Apie technologijų grėsmę naujoje knygoje perspėjantis Jaroslavas Melnikas: gal tiesiog matau tai, ko kiti nemato?

Savo naujoje knygoje „Te visad būsiu aš“ rašytojas, literatūros kritikas, filosofas Jaroslavas Melnikas užsimena apie pavergimo grėsmę, atsirandančią dėl naujausių technologijų, taip sukurdamas progą pamąstyti apie prigimtines žmogaus laisves. Dirbtinio intelekto (DI) galimybės išjudino ir suneramino daugelį: ar jis nepakeis žmogiško bendravimo, neatims darbo vietų, nekenks žmonijai? Žinomo autoriaus teiravausi, ar šiandienos literatūra, menas ir kultūra gali padėti išspręsti šią jaudinančią dilemą.

Nemąstantys neturi pasirinkimo

„Technologijos ir dusina, ir duoda laisvę. Kažkodėl žmonės galvoja, kad internetas – tai tik gėris. Aksioma: internetas duoda laisvę. Turiu tam tikrą gyvenimo filosofiją, žiūriu per tokią prizmę, nesvarbu, koks aspektas gyvenime. Negalima sakyti, kad kažkas yra tik gėris, ar tik blogis. Kaip pasižiūrėsi... Tas pats atomas. Atominė elektrinė – gėris, atominė bomba – blogis. Neseniai visi kalbėjo: „Tikiu mokslu“. Aksioma. Kas yra mokslas? Toje frazėje kaip rašytojas galiu pasakyti – [slypėjo] reikšmė, – kad tai gėris. Frazė „tikėti Dievu“, taip, aiški. O mokslas yra hipotezė – šiandien viena, vėliau kita. Kai žmogui sakoma, kad čia yra tiesa, jis turi paklausti, – ar tikrai? Pasirinkimą gali daryti tas žmogus, kuris mąsto. Nemąstantis neturi pasirinkimo“, – sakė filosofas, ragindamasis atsisakyti standartinio mąstymo, etikečių klijavimo.

Sakoma, kad už laisvę reikia kovoti kiekvieną dieną. Su šia tiesa visiškai sutinka ir J. Melnikas.

„Taip, už laisvę reikia kovoti. Ukrainiečiai kovoja už laisvę ginklu. Jeigu Ukraina bus užgrobta, bet kokia laisvė išnyks. Laisvė būti anonimiškam, laisvė į privatų gyvenimą... Mes turime save surasti tame sudėtingame pasaulyje, interneto pasaulyje – sugyventi su technologijomis, progresu, su pažanga, neprarasti savęs, čia taip pat yra kova. Bet vėlgi, nereikia iš to daryti išvados, kad, vadinasi, tu esi prieš progresą. Jeigu kažkas pasako, kad progresas gali padaryti ir blogų dalykų, visada bus žmonių, kurie paklaus: kas tu esi – kaimas? Pavyzdžiui, nesu prieš bankines korteles, bet matau grėsmę, o kiti jos nemato. Ar aš ypatingas žmogus, ar išsigalvoju, o gal tiesiog matau tai, ko kiti nemato. Fantastas, siurrealistas? Mano proza tokia – parodo kitą realybę“, – sakė J. Melnikas, Lietuvos rašytojų ir Ukrainos rašytojų sąjungų ir Lietuvos PEN centro narys.

Lietuvos rašytojų ir Ukrainos rašytojų sąjungų ir Lietuvos PEN centro narys
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ar-tikrai-norite-buti-nemirtingi-klausia-rasytojas-jaroslavas-melnikas-savo-nauju-romanu-te-visad-busiu-as-286-1950460?utm_medium=copied

Lietuvos rašytojų ir Ukrainos rašytojų sąjungų ir Lietuvos PEN centro narys
Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/ar-tikrai-norite-buti-nemirtingi-klausia-rasytojas-jaroslavas-melnikas-savo-nauju-romanu-te-visad-busiu-as-286-1950460?utm_medium=copied

Bankinė kortelė, tęsė rašytojas, patogu, bet Ukrainoje, kai nebuvo elektros dėl bombardavimo – sustojo visa veikla internete.

