ – bandyta paversti miestą dviratininkų rojumi. Vėliau, dirbdamas architektu Šveicarijoje, nesulaukiau jokio pritarimo tokioms idėjoms.

Todėl taip susidomėjote panašaus pobūdžio diskusijomis, vykusiomis Kalifornijoje, Ouklende?

Tas diskusijas globojo Ouklendo meras Jerry’s Brownas [vėliau Kalifornijos gubernatorius, – A. S.], pasirūpinęs, kad nekonvencionalūs jo bičiuliai, tarp jų Illichas, turėtų kur plėtoti savo svarstymus.

Su Illichu bendravo keletas ir kitų žinomų architektų. Johnas Turneris, vėliau apdovanotas alternatyviąja Nobelio premija, atsiimdamas garbingą apdovanojimą, kurį teikia Švedijos parlamentas, sakė, kad didžiausią įtaką jo profesinei veiklai padarė būtent šis mąstytojas. Beje, įvairiose pasaulio vietose Turneris daug metų projektavo neturtingoms bendruomenėms. Ar jūsų profesines nuostatas kaip nors paveikė darbas Meksikoje?

Turnerį, septynerius metus praleidusį Peru, „atrado“ Monica Pidgeon, paprašiusi, kad architektas savo patirtimi pasidalytų su leidinio The Journal of American Planners skaitytojais. Turneris studijavo Londone, Architektūros asociacijos mokykloje (Architectural Association School of Architecture), gyveno viename kambaryje su Josephu Rykwertu – jis irgi artimas mano bičiulis. Būtent Johnas anuomet padėjo suprasti, kaip mažai mes, profesionalai, galime pasiūlyti „namudininkams“, pavyzdžiui, Meksikos statytojams.

Illichui, jo bičiuliams, taigi ir jums, didžiausią nerimą kelia žmonių gyvenamosios aplinkos industrializacija. Nors specialiai apie architektūrą filosofas nerašė, jo požiūrį atskleidžia kelios esė ir vieša paskaita Karališkosios architektūros draugijos nariams. Modernius būstus Illichas pagal išvaizdą prilygino garažams, o pagal funkciją priskyrė laikiniems statiniams „darbo jėgai apnakvydinti“...

Susidūriau su juo apie 1973-iuosius ir pamaniau – štai žmogus, drįstantis viešai sakyti tokius dalykus, apie kuriuos aš susimąstau tik išgėręs vyno. Illichas savo „vynu“ dalijosi itin dosniai. Jis niekuomet nepriėmė tos „sisteminės pasaulėžiūros“, kuri pasaulyje dominuoja, deja, iki šių dienų. Tuos penkerius metus, kai dėstė Pensilvanijos valstybiniame universitete, kai vedė seminarus architektūros studentams tiek Penn State, tiek Filadelfijoje kartu su profesorium Josephu Rykwertu, jis darė didelę įtaką jauniems protams. Beje, neseniai parašiau knygą prancūzų kalba apie Ivaną Illichą ir jo mąstymą po 1980-ųjų. Prancūzijos leidėjai rankraščiu nesusidomėjo. Bet atsirado leidėjas Italijoje, pasirūpinęs, kad knyga būtų išversta į italų kalbą.

Jean ROBERT

AUTONOMIJA IR HETERONOMIJA ARCHITEKTŪROS TEORIJOJE

Pirma dalis: Potencialus konfliktas tarp meno statyti ir meno gyventi (2000)

Architektūros teoretikai mėgsta nuolat kartoti Adolfo Looso parabolę apie „vargšą turtuolį“. Tačiau ar jie iš tikrųjų supranta jos esmę?

Loosas pasakoja apie nuvorišą, kuris, kai tik pralobo, pabrėždamas savo sėkmę pasisamdė geriausią miesto architektą, kad šis pastatytų jam namą. Architektas apgalvojo viską, pavyzdžiui, miegamojo sienų spalva harmonizavosi su užsakovo ir jo žmonos naktiniais marškiniais, net su šlepetėmis, kurias jiedu avės toje namo dalyje.

Turtuolis naujame būste jautėsi laimingas tarsi Neronas, įsikūręs Aukso rūmuose. Net galėjo sušukti: „Pagaliau esu žmogus.“ Architektūros žurnalai plačiai išgarsino tuos rūmus ir jų savininką, pavertusį savo gyvenimą meno kūriniu. Iš tikrųjų visa kasdienybė tapo meniška.

Ši euforija truko iki pat gimtadienio. Ta proga gerbėjai visą svetainę užgriozdino dovanomis, kurios turėjo tų namų gyvenimą padaryti dar meniškesnį. Kai sveikintojai išėjo, šeimininkas vidurnaktį ėmė apžiūrinėti dovanas, svarstydamas, kas ir kur geriausiai tiks.

Staiga išlindo architektas, tūnojęs už tankios užuolaidos, ir liepė: „Išmesk tas šiukšles. Tu pasamdei mane, garsų menininką, nes norėjai, kad sukurčiau tobulą gyvenimo aplinką. Tavo namas yra ir tu pats esi didžiausias meno kūrinys, neleisiu visko sugadinti. Nes tik tą ir darai, pasižiūrėk, kuo esi apsiavęs – tos rausvos šlepetės skirtos miegamajam, o ne svetainei.“ Turtuolis suprato, kad prie to, ką architektas vadina tobulais namais, negalės nieko nei pridėti, nei atimti. „Viskas taip tobula, kad mano gyvenimas baigtas“, – sudejavo vargšas žmogus.1

Loosas, 1908 m. aprašydamas šį pokštą, norėjo, kad architektai atsisakytų pretenzijų laikyti save „gyvenimo menininkais“ (Gesamtkünstler), neleidžiančiais žmonėms patiems nuspręsti, kokia bus jų gyvenamoji erdvė.

