Išgirdusi klausimą, ką gi turėtume pasiimti iš kiekvienos dienos, A. Bendoriūtė suskubo patikslinti – turime ne tik pasiimti, bet ir nepamiršti duoti.
„Kartkartėmis pagalvoju, ką aš galėčiau padaryti kitam gero? Tiesiog. Nes kai duodi, tai ir gauni, – jei nelauki grąžos... Tada supranti, iš kur ta dovana atėjo. Kai pats esi dosnus, grąža ateina su kaupu. Man visada tai pasiteisina, teikia daug džiaugsmo. Be šitos apykaitos niekaip... žmogus tiesiog dūšioje suvysta savo egoizme“, – apie dalijimosi gėrį kalbėjo aktorė.
Nereiktų susitelkti tik į save
Visoje pasaulio sumaištyje, kuri drebina žemę iš po kojų, A. Bendoriūtė prisipažino besistengianti gyventi šia diena. „Niekuo neišskirtinai, esu menkas šios žemės vabalėlis – jautrus, pažeidžiamas, kaip ir visi. Kalbu metaforomis, bet šitose aplinkybėse svarbiausia nepamiršti, kad šalia yra kitas žmogus, tai didžiausia vertybė, dovana. Nereiktų susitelkti tik į save, nes taip ir liksi vienas pasaulyje... Net jei šalia tavęs esantis nusiteikęs prieš tave negatyviai... gal jis šią minutę yra tavo mokytojas, tavo augintojas, tavo brandintojas – tau duotas žmogus“, – būti dėmesingais vieni kitiems ragino ji.
Deja, šiandien yra daug pykčio, etikečių klijavimo, tai A. Bendoriūtei visiškai nepriimtina. „Labai skaudu, todėl pati stengiuosi neklausyti apkalbų, netikėti tuo, ko pati nemačiau ir negirdėjau. Ne iš antrų ar trečių lūpų priimti kažkokią informaciją, kad nepadaryčiau klaidingų, skubotų išvadų. Mes visi dabar labai greiti nuteisti ir pasmerkti, matyt, tai yra iš didelės baimės, iš tokio susvyravusios žemės po kojomis. Bijomasi ateities, viskas miglota, viskas neaišku. Vieną dieną tu silpnesnis, kitą – šalia tavęs stovintis artimas, todėl mes vienas kitam reikalingi“, – tęsė ji.
Bet ausyse skamba aktorių pasisakymai, kad gyvenime jiems svarbiausia yra scena, – paprieštarauju.
„Galbūt tai su laiku praeinantys dalykai, labiau jauno žmogaus požiūris, jis labai nori vaidinti, scenos. Atsimenu, dar buvau ketvirtame kurse ir man teko pavaduoti savo kursiokę Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“. Atsitiko nelaimė, jai buvo sukrėstos smegenys, staiga, per tris valandas turėjau „įsivesti“ į spektaklį. Pilna salė, jis įvyko Lietuvos rusų dramos teatre. Suvaidinau tą spektaklį, galvoju, viskas, mano svajonė išsipildė – aš jau stovėjau scenoje! Galima daugiau ir nevaidinti, viskas įvyko. Visa tai labai sureikšmini“, – pasakojo A. Bendoriūtė.
Aktorė prisiminė, kad kai diplominiame spektaklyje teko įgyvendinti dramatinį vaidmenį, ji savo dėstytojos netgi paklaususi: ar visą gyvenimą, visą kasdienybę reikės vaikščioti tokiai susikaupusiai ties savo vaidmeniu, galvojant apie tragišką herojės būseną?
Svarbu turėti išminties, būti pastabiu
Aktoriaus profesija neatsiejama nuo jo atliktų vaidmenų, o kai kurie įvaizdžiai netgi tampa tarsi „Savuoju aš“, įgyto amplua sudėtinga atsikratyti. Tam pritarė ir A. Bendoriūtė, sakydama, kad kai kuriuos savo atliktus vaidmenis, vis dėlto, šiandien sukritikuotų.
„Pasikeičiau, visai kitaip atlikčiau tuos vaidmenis, pažvelgčiau lengviau, per humorą... Buvau labai rimta aktorė“, – šyptelėjo pašnekovė.
Užtat A. Bendoriūtei labai patinka paskutinis jos vaidmuo Pauliaus Markevičiaus režisuotame spektaklyje „Koriolanas“, sukurtame pagal Viljamo Šekspyro tragediją (teatras „Meno fortas“).
