Tai – didelis pripažinimas solistėms. Vlaamso opera, pagal dydį antroji Belgijoje, rodo spektaklius net dviejuose teatruose – Ghente ir Antverpene. Abi scenos yra gausiai lankomos, laikosi senų tradicijų, tačiau dažnai renkasi itin modernius pristatymus. Įdomu ir pažymėtina tai, jog mūsų solistės pasirodo XX a. sukurtose operose, - tai yra sudėtingas repertuaras dainininkui, mažai žinomas Lietuvos klausytojams, tačiau populiarus ir įprastas Vakarų Europai.
„Ledi Makbet iš Mcensko“ spektaklį, kuriame triumfavo Aušrinė Stundytė, kūrė bene skandalingiausias ir visuomet didžiulę diskusijų audrą sukeliantis ispanų režisierius Calixto Bieito, jau antrą dešimtmetį garsėjantis radikaliais operų pastatymais. Jo šiuolaikinės klasikos interpretacijos gausios žiauraus realizmo, psichologinio ir fizinio smurto, atviro, kartais net sadomazochistinio, sekso. Visa tai režisierius meistriškai įpina į visiems gerai žinomus tradicinius siužetus, beveik visuomet tokiu būdu sukeldamas muzikos gerbėjų pasipiktinimą ir milžinišką žiūrovų susidomėjimą.
Bieito priešai mano, kad jis – didžiausias nihilistas ir anarchistas, pasirinkęs pigiausią šokiravimo būdą, o jo gerbėjai tikina, jog šis režisierius – operos genijus, XXI a. idėjomis iki pat gelmių perskrodžiantis klasikinę muziką. Kaip ir jo tėvynainis iš kino industrijos – Pedro Almodovaras, Bieito dažnai išreiškia nusivylimą, jog žiūrovai nesupranta jo spektaklių, matydami tik seksą ir neįžvelgdami juodojo humoro.
Kaip bebūtų Bieito spektakliai solistams yra ypatingai sudėtingi. Jie ne tik turi įkūnyti jo radikalias idėjas, bet ir sukurti dramaturgiškai sudėtingus vaidmenis, atsidurti ekstremaliose situacijose, sukurtose režisieriaus logikos dekonstruotame pasaulyje. Be to, savo idėjoms realizuoti jis pasirenka ir nemažai apčiuopiamių priemonių, keičiančių solistų buvimą scenoje, šiame „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ pastatytme, scenos grindys buvo padengtos storiausiu šlapio, glitaus purvo sluoksniu.
Aušrinė Stundytė sukūrė nepaprastai dramatišką ir emociškai stiprų vaidmenį, kurį įvertino ir publika, tai patvirtidama ilgai trukusiomis ovacijomis spektaklio pabaigoje. Tradicinių pažiūrų muzikos mylėtojai iš Belgijos, aplodismentais širdingai sveikinę lietuvės talentą, stebėtinai pozityviai priėmė ir patį drąstišką pastatymą.
Šostakovičiaus muzikoje Stundytės balsas skambėjo idealiai: drastiškai, tačiau kartu ir subtiliai, lyriškai. Tuo pat metu jos vaidyba buvo kupina jausmingų psichologinių detalių, kuriant moters, užstrigusios itin žiauriose kasdienybės sąlygose, portretą: čia ji kasdien patiria fizinį ir psichologinį smurtą, patyčias ne tik šeimoje, bet ir desperatiškoje Rusijos gilumos darbininkų visuomenėje. Šioje aplinkoje seksas, prievarta, žiaurumas yra gyvenimo normos ir toioje terpėje besiskleidžiantys meilės jausmai, noras gyventi kitaip atrodo neko verti ir yra greitai išniekinami. Stundytės herojė, gyvenimiškų aplinkybių priversta tapti žudike, greitai ima skęsti gyvenimo purve.
Nepaliaujamai niekinama tiek artimųjų, tiek visuomenės, išduota ir parduota, bet norėdama išlaikyti bent trupinėlį savo garbės, moteris nusižudo. Šiuo spektakliu, Stundytė įrodė, jog turi didžiulį talentą ir pasiruošimą, būdingą naujajai Europos operos solistų kartai: bebaimiai, psichologiškai detalius vaidmenis kuriantys ir sudėtingų fizinių užduočių scenoje vykdyti dainuojant nesibaidantys atlikėjai šiandien reikalingi visose scenose.
Lietuvių solistei tai – ne pirmas XX a. repertuaro darbas, būtent šioje muzikoje ji ypatingai įdomi daugeliui Europos teatrų, ir ten už juos gerai žinoma. Lietuvos publika galėjo pasidžiaugti jos puikiai sukurtu Katios vaidmeniu 2011 m.L. Janačeko operos „Katia Kabanova“ pastatyme.