Tačiau modernieji architektai, nepaisydami šio gana ankstyvo perspėjimo, santykiuose su klientais ėmėsi Dievo vaidmens. Pažiūrėkime, kas atsitiko poniai Edithai Farnsworth, kuri buvo viena iš Mieso van der Rohe’s klienčių Amerikoje. Pusamžė, netekėjusi, profesinių aukštumų pasiekusi gydytoja (dirbo nefrologe Čikagos ligoninėje) būsimą savo architektą sutiko viename vakarėlyje 1945 m. Sakė norinti susikurti prieglobstį, kur galėtų vienatvėje ramiai leisti savaitgalius. Miesas pasisiūlė suprojektuoti tokį būstą, žadėjo neprašysiąs net įprastinio honoraro. Ponia Farnsworth jau turėjo įsigijusi žemės netoli Fokso upės, už šešiasdešimties mylių nuo Čikagos. Apsilankę būsimo statinio vietoje, susižavėjo abu. Editha memuaruose rašė: „Įspūdis buvo milžiniškas – tokį daro vėtra, potvynis ar kuris kitas Dievo veiksmas.“ Miesas aiškino: „Manau, čia, kur viskas taip gražu ir netrūksta privatumo, būtų gaila statyti akliną sieną tarp išorės ir vidaus. Todėl turėtume statyti namą iš plieno ir stiklo – taip išorę įsileisime į vidų.“

Netrukus projektas buvo parengtas. Jis eksponuotas Moderniojo meno muziejuje, Mieso van der Rohe’s parodoje, kurią 1947 m. surengė Philipas Johnsonas. Farnsworth labai didžiavosi projektu ir savo vaidmeniu. Nuo to laiko ji trejus metus jautėsi esanti labiau mecenatė negu klientė.

1949-ųjų vasarą prasidėję statybos darbai truko pusantrų metų. Kai 1950 m. gruodį Farnsworth įsikraustė į namą, niekas dorai neveikė – per stogą lašėjo vanduo, šildytuvai garavo, o statinio kaina buvo du kartus didesnė už tą, kuri suderėta. Mecenatė, vėl tapusi eiline kliente, ėmė skųstis. Architektas atsiliepė, reikalaudamas savo honoraro ir priemokos už darbų priežiūrą, visa tai sudarė apie 20 proc. statybų kainos. Klientė turėjo ir daugiau pretenzijų, bet architektas atkirto savosiomis, kol galiausiai 1956 m. abiem pavyko susitarti.

Farnsworth stengėsi „stiklainį“, kurį jai pastatė vienas garsiausių to meto architektų, kaip nors paversti namais. Žurnalistams ji guodėsi: „Tiesa ta, kad name su keturiomis stiklinėmis sienomis blaškausi lyg žvėris narve, turiu būti visuomet įsitempusi, budri. Ypač vakarais jaučiuosi taip, tarsi budėčiau. Vargiai galiu prigulti ir pailsėti... Kas dar? Po kriaukle nelaikau šiukšlių dėžės. Žinote, kodėl? Ogi todėl, kad „virtuvę“ galima pamatyti nuo kelio, vedančio čionai, o šiukšlių kibiras sugadintų visą namo vaizdą. Tad paslėpiau jį spintelėje, toliau nuo kriauklės. Miesas kalba apie „laisvą erdvę“, tačiau jo erdvė itin varžanti. Negaliu pasikabinti net drabužių pakabos, negalvodama, kokį poveikį ji darys visumai. Bet koks baldų perstumdymas kelia didžiulį galvos skausmą, nes visas namas permatomas, tarsi skrodžiamas rentgeno spinduliais.“

Farnsworth namas, sėkmingai reklamuojamas tokių žurnalų kaip House Beautiful, Architectural Forum, House and Garden, tapo cause celebre, kupinu emocinių prasmių, toli peržengiančių architektūros ribas. Galiausiai kilo nacionalinio masto diskusija „Geri ir blogi modernieji namai“. Ši polemika architektą labai išgarsino (jis galėjo aptarti savo idėjas su žymiausiais architektūros kritikais), bet jo klientei visa tai smarkiai atsirūgo. Minios savaitgaliais plūste plūdo pasižiūrėti išgarsinto namo, kuris yra „vienintelis toks“, o iš tikrųjų „vieno kambario, vieno aukšto statinys su plokščiu stogu, su išorinėmis plieno ir stiklo sienomis“.2

Farnsworth rašė: „Įžūlumas ir šiurkštumas tų, kurie trikdė mano namų ir visos pakrantės ramybę, buvo sunkiai pakeliamas. Gėles, kurias auginau, kad užgydyčiau statinio žaizdas, trypė smalsuoliai, nosimis spausdamiesi prie stiklo sienų.“

Editha dvidešimt metų bandė „stiklainį“ paversti namais. Vis dėlto pasidavė – garsųjį namą pardavė ir 8-ojo dešimtmečio pradžioje išsikraustė į Italiją. Pernelyg ilgai jautėsi esanti kitų žmonių smalsumo įkaitė, pernelyg sunku buvo tai atlaikyti. Dabar ji norėjo tik vieno – tapti nepastebima: „Įsikūriau taip, kaip Tripolio senamiesčio moterys – užsisklendžiau tarp sienų, kur palikta tik skylutė, per kurią galima pasižiūrėti, kas ateina. Geriausia būtų, jei išorinis pasaulis nė nežinotų, kur toji skylutė yra.“

Apsilankiau Mieso van der Rohe’s suprojektuotame Moderniojo meno muziejuje Berlyne (Kulturzentrum). Nedaug architektūros kūrinių įstengia (bent jau mane) paveikti taip stipriai. Promenada, vedanti per muziejaus erdves, daro įspūdį, tarsi kiekviena iš jų atsivertų paslaptingai anapusybei, jautiesi atsidūręs ten, kur dievai žaidžia su skaičiais ir proporcijomis (pasak Mieso, gyvena, žavėdamiesi nuostabiai atliktomis detalėmis). Protingas aiškumas, paprastos statinio formos, būdingos cistersų ordino vienuolynams, natūralus apšvietimas, sodas „viduje“, prie didžios visumos įspūdžio prisidedantis dar iki tol, kol yra fiziškai pasiekiamas, – tai visiška priešingybė sudėtingumui. Nuostabi architektūros pamoka.