Spektaklyje „Koriolanas“ A. Bendoriūtei teko valdingos motinos personažas, kuri sugriauna savo sūnaus gyvenimą.
„Matau problematiką, per savo personažą noriu ją atskleisti. Baisu, kai mes norime užvaldyti kitą žmogų... Šiuo atveju, motina nori gyventi savo sūnaus gyvenimą, nepriima jo tokio, koks yra. Taip ji tiesiog sugriauna gyvenimą. Kalbi apie egoizmą, neši idėją. Aktoriui svarbu turėti proto, išminties, būti pastabiu, įsiklausyti į aplinką, kalbėti apie tai, kas aktualu“, – vaidmenų kūrėjams reikalingas savybes vardijo A. Bendoriūtė.
Apie aktoriaus profesiją sakoma, kad ji negailestinga, reikalauja pasiaukojimo, atsidavimo. Skamba gąsdinančiai?
„Sakoma, kad yra trys profesijos nuo Dievo – daktaras, mokytojas ir teisėjas, kur ypač reikalingas atsidavimas ir sąžiningumas. Bet ir kitose profesijose tai yra labai svarbu! Šį klausimą neseniai sau uždaviau. Nėra lengva „perleisti“ per save personažą, ypač jei jo likimas sunkus... Nesinori savęs kankinti. Kiek gali verkti toje scenoje, kiek gali save draskyti? Yra tam tikros technikos, kai kurie aktoriai jas naudoja, įtikina žiūrovą ir pasiekia neblogesnį rezultatą. Pagalvojau, gal man pabandyti šituo keliu eiti? Bet man nepavyko, supratau, kad be sąžiningumo nieko nebus, teks eiti per save“, – apie kūrybinį procesą kalbėjo pašnekovė.
Aktorius kaip mokinukas, kuris stovi prie lentos
Kad žiūrovas patikėtų aktoriumi, A. Bendoriūtė įsitikinusi, jis turi pats patikėti tuo, kas vyksta scenoje.
„Deja, tai yra labai sunku... ir į kasdienybę persineša tas šleifas. Mūsų pasakyti žodžiai, išgyvenimai scenoje, jie turi įtakos mūsų gyvenimams. Prietaringai nežiūriu į visa tai, ne. Bet kažkokią spalvą ar atspalvį į gyvenimą gali įnešti. Bet kita vertus, ne visi vaidmenys yra dramatiški, gali būti ir labai šviesus vaidmuo. Vis dėlto, aktoriai mėgsta vaidinti negatyvius, konfliktiškus vaidmenis – jie įdomesni, turi daugiau kampų“, – pastebėjo kūrėja.
Viename savo interviu A. Bendoriūtė yra sakiusi, kad „scena apnuogina aktorių“. „Aktorius, kaip tas mokinukas, kuris stovi prie lentos ir atsakinėja, matosi, ar jis išmoko, ar gudrauja, ar klausosi, kol kas nors pasufleruos iš kampo... Ką aktorius suprato toje pjesėje, kiek jis plačiai gali kalbėti žiūrovui ta tema. Plotis, ilgis ir aukštis labai matosi, bet čia irgi reikia patyrusios akies, kad galėtum tai pamatyti. Mes esame labai tampriai susiję – ir aktoriai, ir žiūrovai. Žiūrovai irgi lemia mūsų vaidmenis, jie taip pat yra spektaklių dalyviai, svarbus jų alsavimas, priėmimas, reakcijos“, – sakė ji.
Ko norėtų palinkėti sau? „Baisu garsiai linkėti, kai įvardini – vėjas ir išnešioja... Norėčiau išmokti gyventi šia diena – „čia ir dabar“, nebijoti ateities. Dabar visus vargina neužtikrintumas. Palinkėčiau tas silpnumo minutes praleisti ramybėje, nepanikuojant, nenuleidžiant rankų – tiesiog džiaugtis, kad gyvenu, esu. Esu dėkinga už draugus, šeimą, kolegas, už kiekvieną žmogų. Dėkudie, už gyvenimą – aš jį turiu ir branginu kiekvieną minutę. Kiekvienam to linkėčiau, tam neturi įtakos jokie metų skaičiai. Tai nėra kažkokia riba“, – pabrėžė aktorė.