Balandžio 6 d. baigusi pasirodymus Antverpene, Stundytė perduoda sceną jaunajai Lietuvos operos primadonai – Asmik Grigorian. Balandžio 11 d. jos čia laukia „Mėlynbarzdžio pilies“ premjera. Asmik debiutuos šioje dramaturgiškai sudėtingoje operoje, kurią į sceną perkels vengrų režisierius Kornel Mundruczo, tad ir atliekama ji bus originalo – vengrų – kalba. Beje, operos profesionalai jau neabejoja būsima Asmik Grigorian sėkme, - pasirodo ji jau gavo pasiūlymą ateinančiais metais atlikti Juditos vaidmenį Berlyne, tos pačios operos Calixto Bieito pastatyme. Matyt, šis režisierius iš tiesų susižavėjo lietuvos solisčių talentais.
Taigi, iki gegužės 10 d. bus parodyta net vienuolika „Mėlynbarzdžio pilies“ spektaklių (šeši iš jų – Antverpene), todėl keliaujantys pakeliui turi galimybę išvysti ne tik Asmik, bet ir puikų Belgijos kraštą.
Antverpenas – antrasis pagal dydį Belgijos miestas, vienas didžiausių uostų Europoje, nuo senų laikų buvo svarbus Nyderlandų prekybos ir kultūros centras. Miesto centre, priešais Rotušę stovinti statula pasakoja vieną iš legendų, susijusių ne tik su miesto įkūrimo, bet ir jo vardo istorija: prie Šeldės upės gyvenęs milžinas (Antigoonas), negavęs rinkliavos iš besikeliančių į kitą krantą, kapodavęs jiems rankas. Žinoma, vieną sykį per upę kėlėsi jaunas herojus, pačiam milžinui nukirtęs ranką ir ją sviedęs į upę. Taigi, prie milžino vardo pradžios –Ant, prijungus flamandų werpen (ranka) ir kilo šis pavadinimas.
XVI a. Antverpenas buvo tapęs vienu svarbiausiu ekonominiu, prekybos centru Europoje, o tuo pačiu ir tarptautiniu miestu, čia kasdien susitikdavo pirkliai ir bankininkai iš Venecijos, dabartinio Dubrovniko, Ispanijos ir Portugalijos (vienu metu čia vykdavo 40 % pasaulio prekybos mainų). Nenuostabu, jog tiek Pirmojo, tiek (ypatingai) Antrojo Pasaulinio karo metu šio uostamiesčio tarptautinė svarba buvo įvertinta ir bandoma perimti, būtent dėl to nemaža dalis miesto buvo suniokota ir atstatyta jau moderniuoju stiliumi. Beje, tiek prieš, tiek ir po karo Antverpenas išliko vienu didžiausiu Europoje žydų ortodoksų centru.
Vis dėlto Antverpenas, kaip ir prieš jį iškilusi Briugė, šiandien tebėra pripildyti būtent sėkmingojo XVI a. atminimo, - vaikštant atrodo, lyg šio laikotarpio paveikslas atgytų prieš akis. Ir ne vien įspūdingas senamiestis ir galimybė aplankyti Rubenso namą bei studiją (puikiai išlaikytas ir atrestauruotas to meto turtingo menininko gyvenimo pavyzdys) vilioja minias turistų.
Vilniui savo dydžiu prilygstančiame mieste Rubenso darbų gausa žavi tiek pagrindinėje Katedroje, tiek Šv. Jokūbo bažnyčioje (čia saugomi Rubenso palaikai). Karališkojo menų muziejaus senųjų meistrų kolekcijos galėtų pavydėti bet kuri Europos sostinė: Ticijanas, Rubensas, Van Dyckas, Brueghelis.
Šiuolaikinio meno mylėtojai taip pat negali skųstis įdomybių stygiumi. Šiuolaikinio meno muziejus MUHKA gali didžiuotis didele ir inovatyvia, kintančia darbų kolekcija. Modernaus meno muziejus MAS ne tik rengia išskirtines parodas, bet ir siūlo pasivaišinti dviejų Michelino žvaigždučių restorane ‘t Zilte, įrengtame naujajame įspūdingos architektūros pastate.
Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio atkurtas ir sustiprėjęs Antverpenas, garbindamas avangardą, tapo ir tikru pasauliniu mados centru. Čia įsikūrusi seniausia mados akademija, priimanti pasaulinio garso mados dizainerius. Dar 1980 metais mados pasaulį drebino avangardinis „Antverpeno šešetukas“, kurį sudarė šiandien jau legendomis tapę kūrėjai, - tokie kaip Ann Demeulemeester, Dries Van Noten ir Martin Margiela. Nenuostabu, jog šiame mieste rasime ir puikų Mados muziejų, kuriame šiuo metu vyksta dėmesio verta ekspozicija „Rojaus paukščiai“, skirta išskirtiniam plunksnų panaudojimui aukštosios mados kūriniuose.
Nusivylę neliks ir maisto gurmanai, čia jų laukia net septyni viena Michelino žvaigždute įvertinti restoranai: DÔME, siūlantis šiuolaikinę prancūzų virtuvę, belgų restoranas Kommilfoo, ‘t Fornuis, Het Gebaar, The Glorious, L’EPICERIE DU CIRQUE bei Bih Lam en Jin.