Tiesa, interjeras toks užburiantis, kad pamirštame apžiūrėti ant sienų kabančius paveikslus. O skulptūros, regis, turi nuosavą erdvę, keisdamos pačią erdvinio suvokimo „metriką“. Kiekvienąkart apsilankęs šiame van der Rohe’s statinyje, įžvelgiu daug naujų aspektų, jaučiuosi pakylėtas netikėtų atradimų. Jo suprojektuotos erdvės išskirtinės tikrąja šio žodžio prasme, skirtos itin iškilmingoms akimirkoms. Išmušančios iš vėžių.

Ar norėčiau gyventi ten kasdien (su visa kasdienybės netvarka ir pokyčiais)? Ne. Tačiau Miesas rado rėmėjų, kurie, sakoma, ypač vertino tai, kad savastis apverčiama aukštyn kojomis, kad nutolstama nuo kasdienybės, nes į ją čia niekas „nepanašu“. Tuo žavėjosi ir Grete Tugenhat, viena iš pirmųjų van der Rohe’s klienčių Europoje, tvirtinusi, kad jo suprojektuotame name gyvenantis „asmuo tiek sau, tiek kitiems atrodo atskirtas nuo aplinkos“. Poniai Farnsworth tokios atskirties patirtis, akivaizdu, reiškė moteriškumo nuslopinimą. Jai stiklinis namas netapo namais.

Ko galėtume pasimokyti iš Mieso van der Rohe’s „architektūros pamokos“? Leiskite pateikti ją taip: namus susikuriame mums pastatytame name. Namas virsta namais, kai leidžiasi, kad jį paliestume. Namas, kuris yra neliečiama tobulybė, niekada netaps namais.

O kaip šią pamoką supranta šiuolaikiniai architektūros teoretikai?

Antra dalis: Namas ir namai (2000)

Įžvalgią formuluotę, kaip architektūroje pasireiškia autonomijos ir heteronomijos sinergija, aptikau prof. Josepho Rykwerto straipsnyje „Namas ir namai“. Trumpai pakomentuosiu. Rykwertas rašo: „Namai yra vieta, iš kurios pradedama. Tai akivaizdu. Namai nėra tas pats, kas namas, todėl reikia taikyti dvi skirtingas sąvokas. Ar namus būtina statyti iš kokios nors medžiagos? Nemanau. Namai gali būti židinys, ugniavietė ar plikos žemės lopelis lovai. Be visų tų dalykų – be ugniavietės, be tam tikro dėmesio – beveik neįmanoma apsieiti. Galiausiai jei namais nesirūpinama, iš ten nebus galima nieko pradėti.“3

Namas yra inertiškas objektas. Namai, priešingai, – reiškia santykį su kintančia situacija, jie susiję su veikla, todėl niekuomet nebūna užbaigti.

Namams nereikia jokio statinio, o namui būtina įgauti pavidalą. Namus galima susikurti visur ir iš visko – iš lengvai užsidegančių medžiagų, iš atlikusio popieriaus, keleto degtukų arba žiebtuvėlio... Namui reikia rąstų, skiedinio ir mentelės, dailidės darbo ir mūro, pamatų ir stogo, taigi prieš statybą būtina viską gerai apgalvoti.

Meksikoje namus galima pasistatyti iš keturių kuolų, keleto sijų su stogu iš palmių lapų arba iš deguto popieriaus. Bet gal lūšnelė nėra namai? Namas yra mums pastatomas, o namus susikuriame patys, kartais padedami architekto, kartais be jo.

Pagal prasmę namų sąvokai artimiausias yra lotyniškas žodis domus, iš kurio kildinamas anglų domestic (naminis) ir domesticity (namiškumas). Domus niekada nereiškė fizinės struktūros, nors dažnai yra verčiamas kaip namas. Domus apima šeimą, apibrėžia namų atmosferą, netgi „ramybę“ – ši sąvoka turi socialinę ir moralinę, tačiau anaiptol ne materialinę prasmę. Namams reikia stabilumo, erdvinio ir socialinio „atpažįstamumo“, t. y. orientacijos ir posesijos, santykio su žeme, o kartu ir apsaugos nuo ekstradicijos. Romėnams namų slenkstis buvo toks šventas, kad net imperatoriai nedrįsdavo savavališkai jo peržengti. Kitas lotyniškas žodis yra mansio, vedinys iš maneo, reiškiančio pasilieku arba laikausi, tvirtai įsikibęs. Iš jo ankstyvaisiais viduramžiais išsirutuliojo žodis mansus (sen. gotų huoba, modernios vokiečių kalbos Hufe, žodžiai, artimi graikų kepos – sodui). Tai gyvenamoji vieta, žemė, kurios reikia, kad būtų galima įsikurti. IX a. materialusis mansus komponentas buvo vadinamas casa – trobelė, neretai mobili, išardoma, nesaugi. Graikai turėjo net veiksmažodį tokiam būsto dvilypumui nusakyti – oikodomeo, t. y. palieku gabalą žemės statiniui arba ūkiui. Radau ir įtvirtinu. Tas veiksmažodis turi šaknį dom, reiškiančią statyti (ir galbūt, tik galbūt, – prisijaukinti),4 bei oikos – graikų kalbos žodį, pagal reikšmę panašų į namus. Romėnas, kai turėdavo galvoje fizinį namą, sakydavo aedes, pastatytas daiktas (iš čia atsirado aedifico – veiksmažodis, kurį romėnai išsivertė iš oikodomeo).

Architekto amatas yra projektuoti namą, o ne kurti namus. Tai materialus statinys, „turintis ribas ir kontekstą.“5 Veikiausiai vienas iš labiausiai abejotinų modernizmo padarinių yra tai, kad išnyko skirtumas tarp namo ir namų. Tačiau postmodernus požiūris, kaip vėliau matysime, kelia nė kiek ne mažiau abejonių.

Apsėsti tokio detalaus namų projektavimo, kai kiekvienas žingsnis yra suplanuotas, kai lova niekuomet negali stovėti žemiau lango, o kūdikių vežimėliai nelaikomi po laiptais, architektai pamiršo, kad jų užduotis – projektuoti namą, o ne kurti namus. Kompleksiškumo standartai redukavo namus iki „funkcijų“ ir „poreikių“. Rykwertas primena austrų architekto Karlo Krauso žodžius: „Tikiuosi, miesto valdžia pasirūpins vandeniu, dujomis, elektra ir gerais keliais, o aš pasistengsiu, kad namas virstų namais.“

Rykwertas nepritaria besaikiam sąvokos namudinė architektūra vartojimui, madingai skelbiant, esą tai „architektūra be architektų“. Jis rašo: „Norėčiau priminti jums labai populiarią knygelę su nuostabiomis nuotraukomis, pavadintą „Architektūra be architektų“, tarsi tai nebūtų oksimoronas. Joje teigiama, esą beždžionių prieglobstis ir bebrų užtvankos yra analogiškos statiniams, kuriuos rentė „nemokyti statytojai įvairiose erdvėse įvairiais laikais“,6 t. y. nomadai, valstiečiai ir kiti, kurių namai mėgdžioja žvėrių irštvas be jokių apmąstymų poreikio, nes juos kaip ir žvėris valdė instinktas. [...]

Tačiau tuos žmonių būstus, kurie aptariami Rudofsky’o knygoje, kad ir kokie „neintelektualūs“ jie mums atrodytų, statė specializuoti amatininkai, gerai žinodami, ką daro. Jų istorijos apipintos legendomis, vis dėlto pasakojimuose apie juos visuomet būna žodžiai „todėl, kad “.7

Rykwertas pabrėžia: nėra jokio objekto, kurį statant nebūtų svarstoma, kokį sprendimą pasirinkti, kiekvieną projektą bandoma pateisinti „mitologiniu požiūriu, remiantis kokios nors specifinės legendos įtaiga“. Apdairumas, sprendimų pasirinkimas ir jų paaiškinimas, trumpiau tariant, „mąstymas apie statinį“ yra vienas iš keleto svarbių architektūros apibrėžimų. Šiuo atžvilgiu „namudinė architektūra“ niekaip nesusijusi su „genealogine architektūra“.

Rykwertas savo esė baigia teiginiu, kad šiuolaikinė architektūra yra „gyvenimo būdo įpakavimas“, nes architektai neatsižvelgia į kontekstą, todėl ji praradusi savo pačios ribų pojūtį: „Turėdami tai galvoje, pažvelkite į Niujorko laikraščių reklaminius skelbimus. Jeigu būstas, kuris jums siūlomas, yra įkurdintas nudrožto pieštuko formos statinio šešiasdešimt devintame aukšte, būkite tikri, kad artimiausi šaligatviai ir visa statinio aplinka bus benamių nakvynės vieta (o gal ir namai), nesvarbu, kokiu marmuru dekoruotos namo sienos arba kaip žvilga karnizai. [...] Todėl raginu iš esmės apmąstyti sąsajas tarp namo ir namų.“

O kaip kiti architektūros teoretikai supranta tokias sąsajas? Ar tai, kas modernu, skiriasi nuo to, kas postmodernu?

Trečia dalis: Kaip namą ir namus supranta šiuolaikinė architektūros teorija (2001)

Šiuolaikiniai architektūros teoretikai, užuot pasvėrę skirtumus tarp namo ir namų, iškėlė vadinamąjį namiškumo klausimą. Negalima sakyti, kad jis nesusijęs su čia nagrinėjama tema, tačiau į ją nesigilina, nes apeliuoja vien į perėjimą prie virtualios erdvės.

Panagrinėkime, kaip šiuolaikinė architektūros teorija vertina namo santykį su namais. Užuot pabrėžusi jungtį, ji perša atsiribojimą, atmesdama bet kokias sąsajas. Pavyzdžiui, Marco Diani’s ir Catherine Ingraham rašo: „Nepasotinamas ir sudėtingas poreikis turėti fizinio komforto „ašį“, o ši yra vienas iš kelių, vedančių į „namus“, – visuose (net griežčiausio tipo) architektūros statiniuose prieštarauja eksperimentiškumui, varžo mąstymą, trukdo pasireikšti groteskui, daugiaplaniškumui, ideologiškumui, sublimacijai.“8

Jau sakėme, kad architektai projektuoja namą, o ne kuria namus. Tačiau argi namas nėra būsimų namų kiautas? Atrodo, didžiuma architektūros teoretikų taip nemano. Įdomu, kaip jie asmeniškai patiria tokį atskyrimą?

Antra vertus, nemanau, kad sąvoka fizinis komfortas šiuo atveju reiškia pasitenkinimą išimtinai aplinka. Tą reikėtų laikyti veikiau paguoda. Aš pats komforto paieškas suprantu kaip troškimą turėti vertikalią „ašį“ arba tai, ką Rykwertas vadina „centru“, – namų židinys susieja žemutinį pasaulį su antžeminiu, daugelyje kultūrų tai simbolizuoja medžio ar dūmų stulpas, kuris žemiško žmonių triūso vaisius – aukas – perduoda dievams. Tačiau architektai sako, kad šis troškimas kertasi su eksperimentavimu, netgi varžo jų mąstymą. Ar namas yra buveinė, skirta gyventi (kaip namų atveju), ar laboratorija, kur architektas eksperimentuoja, pasitelkdamas „groteską, daugiaplaniškumą, ideologiškumą ir sublimaciją“? Ar suprojektuotos erdvės gyventojai turi paklusti heteronomijos įstatymui, kuriam tarnauja dauguma architektūros teoretikų?

