– Su Vilniumi Jus sieja ypatingas ryšys – čia gimė Jūsų tėvas. Vėliau, okupavus Lietuvą ir prijungus prie SSRS, jis išvyko į Lenkiją ir apsigyveno Poznanėje. Kaip jaučiatės turėdamas galimybę atvykti į savo tėčio gimtinę ir diriguoti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje?
– Diriguoti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje man yra garbė ir malonumas. Džiaugiuosi galėdamas pasidalyti su Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro muzikantais savo žiniomis bei patirtimi ir nekantriai laukiu puikaus koncerto. Atvykdamas į Vilnių (čia svečiuosiuosi jau antrą kartą) jaučiuosi ypatingai, nes būtent čia gimė, buvo pakrikštytas ir pirmuosius žingsnius žengė mano tėvas. Nuo 1929 m. Vilniuje jis praleido savo pirmuosius dešimt metų, tapdamas savotiška miesto dalimi, vaikščiodamas jo gatvėmis, kvėpuodamas jo oru. Deja, jis mirė labai anksti, todėl apie tėvo vaikystę daug ko nežinau.
– Jūsų kultūrinis, muzikinis bagažas itin didelis – nuo atlikimų senoviniais, autentiškais instrumentais iki roko, džiazo muzikos. Be to, rašėte poeziją, prozą, mokėtės ir kompozicijos. Kodėl visgi atsidavėte dirigavimui?
– Viskas, ką dariau jaunystėje (net jei to ir nesuvokiau), buvo reikiamos patirties savo gyvenimo tikslui, savo misijai kaupimas. Tikiu, kad prisirinkau įvairių įrankių, įgūdžių, būtinų tapsmui dirigentu. Norėdami ką nors sukurti, pirmiausia turime sukurti save. Praktinės džiazo ir roko muzikos žinios, taip pat grojimas daugybėje senosios muzikos grupių man ne kartą padėjo geriau suprasti, iššifruoti simfoninį repertuarą. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kompozicijos studijas, eilėraščių rašymą, parodų lankymą, filmų peržiūras, knygų skaitymą. Sutinku su garsiuoju posakiu – „kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nežinai“. Dirigentas turi mokytis visą gyvenimą iki paskutinės dienos. Tai yra nesibaigiantis procesas.
– Dirigentams dažnai priskiriama atsakomybė už koncerto sėkmę. Kokią įtaką ir reikšmę orkestrui turi dirigentai?
– Taip, dirigentams priskiriami (nors ne visada pelnytai) koncerto sėkmės nuopelnai. Taip susiklosto tikriausiai todėl, kad kūrinio interpretacija yra savotiškas partitūros kalbos (suprantamos dirigentui) vertimas į garsų kalbą (suprantamą visiems). Tai suteikia atsakomybę pateikti teisingą „vertimą“, teisingą muzikinių idėjų perdavimą klausytojams. Pagrindinis kiekvieno dirigento tikslas – suprasti kompozitorių ir tarnauti jam, neiškreipiant autoriaus ketinimų.
– Kokios asmenybės buvo svarbios, turėjo didelę įtaką formuojantis Jūsų, kaip artisto, dirigento, profiliui?
– Išskirčiau dvi grupes: vienos grupės asmenybes pažinojau asmeniškai, o kitą sudarytų personos, su kuriomis neteko susidurti. Pirmajai grupei priskirčiau savo pirmąją tikrąją Mokytoją Jelizavetą Kudriavcevą, Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) konservatorijos profesorę, taip pat tokias asmenybes kaip Feliksą Ravdoniką, Genadijų Roždestvenskį ir Arvo Pärtą. Antrąją grupę nusakytų tokie vardai kaip Carlosas Kleiberis, Josefas Brodsky’s, Igoris Stravinsky’s. Šios asmenybės mano atmintyje iškyla pirmiausia.
– Kaip apibūdintumėte šio vakaro programą, kurią pradės Valentino Silvestrovo „Himnas – 2001“?
– Kompozitorių Valentiną Silvestrovą pažįstu asmeniškai. Jo muzikinė kalba yra unikali ir jis jau paliko gilų pėdsaką muzikos istorijoje. Mano nuomone, šis kūrėjas priklauso didžiausių visų laikų kompozitorių panteonui. Silvestrovo kompozicija „Himnas – 2001“ yra tarsi simbolis, viso artėjančio koncerto įžanga. Tai himnas naujajam tūkstantmečiui su viltimi, kad šis tūkstantmetis atneš mums visiems taiką ir viltį. Manau, kad dabar labai svarbu išsaugoti tikėjimą šviesia žmonijos ateitimi, nes net ir po tamsiausios nakties visada ateina saulėtekis. Po 2022 m. vasario 24 d. (Rusijos invazija į Ukrainą – F. D.) šį kūrinį atlikau daugelyje savo koncertų. Mano pozicija dėl karo Ukrainoje labai aiški – karui nėra pateisinamų priežasčių, o žmogaus gyvybė yra didžiausia vertybė, todėl ryžtingai smerkiu kiekvieną karą, taip pat ir tą, kurį Rusijos vyriausybė paskelbė Ukrainai.
Grįžtant prie muzikos – tiems, kurie norėtų dar labiau atrasti magišką Silvestrovo muzikos pasaulį, rekomenduočiau pasiklausyti jo simfonijų Nr. 4, 5, 7, 8, „Postludium“ fortepijonui ir orkestrui bei „Requiem Larisai“.
– Simbolių gausa pasižymi ir Mieczysławo Karłowicziaus Simfonija e-moll, dar tituluojama „Atgimimo“. Ši kompozicija ir jos autorius taip pat turi sąsajų su Vilniumi.
– Mieczysławas Karłowiczius gimė istorinėje Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė Rusijos imperijai. Simfonija op. 7 e-moll, dar vadinama „Atgimimo“, priklauso jo ankstyvajam, kūrybiniam laikotarpiui. Jis pradėjo ją kurti 1899 m. Berlyne, o baigė 1902 m. Varšuvoje. Šią simfoniją tiksliai apibūdintų lotyniška patarlė: „Еx ungue leonem“ (liet. „iš nagų pažinsi liūtą“, t. y. pagal darbą pažinsi žmogų – F. D.). Vokiškas pavadinimo vertimas yra „Aufverstehung“ (liet. „Prisikėlimas“), tačiau šis kūrinys neturi jokio religinio atspalvio. Tai veikiau muzikinis sielos portretas, nusakantis sunkiausių Tamsos išbandymų nugalėjimą ir kelią į Šviesą.
– Vilniaus vardas per mūsų pokalbį skambėjo gana dažnai. Labai džiugu, kad tiek Jus, tiek birželio 22 d. Vilniaus festivalio programą sieja tiek daug gilių klodų su šiuo nuostabiu miestu. Ko palinkėtumėte Vilniaus 700 metų gimtadieniui, kurį minime šiais metais?
– Vilniaus miestui 700 metų – tai yra nuostabus, brandus amžius. Linkiu šiam žavingam miestui ant Neries kranto visada būti laisvam, prisiminti praeitį ir kurti gražią ateitį, išlikti tokiam atviram visiems, kurie juo dalijasi. Deja, nekalbu lietuviškai, bet leiskite baigti keliais žodžiais jūsų kalba – linkiu kitiems 700 metų ramybės, išminties ir tikėjimo gėriu! Ir tegul čia visada skamba gera muzika!
Vilniaus festivalio koncertas „Vasarvidžio naktis. LNSO, Lucas ir Arthur Jussen, Andrzej Boreyko“ vyks birželio 22 d., ketvirtadienį, 19 val. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje.
