Menininkės meilės ir grožio duoklę miestui nuo gruodžio 21-osios vakaro galima pamatyti Vilniaus dailės akademijos (VDA) parodų salėje „Titanikas“. Paradinių įėjimų, laiptinių aikštelių grindų piešinius, laikydamasi originalaus mastelio, ji perkėlė ant plačiaformačių drobių. O iškabindama jas ant sienų – sutaurino senojo Vilniaus palikimą, pavertė jį tikru šiuolaikinio meno kūriniu.
Meninės vaizduotės jėga pakeltos nuo žemės, grindų kompozicijos atskleidžia visą savo didybę. Vos įžvelgiami senųjų gyventojų pėdsakai gaivina žiūrovų atmintį ir vilioja prasimanyti įvairiausių istorijų.
„Eksponuodama savo „grindis“ vertikaliai, menininkė suardo įprastą suvokimo logiką. Tačiau tik taip jų grožis iš dulkėtos tamsos yra pakylėjamas į susižavėjimo, atminimo ir pagarbos praeičiai avansceną“, – sako menotyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė.
Kai kurių grindų, patraukusių dėmesį nepaprastu piešiniu, menininkė negalėjo atkurti – realaus dydžio jų atvaizdai tiesiog netilptų ekspozicijų salėje.
Milžiniško formato darbų ciklą tapytoja kūrė net ketverius metus. Pirmąjį postūmį naujam sumanymui E. Ridikaitė teigė patyrusi Užupyje. Ją sužavėjo tenykštėje dailės suvenyrų parduotuvėlėje pamatyti nuostabūs grindų ornamentai. „Supratau, kad reikia imtis natūralių dydžių ir pradėti kelionę po miestą“, – pasakojo parodos autorė.
Nuotykių kupina kelionė per XIX-XX amžių sandūrą prasidėjo. Ji nuolat lankėsi tose pačiose laiptinėse, plytelė po plytelės atkūrė jų ornamentus, fotografavo, braižė eskizus. Gyventojai, be abejo, netruko atkreipti dėmesį į keistai besielgiančią viešnią, apipildavo ją klausimais: „Ką jūs čia darote, kas čia bus?“
„Kadangi vis sugrįždavau į tuos namus, ilgainiui su gyventojais susidraugavau. Net davė raktą nuo laiptinės, kad pasigaminčiau kopiją, apsikeitėme ir telefono numeriais“, – šypsojosi E. Ridikaitė.
Darbuodamasi Aušros Vartų koplyčioje, menininkė erdve dalijosi su dviem benamiais. „Nieko, visai neblogai sutarėme. Jie man netrukdė. Nors iš pradžių buvo nejauku“, – prisipažino ji.
Teko turėti reikalų ir su nuomojamų patalpų šeimininkais. Prabangios juvelyrinės parduotuvės Didžiojoje gatvėje savininkai priėmė menininkę itin maloniai. Čia ji atrado bene seniausią grindų dangos pavyzdį. O štai vieno banko savininkai nebuvo tokie mieli – menininkės neįsileido.
E. Ridikaitės „tyrimo“ geografija apėmė teritoriją nuo Kalvarijų iki Gėlių gatvių ir nuo Aukų skersgatvio iki Užupio. Jos kelionės sutapo su menotyrininkės Dalios Klajumienės monografijos „Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno“ (2015) atsiradimu.
Grindų piešinius E. Ridikaitė atkūrė pačios sumanyta technika: pridengusi drobę iš anksto paruoštais trafaretais, ji ne tapė, o keliais sluoksniais purškė aerozolinius dažus. Tiesiog stebina, kaip tiksliai, realistiškai jai pavyko atrasti tinkamus atspalvius ir faktūrą.
„E. Ridikaitė nei teptuku, nei rankomis prie drobės nesiliečia. Išpurkšti dažai tarsi dulkelės nugula drobės paviršių. Taip sustiprinamas vaizdo savaimingumo, efemeriškumo įspūdis“, – teigia R. Andriušytė-Žukienė.
Be tapybos, parodoje bus rodoma dokumentinė medžiaga, įamžinusi autorės kūrybinį procesą. Dokumentacijos autorius – režisierius Linas Augutis. E. Ridikaitės pasirodymą „Titanike“ rengia „pop-up“ galerija „Contour Art Gallery“, vadovaujama parodos kuratorės Vilmos Mačianskaitės.
Gruodžio 27-ąją ir kitų metų sausio 7 dieną gidas Donatas Jokūbaitis ves ekskursiją po E. Ridikaitės atrastas vietas.
Gimusi 1966 metais Kupiškyje, E. Ridikaitė nuo 1986 metų gyvena ir kuria Vilniuje. 1997 metais baigusi tapybą Vilniaus dailės akademijoje, ši menininkė praturtina Lietuvos meno lauką itin ambicingais sumanymais, užvaldančiais jos mintis ir laiką ne vienus metus.
E. Ridikaitė yra surengusi dešimt personalinių ir dalyvavusi daugiau nei aštuoniasdešimtyje grupinių parodų. 2014 metais už šį tapybos darbų ciklą „Palikimas (babutas skaralas)“ ji buvo išrinkta geriausia „ArtVilnius‘14“ menininke.