Kitaip tariant, namas atribojamas nuo namų ir, kaip mėginsiu parodyti, abu gyvena savo gyvenimą – pastatas arba namas yra eksperimentų objektas, o namai represuojami, nebelaikomi prioritetu, tačiau poreikis susieti abu fenomenus vis tiek neišvengiamai iškyla. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikos skvoteriai to siekia, kad užsitikrintų bendruomeninį saugumą.9 Arba kai kurie menininkai architektai (dažniausiai moterys, ypač feministės) projektuoja, atsižvelgdami į išardytą „namiškumą“.10

Jei architektūros teorija atsisako spręsti problemas, susijusias su namo atribojimu nuo namų, kur link ji bando judėti? Galimas atsakymas toks – jai rūpi kažkokia virtuali erdvė, plytinti kitapus literatūrinės praėjusių laikų vaizduotės. Tačiau kyla klausimas, ar tokia erdvė yra gyvenamoji?

Literatūros teorijų įtaka architektūrai

Filosofija ir literatūros teorija padarė akivaizdžiai neigiamą poveikį dabartinei architektūros teorijai. Tą lėmė ne vien paprasčiausias nusivylimas klasikiniu modernizmu, išryškėjęs 7-ajame dešimtmetyje. Moderniąją architektūrą labai paveikė naujovės, importuotos iš kitų sričių. Herojiškuoju modernizmo tarpsniu, Bauhauso ir de Stijl laikais, architektūra daug ką perėmė iš vizualinių menų – pasiskolino formalistinę tapybos ir skulptūros kalbą, o pasitelkusi mokslines metaforas, sugalvojo kai kuriuos šūkius, įteisinančius naują kryptį (prisiminkime urbanistikos teorijas nuo Ildefonso Cerda’os, kalbėjusio apie audinius, arterijas, nervų mazgus), tačiau literatūra ir filosofija domėjosi menkai. Patiems ano meto architektams, tarkime, Le Corbusier, netrūko literatūrinės ar filosofinės ištarmės.11

O šiuolaikinė tiek literatūra, tiek architektūra, ko gero, labiau domisi semiologija. Šitai, regis, patvirtina ir citata iš Marco Diani’o ir Catherine’os Ingraham veikalo: „Visa šiuolaikinė semiologija implikuoja pertvarkyti atvaizdavimą taip, kad postmodernioji architektūra galėtų pasitelkti praeitį. Supratome, kad ženklai nereprezentuoja nei objektų, egzistavusių kadaise, nei įvykių. Priešingai – vienas ženklas tiesiog ženklina kitą ženklą. Įsipainioję į signifikavimo žaidimą, nepasiekiame pačių daiktų, todėl niekaip neįsiveržiame į nuogą realybę. Ką naiviai laikome objektyvumu, iš tikrųjų yra tik ženklas arba ženklų rinkinys, kurio prasmė jau užmiršta. Kadangi turime reikalą tik su ženklais, o ne su „realybe“ kaip tokia, mūsų žinios neišvengiamai yra fiktyvios. Postmodernistas, priešingai negu (beveik visi) jo pirmtakai, tą ne tik pripažįsta, bet ir džiaugsmingai pasiduoda fikcijoms, tarp kurių atsidūręs yra pasmerktas nuolatos klysti.“12

Tačiau architektūros teoretikai jau nesitiki, kad architektūrines formas „paaiškins“ lingvistika ar semiologija. „Pastebimai praradus tikėjimą, kad architektūrą galėtų paaiškinti lingvistinis ar filosofinis modelis, nebetikima ir perregimumu, kurį žadėjo „tekstualumo amžius“. Galbūt taip atsitiko todėl, kad architektūros negalima net įsivaizduoti be „formos“ ir „formalizmų“.13

Architektūrinis sąjūdis, pasivadinęs postmodernizmu, pateisina praktiką, pagrįstą ženklų siejimu su ženklais, nes tai, kas vadinama realybe, nebeegzistuoja.

Avangardo architektams viena iš patraukliausių literatūrinių koncepcijų veikiausiai yra defamiliarizacija. Kodėl architektūros teorija remiasi literatūrinėmis idėjomis, architektas „dekonstruktyvistas“ Bernardas Tschumi’s aiškina taip: „Pastaraisiais metais daug kur pasaulyje – Anglijoje, Australijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje – ėmė burtis grupelės, kurioms nepriimtina architektūros (daugiausia išsivysčiusiose postindustrinėse šalyse) fragmentacija ir paviršutiniškumas. Kadangi dominuojanti ideologija buvo atpažįstamumas – žinomi vaizdiniai, perimti iš praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio modernizmo ar XVIII a. klasicizmo, – teko griebtis defamiliarizacijos. Naujas medijuojamas pasaulis kartojo ir įtvirtino išardytą realybę, todėl galbūt (tik galbūt) teko pasinaudoti tokiu išardymu, aukštinant fragmentaciją, mėgaujantis kultūriniais skirtumais. Tikrumo, centro, istorijos prarastis paspartėjo ir suintensyvėjo. [...] Defamiliarizacijos sąvoka buvo tinkamas įrankis, ypač architektūrai. Kadangi langų dizainas atspindėjo paviršutinišką odos puošybą, reikėjo ieškoti būdo, kaip išsiversti be langų. Jei piliorių dizainas atspindi įprastus atraminius rėmus, gal piliorių išvis atsisakyti?“14

Defamiliarizacijos sąvoka kilusi iš rusų kalbos žodžio otstranenije, reiškiančio „tapsmą svetimu“, „neatpažįstamu“. Ją išpopuliarino vadinamoji formalistinė rusų literatūros kritikos mokykla, kuriai priklausė Maskvos lingvistų būrelis, įkurtas 1915 m., ir Viktoro Šklovskio vadovaujamas OPOYAZ (akronimas), įkurtas 1916 m. Sankt Peterburge. Abiem grupėms padarė įtaką Ferdinand’o de Saussure’o lingvistinė teorija, pabrėžianti teksto autonomiją, o dar svarbiau – tęstinumo tarp literatūros ir kitų kalbos funkcijų pertrūkį. Formalistai, pabrėždami formos ir technikos pirmenybę prieš turinį, analizavo būdus, kurie leistų literatūrai pakeisti bendrąją kalbą taip, kad ši atrodytų „svetima“. Sovietų Sąjungoje jie 1929 m. buvo uždrausti, bet vis dėlto padarė didelę įtaką Vakarams, ypač lingvisto Romano Jakobsono pastangomis. Kas turima galvoje, pailiustruosiu amerikiečių rašytojo Fredericko Buechnerio defamiliarizacijos pavyzdžiu: „Atspindys veidrodyje iš pradžių priminė kunigą. Baltas drabužis, pusmėnulio formos raukšlėmis krintantis nuo plačių pečių, galingą apsirijėlio stotą darė keistai pažeidžiamą, smulkios detalės apibrėžė gremėzdišką galvą su akimis, žvelgiančiomis tiesiai į save. Įvaizdį sustiprino rezignacija, rodanti, kaip sunku pakęsti kitą asmenį, kuris yra veikiausiai patarnautojas, vilkintis tokios pat baltos spalvos drabužiais, pasirengęs arba įtrinti aliejumi vešlius pilkai rudus storulio plaukus, tarsi būtų rengiamasi kažkokioms iškilmėms, arba išskusti tonzūrą.“15

Galiausiai paaiškėja, kad tas žmogus sėdi kirpėjo kėdėje.

Panašiai tenka susidurti su defamiliarizuota kokio nors viešojo statinio ar namo architektūra. Tačiau ar įmanoma trumpą anksčiau pacituotą literatūrinio formalizmo apibrėžimą perkelti į architektūrą ir kalbėti apie „architektūrinį formalizmą“? Toks darinys, perfrazuosiu, pabrėžia architektūrinės erdvės autonomiją, o dar svarbiau, kad nebelieka sąsajų tarp architektūros ir įprasto erdvės naudojimo. Dėmesys sutelkiamas į „mediją“ ir analizuoja būdą, kuriuo architektūra geba pakeisti arba „paversti svetima“ bendrą erdvinę patirtį, teikdama pirmenybę ne turiniui, bet formai ir technikai. Galbūt tai reginių amžiaus architektūros teorija?16 Raštingumas suteikė mums tai, ką George’as Steineris vadino „knyginiu mentalitetu“, o šis savo ruožtu pavertė literatūrą ypač reikšminga mūsų visuomenei.17

Kai epocha artėja prie pabaigos, dažnai su įnirtingu apsėdimu ima demonstruoti techninę savo galią, padėjusią jai suklestėti. Prisiminkime paskutinę gotikinių statytojų kartą – juvelyriškus bokštus, pusiau plokščius skliautus, apverstas arkas. Arba imkime kliperius – pačius greičiausius komercinius laivus, kurie dar bent keletą dešimtmečių varžėsi su atsiradusiais garlaiviais.

Argi literatūra nebando reabilituoti techninių amato elementų, eksponuodama pačias raides su manipuliacinėmis jų galimybėmis?18 Pavyzdžiui, Raymond’as Queneau išleido dešimt sonetų, savo knygą pavadinęs Cent mille milliards de poemes (1961) ir kviesdamas skaitytojus, kad pertvarkytų jo eiles šimtais tūkstančių milijardų būdų, kaip skelbia antraštė. Georges’as Perecas parašė romaną La Disparition (1969), nevartodamas raidės „e“. Kokius kultūros pokyčius reiškia šie simptomai, nėra visiškai aišku. Ekrano visapusiškumas yra nauja nemateriali parama tekstui – hipertekstas. Antra vertus, knygos atsparumą vis dar turėtume interpretuoti, žvelgdami iš plačios istorinės ir kultūrinės perspektyvos. Aš kaip ir Illichas viliuosi, kad skaitymo etologija keičiasi, o ši kaita paskatins rastis naujas bendruomeninio skaitymo formas tiek naujuose, tiek senuose „knygos namuose“. Kartu, tikiuosi, atgims bendruomenių namai ir vėl imsimės vietokūros.

Ar patys neprisidedame prie „reprizų“ taikymo architektūrai? Darau aliuziją ne tik į „ironišką“ santykį su praeitimi, konstruojant fikcinius jos pavidalus, bet ir į naratyvinės sekos promenade architecturale išnarstymą, kinematografinių, choreografinių technikų įtaką. Architektūra kaip ir choreografija išreiškia prasmę, pasitelkdama kūną ir „naratyvus“, kuriuos konstruoti ir dekonstruoti padeda tam tikra judesių seka. Choreografas Merce’as Cunninghamas „Vasaros erdvėje“ tokią seką užtikrino, taikydamas atsitiktines procedūras. „Dvikojyje“, kuris buvo pristatytas Niujorke 1999 m. pavasarį, frazes ir judesių seką parinko kompiuteris. „Žinojimas, kad vaizdas nesiplėtos, verčia mus jį stebėti labiau susitelkus. Kadangi A nevirsta B, iš tiesų matome vien A.“19 Taigi A tampa unikaliu „įvykiu“.

Architektai, imdamiesi serijinių manipuliacijų, pripažindami choreografijos ir kinematografijos įtaką, tikisi – panašiai kaip rašytojai Queneau ir Perecas, – kad išskirtinumą išgaus, pertvarkydami ir sukeisdami (rašytinės) kalbos elementus.

Tačiau kyla klausimas, iki kokio lygmens galima plėtoti architektūros ir literatūros analogiją. Aišku, gyvename pastatuose, o ne spausdintuose puslapiuose, tačiau toks prieštaravimas irgi nėra absoliutus, nes knygų žmogus randa namus knygose, nors ir negyvena jose kūniškai. Skirtumas daug subtilesnis ir esmingesnis, susijęs ne tik su rašymu (ir ne tik su pastatais), ne tik su skaitymu (ir ne tik su „namų“– kabutėse ar be jų – kūrimu). Modernusis skaitymas iš esmės yra vienišųjų malonumas, nes knygos skaitomos tylomis.20 Namų kūrimas toks nėra.

Žmonių būstai neišvengiamai įgauna daugiau ar mažiau bendruomeninį pobūdį. Kaimo trobos, kad ir kokios nušiurusios ar įprastinės atrodytų, vis tiek susijusios su artikuliuotu (sakyčiau, net organišku) planu. Neretai planas, kuriame „integruojama“ visa sodyba, suvokiamas kaip kūnas su galva ir kitomis kūno dalimis. Netgi teigčiau, kad namas, nesvarbu, ar kaime, ar mieste, gali tapti tikrais namais tik tuo atveju, jeigu egzistuoja kaimynai. Vienišas židinys nesukuria namų, tačiau namas, virtęs pilimi, neturinčia kaimynų, atsiskyrusia nuo viešosios erdvės, irgi nėra namai tikrąja šio žodžio prasme. Kitaip tariant, galima turėti daug pastatų, tačiau tik nuo jų savininko priklauso, ar juose atsiras namai.21

Pirmykštė realybė galbūt irgi reliatyvi, tačiau, jeigu taip, vadinasi, tariamas „realybės“ išnykimas atspindi tiesiog santykio tarp individo ir „bendruomenės“ nepaisymą. Tokiu atveju namų kūrimas yra kaimyniška veikla, tampanti realybės priežastimi.

Illichas primena, kad skaitymas, kadaise buvęs bendruomeniškas veiksmas, tapo vienatvės atributu. Tai esminis pokytis, jei lyginsime literatūrą su architektūra, t. y. modernų skaitymą tylomis ir statymą, paneigiantį namus. Skaitytojas, kurį Queneau ar Perecas ragina manipuliuoti raidėmis ir žodžiais, pateikiant įvairias interpretacijas ir imantis polisemijos, skaito vienas pats vien sau pačiam. Kažką panašaus siūlo ir „atribojimo architektūra“, kuri man panaši į „vienišių minios“22 choreografiją.

Šią esė, suprantama, baigsiu klausimu, ar galima „namiškumą“ ir jo neigimą laikyti istoristiniu? Kitaip tariant, kas lieka, namą atribojus nuo namų ir žvelgiant į tai praeities veidrodyje?

Tęsinys – kitame numeryje

Išvertė Almantas Samalavičius

1 Alice T. Friedman. „Domestic Differences: Edith Farnsworth, Mies van der Rohe, and the Gendered Body, in Christopher Reed. Not at Home: The Suppression of Domesticity in Modern Art and Architecture, London: Thames and Hudson. 1996, p. 179–192.

2 Ten pat, p. 190.

3 Joseph Rykwert. „House and Home“, in Ludolf Kuchenbuch and Ula Kleine, eds., Anthology for Jean Robert, Raum und Geshichte, Kurseinheit 4. Hagen, Fernuniversität, 1998, p. 1–11.

4 Emile Benveniste. Le Vocabulaire de Institutions Indo-Europeans, Paris: Les Editions minuits. 1969, vol. I, p. 307.

5 Joseph Rykwert, op. cit., p. 8–9.

6 Bernard Rudofsky. Architecture Without Architects. A Short Introduction to Non-Pedigreed Architecture. Garden City. N.Y: Doubleday, 1964, p. 16.

7 Joseph Rykwert, op. cit., p. 4–9.

8 Marco Diani and Catherine Ingraham. „Introduction“, in: Marco Diani and Catherine Ingahram, Restructuring Architecture Theory, Evanston, Ill.: Northwestern University Press, p. 1.

9 Žr., pavyzdžiui, Lisa R. Peattie. View from Barrio, Ann Arbor, MI: University of Michigan Press, 1968; John Turner, „Housing priorities, settlement patterns, and urban settlements in urbanizing countries“, Journal of the American Institute of Planners, November 1968; William Mangin, Peasants in Cities: Readings in the Anthropology of Urbanization, Boston, Houghton Mifflin Company, 1970. Daugiau pavyzdžių galima rasti Jean Robert, (En)Trust People, Mexico: Housing International Coalition (1996) bibliografijoje, p. 127–136.

10 Apie „postmodernų“ išnarstytą ir išformuotą namiškumą žr. Christine Poggi, „Victor Acconei’s Bad Dreams of Domesticity,“ in Christopher Reed, ed., Not at Home: The Suppression of Domesticity in Modern Art and Literature, London: Thames and Hudson, 1996, p. 237–252. Dokumentaciją apie namiškumo sugrąžinimą į šiuolaikinę architektūrą (dažniausiai moterų architekčių ar feminisčių pastangomis) žr. straipsnio pabaigoje, Sharon Harr and Christopher Reed, „Coming Home: A Postscript on Postmodernism“, in Christopher Reed, Not at Home, op. cit., p. 253–273.