„Įsivaizduokite, jeigu neturėtų grynųjų – viskas, numirtų iš bado. Niekas neveikė. Mes nekalbame apie kažkokią sąmokslo teoriją, kad kažkas gali per ją kontroliuoti visas tavo išlaidas. Bet kokia technogeninė katastrofa, bet kokia kibernetinė ataka – visas pasaulis lieka be grynųjų, kur jis atsidurs? Gyvenimas parodė, kaip gali būti. <...> Ar viskas, kas patogu, yra gėris? Kas apie tai galvoja? O gal tame patogume yra ir blogis? Gal galima atsisakyti patogumų, saugumo, bet likti laisvam? Kas apie tai galvoja – rašytojas fantastas? Kažkas turi žmogų prabudinti“, – pažymėjo J. Melnikas ir pridūrė, kad kino režisierius Algimantas Puipa pagal jo kūrinius dabar filmuoja filmą „Vidurnakčio seansas“, kitais metais bus premjera – bus parodyta kita realybė.

Saugumas, patogumas ar laisvė?

J. Melnikas sakėsi neneigiantis saugumo aspekto reikalingumo, bet kėlė klausimą, iki kokio lygio jis turėtų būti?

„Žinote, kur pats didžiausias saugumas? Kalėjime. Ten tu esi apsaugotas iš visų pusių, bet nesi laisvas. Yra tokia tendencija – kuo daugiau saugumo, tuo mažiau laisvės. <...> Mano romane „Te visad būsiu aš“ – ten viskas kontroliuojama, netgi pats nemirtingumas. Herojus nusprendė mirti – jam neleido. Vėlgi, kita problema, apie kurią niekas nekalbėjo, vyksta pasąmonėje. Nenorime, kad mus stebėtų kitas žmogus, o jeigu DI, – tegu stebi, nieko tokio. Yra duomenys: kam skambinate, kada, kokioje parduotuvėje dvidešimt eurų išleidote, ką nupirkote... DI apdoroja tuos duomenis. Iki kokio lygio nuėjo pasaulis su DI? Pradžioje – patogumas, netgi nemirtingumas. Bet mano knygos herojus – nelaimingas. Jis pradėjo jausti gyvenimą tik tada, kai susipažino su moterimi, kuri yra mirtinga. Mažuma, kurie kaip mes – paskutiniai mohikanai, kurie mirtingi – turi visai kitų jausmų, nes mirtis duoda jausmams energiją. Beveik visi mūsų jausmai, gyvenimo tragizmas leidžia mums turėti gilių jausmų. O jie, nemirtingieji, neturi tokių jausmų, jie tiesiog gyvena! <...> Jie žino, kad po tūkstančio metų gyvens. Naudojasi tuo, neturi mirties baimės. Bet visas jausmų pasaulis išnyko. O tie, kurie gyvena iki šimto metų – jie moka ir verkti, ir džiaugtis“, – svarbią knygos siužeto liniją nupasakojo J. Melnikas.

Te visad šviečia saulė?

Paklaustas apie savo naujosios knygos pavadinimo „Te visad būsiu aš“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (LRS), 2022) sąsają su sovietine dainele „Te visad šviečia saulė“, rašytojas aiškino, kad taip norėjęs atskleisti Sovietų sąjungoje vyravusią atmosferą – jaunimo / nemirtingumo kulto: „Anuomet negalėjai sutikti neįgaliųjų gatvėje, po karo daug žmonių liko be rankų, be kojų, bet jų gatvėse nepamatysi, buvo suvežti į salą, kad niekas nematytų neįgalumo, paslėpta buvo ir mirtis. Egzistavo, bet... Kultas – komunizmas. Nikita Chruščiovas pasakė, kad sovietinių žmonių karta gyvens prie komunizmo. Nebuvo mirties jausmo, kiekvieną dieną grojo orkestrai, per radiją – fiziniai pratimai – viens, du, trys... dešimt minučių – sporto kultas. Parodžiau romane – visi jauni, net senieji atrado save jauname kūne, tau šimtas, vos vaikščiojai – po poros savaičių vėl jaunas, dvidešimties. Susiję su tam tikra ironija, aliuzija į totalitarizmo grėsmę.“

Šiandien filosofas sako: pasaulyje vyrauja demokratija, bet ar nėra totalitarinių tendencijų?