11 Ildefonso Cerda. Teoria de La Urbanizacion, Madrid, 1867. Facsimile: Barcelona 1967. Abr. Fr. Edition: La Teoria Generale de l’urbanisation, red. A Lopez de Abersari, Paris, 1979.

Cerda’os veikalo komentarai: Françoise Choay, La Regle et Le Modelle: Sur La Teorie de L’architecture et de l’urbanisme, Paris, 1980; Joseph Rykwert, „House and Home“, in Ludolf Kuchenbuch and Uta Kleine, Anthology for Jean Robert, Raum and Geschichte, Hagen: Fernuniversität, 1998, Kursinheit IV, pp. 1–11. Jean Robert, Raum und Geschichte, Kursenheit IV. P. 1–11.

12 Mark C. Taylor. „Deadlines Approaching Architecture,“ in Marco Diani and Catherine Ingraham, Restructuring Architectural Theory, p. 20.

13 Marco Diani and Catherine Ingraham. „Introduction“, op. cit., p. 1.

14 Bernard Tschumi. Architecture and Disjunction, Cambridge, MA.: The MIT Press, 1997, p. 237–238.

15 Frederick Buechner. A Long Day’s Dying, 1949, cituota R. H. Stacy, Defamiliarization in Language and Literature. Syracuse: Syracuse University Press, 1997, p. 4.

16 Ivan Illich. „Guarding the Eye in the Age of Show“ in Barbara Duden, Lee Hoinacki, Ivan Illich and Sebastian Trapp, Zur Geschichte des Blickens, p. 97–115, www.pudel.uni-bremen.de

17 George Steiner. After Babel. Aspects of Language and Translation. Oxford: Oxford University Press, 1975.

18 Eric Havelock. The Literate Revolution in Early Greece and Its Cultural Consequences, p. 191.

19 Joan Ancocella. The Gambler. Merce Cunningham, at eighty, continues to roll the dice, in The New Yorker, August 9, 1999, p. 84–87.

20 Ivan Illich. In the Vineyard of the Text. A Commentary to Hugh’s Didascalicon, Chicago: The University of Chicago Press, 1993. Kaip garsų, viešą skaitymą išstūmė skaitymas tylomis vienumoje, žaismingai aprašo Jorge Luis Borges. „Del culto de los libros“, in Prosa completa. Barcelona: Bruguera, 1985, vol. 3, p. 119–123.

21 Joseph Rykwert. House and Home, p. 5–6.

22 David Riesman and Nathan Glazer, eds. The Lonely Crowd: A Study of Changing American Life, New Haven, Conn.: Yale University Press, 1973.

Žurnalas „Kultūros barai“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(2 žmonės įvertino)
5.0000

Festivalio „Pokrovskije kolokola“ pradžios koncerto pasaulinėje premjeroje – garsiausi Lietuvos muzikai (4)

Vienas didžiausių Pabaltijo šalyse, kasmet rengiamas ir šiais metais penkioliktąjį jubiliejų...

Paskelbti „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominantai (2)

Ketvirtadienį paskelbta, kas tapo sugrįžusių Lietuvos nacionalinių kino apdovanojimų „...

Irena Jasiūnaitė tampa trečiąja LNOBT garbės emerite (1)

Spalio 29 d. 17 val. LNOBT Raudonojoje fojė vyksiančios ceremonijos metu 95-ąjį gimtadienį...

Tandemas liepsnos festivalio scenoje, arba Petras Geniušas ir Liudas Mockūnas „Vers la Flamme“

Festivalis „ Vilnius Mama Jazz “ žada nustebinti ir pateisinti visus klausytojų lūkesčius....

Kultinio mados fotografo Helmuto Newtono šimtąjį gimtadienį pažymės filmu (4)

Gražiausios Holivudo moterys buvo kultinio fotografo Helmuto Newtono kūrybos įkvėpimas....

Top naujienos

Teisme – JAV gyvenančio Venckienės sūnaus skundas: kur yra mano pusseserė? (144)

Baudžiamojon atsakomybėn patrauktos buvusios teisėjos ir iš Seimo apkaltos proceso tvarka...

Sergamumu koronavirusu gerokai pralenkėme Švediją: profesorius paaiškino, ką darome ne taip (83)

Švedija nesiėmė ypač griežtų kovos prieš koronavirusą priemonių. Tačiau sergamumas...

Razmuvienė: matant žmonių elgesį – 950 atvejų per dieną yra ne riba papildyta (462)

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro epidemiologė Daiva Razmuvienė siūlo nebevartoti...

Paauglę sodyboje sumušęs ir išžaginti bandęs jurbarkietis išsaugojo laisvę papildyta merginos advokato ir prokuroro komentarais (933)

Žiauriu smurtu prieš merginą ir pasikėsinimu išžaginti pasibaigusi paauglių šventė...

Putinas: jokio karantino nebus prie ligoninių – greitosios pagalbos automobilių eilės (166)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketvirtadienį sakė, kad Rusijoje neplanuojama įvesti...

Nick Leiber | D+ nariams

Pandemijai atsparus verslas: nebus geresnio laiko pradėti naują arba reorganizuoti esamą

Covid-19 pandemija sugriovė Trento Griffino Braafo transporto paslaugų įmonę – tad jis...

Koronavirusas pasiekė vieną atokiausių pasaulio valstybių

Maršalo Salos – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kuriose iki šiol nebuvo fiksuota...

Melo pagalba ragina plungiškius pasekti Raseinių pavyzdžiu: pataria nesitestuoti dėl COVID- 19 (7)

Nepaisant nerimą keliančios COVID-19 situacijos, kai kurie lietuviai ragina tautiečius spjauti į...

Įspėjo dažnai manevruojančius: jūsų keliamas pavojus yra didesnis nei įsivaizduojate (11)

Suirzę ar skubantys vairuotojai dažniau ne tik viršija numatytą leistina greitį, tačiau ir...

|Maža didelių žinių kaina