„Vėlgi, galvojame. Laisvių sumažinimas – privatumo, anonimiškumo išnykimas... Ne tiek daug turime laisvių, kiek jų turėjo žmonės 19 amžiuje. Paradoksas. Sovietų sąjungoje [masinio] sekimo negalėjo būti, nes nebuvo tokios technikos; Taip, sekė disidentus, galėjo klausytis pokalbius telefonu, bet ne visų – nebuvo tiek KGB'istų... Dabar tai įmanoma! Nebuvau disidentas, bet kadangi esu rašytojas – galėjo klausytis. Iš rašytojų režimas visko tikėjosi, bet paprastų žmonių nebuvo klausomasi. Jeigu turėtų šiandienines technologijas – būtų baisu! Žvelgiant į istoriją – žmonės nebuvo registruojami; Galvojate, kad pasai egzistavo visą laiką? Žinote, kada jie atsirado? 20 a. pr. Prancūzijoje vos neprasidėjo revoliucija, kai norėjo priversti žmones turėti pasą. Jie sakė: mes ne gyvūnai. Gyvūnai tuo metu buvo registruojami. Prigimtinės laisvės pojūtis“, – kalbėjo J. Melnikas.

Prie pasų priprato, atsirado asmens kodas, vėliau – QR kodas. „ Patogu identifikuoti asmenybę, net nereikia žinoti vardo ar pavardės. Kadangi esu mąstantis rašytojas, visos šitos problemos manyje gyvena, o rašant – noriu išreikšti savo nuogąstavimus, baimę, parodyti, kad ne taip viskas paprasta. Nereikia manyti, kad esi prieš technologijas. Atsiras sakančių – eik į mišką ir gyvenk, būsi laisvas... Bet mes visi negalime išeiti į mišką – turime kurti tokią sistemą, kad visi pažangos pliusai, patogumai liktų, bet niveliuotume grėsmę. Kaip ir minėjau, kiekvienas fenomenas turi pliusą ir minusą. Kuo mažiau minusų, kiek įmanoma išvengiant grėsmės, paliekant pozityvą. Pavyzdžiui, nenorėčiau, kad išnyktų internetas, turėčiau eiti į biblioteką, kiekvieną dieną ieškoti / tikrinti faktų. Nepatogu, bet turiu suprasti interneto grėsmę, nes, tam tikra prasme, galiu save pagauti, kad esu priklausomas, kad ir nuo feisbuko. Sakiau, naršysiu vieną kartą – ne per dieną, o kartą per savaitę“, – dalijosi mintimis J. Melnikas.

Dvasingas žmogus turi klausti savęs – kas aš esu?

Pašnekovas užduoda klausimą: kur formuojasi savasis „aš“, kada žmogus yra tikras?

„Kasdieniame gyvenime darome tai, ką reikia – sprendžiame problemas, skambiname į autoservisą, į Kultūros tarybą dėl stipendijos, atliekame visokiausius dalykus... Grįžtame namo, ten užsidarę savo kambaryje pagaliau sakome – čia esu aš, grįžtame prie savo, kaip sakė Karlas Gustavas Jungas (Sigmundo Freudo mokinys) savasties. Mylimiausias filosofas. Man atrodo, jis labai gerai pagavo žmogaus sielos užkampius: Persona – tai socialinė rolė. Antikos teatre Graikijoje aktoriai įprastai vaidino su kauke, už jos slėpėsi tikras žmogus. Gera metafora – visi turime tą kaukę, o tikrą asmenybę reikia atrasti už socialinės kaukės. Negalime sakyti, kad su kauke esame visiškai ne mes... bet tikrieji mes – tada, kai ją nusiimame, namuose. Dvasingas žmogus turi klausti savęs – kas aš esu? Kam gyvenu, ar aš tikras“, – kalbėjo J. Melnikas.

Paskutinis žmogus išeina

Tačiau filosofas įspėja, kad daugumai kaukė gali taip prilipti, kad kito savęs ir nebeįsivaizduojama. „Susidvejinimas, bet nieko nepadarysi, tai dvasingo gyvenimo faktorius. Jeigu tu gyveni visuomenėje, turi turėti tam tikrą kaukę, bet ji neturi prilipti. Jeigu prilimpa – viskas. Savasties nereikia maišyti su ego, kuris visą laiką keičiasi. Savastis – ta vieta, kur tu susijęs su pasąmone, su visata. <...> Žodis „dvasingumas“ pasidarė banalus, niekas nesupranta, kad tai yra dvasingas žmogus, kuris eina į gilumą, o ten, tarp kitko, nelabai jauku. Ten ir baimė gali ateiti. Pažiūrėkite į veidrodį, paklauskite, kas aš? Savo knygose aprašau apie tai – apie jausmus. Ne visada atsakysi į klausimus – kas aš esu, kam, kodėl gyvenu. Tada gali ateiti baimė. Bet kasdien žmonės apie tai nuolat nemąsto, negalėtų gyventi. Bet jei apskritai apie tai nesusimąsto – tada mes turime problemą. Paskutinis žmogus išeina“, – įžvelgė grėsmę J. Melnikas.

Pašnekovas išskyrė filosofo, mokytojo, mistiko Georgijaus Gurdžijevo, gyvenusio 20 a. pr., pagrindinę frazę: žmogus turi prisiminti save.

„<...>Anot jo, žmogus beveik visą savo gyvenimą nugyvena automatiškai, nesistengdamas pajausti realybės. Žmogaus kūnas – biologinis automatas. Vienoje savo miniatiūroje pažvelgiu į tai su humoru. Mąstantis, komiškas personažas sako: nemiegosiu, įrodysiu, kad nesu automatas. Bet po trijų dienų žmona surado jį miegantį prie stalo... Jis konstatuoja, kad visgi čia ne jo valia, o kita valia atėjo ir jis turėjęs užmigti. Praktiškai taip yra – valdomi biologiniai automatai. Ir psichologine prasme, – daug ką darome inerciškai. Reikia prabusti – išeiti iš inercijos. Keista, bet kai žmogus patenka į ligoninę, prisimena, kad sugrįžo į save, išėjo iš rutinos, liga duota tam, kad žmogus atsipeikėtų. Visos filosofinės sistemos, režimai kalba apie tą patį“, – pabrėžė J. Melnikas.

J. Melnikas įsitikinęs, kad lavinti įgūdį mąstyti tikrai galima. Todėl pasigendantis rašytojų pamąstymų nacionalinėje žiniasklaidoje, o mokyklose, anot jo, praverstų filosofijos kursas.

„Pavyzdžiui, Prancūzijoje filosofijos disciplina mokyklose dėstoma kiekvieną dieną, jos sudėtingumas priklauso nuo ugdytinių amžiaus. Kodėl to nėra mūsų mokyklose? Reikia kurti mąstantį žmogų, o filosofija yra ta specialybė, ta sritis, kur žmogus pradeda mąstyti, susipažįsta su visokių epochų mąstytojais. Taip ugdoma asmenybė. Pasakyčiau švietimo ministrui, kad reikia kurti filosofijos kursą – manęs nesuprastų, o man atrodo, – reikėtų“, – baigdamas pokalbį sakė J. Melnikas.

***

Rašytojas, filosofas J. Melnikas gimęs Vakarų Ukrainoje, studijavo Lvivo universiteto Filologijos fakultete ir M. Gorkio Literatūros instituto aspirantūroje. Išleista dvylika jo knygų – filosofinių esė, mažosios prozos knygų ir romanų.

J. Melniko ankstesnieji romanai „Tolima erdvė“(LRS leidykla, 2008) ir „Maša, arba postfašizmas“ („Alma littera“ 2013) pateko į Metų knygos rinkimų penketukus, buvo išversti į užsienio kalbas. J. Melniko romanus prancūzų literatūros kritikai yra sugretinę su G. Orwello, A. Hakslio, R. Bredberio romanais.

„Tolima erdvė“ laimėjo BBC metų knygos (BBC Book of the Year) titulą, o taip pat pelnė prancūzų „Metų knygos“ (Libr'à Nous) premiją „Imaginaire“ kategorijoje bei tapo Europos premijos „Utopiales 2018“ už geriausią Europos rašytojo sukurtą fantastinį romaną finalistu.

Jungtinėje Karalystėje autoriaus knyga „Rojalio kambarys“ (Last Day) paskelbta prestižinės premijos International Rubery Book Prize finaliste. Lietuvoje ji pateko į šimtmečio geriausių lietuvių literatūros knygų penkioliktuką.

Autoriaus detektyvas „Adata“ („Alma littera“, 2019) sulaukė teigiamo skaitytojų įvertinimo, palyginamas su skandinaviškais detektyvais, kuriuose tyrinėjamos žmogaus psichikos gelmės.

2020 m. J. Melnikas buvo apdovanotas Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija.