Su savo pasirodymais jau aplankęs JAV, Italiją, Vokietiją, Rusiją, Braziliją, Olandiją, Ispaniją, Austriją ir kitas šalis, A. Hrustevičius pakerėjo tokias muzikos legendas, kaip vieną iškiliausių šios epochos smuikininkų Maestro Itzhaką Perlmaną, kuris rašo: „Aš žaviuosi A. Hrustevičiaus talentu…“ ir „muzikos mega žvaigždę“, kelių Grammy apdovanojimų laimėtoją, dainininką bei kompozitorių Bobby McFerriną, pakvietusį jį kartu su juo vienoje scenoje pasirodyti keliatūkstantinei Kijevo klausytojų auditorijai.
Šiandien kalbiname visame pasaulyje žinomą atlikėją apie jo karjeros pradžią ir muzikinį kelią.
- Kaip supratote, kad muzika bus jūsų gyvenimo profesija? Kodėl nesirinkote ekonomisto, ar gydytojo profesijos?
- Į muzikos mokyklą mane nuvedė tėvas. Jis nuo pat mano gimimo svajojo, kad gročiau akordeonu. Būtent mano tėvas man sulaukus vos penkerių metų ir išrinko instrumentą. Dažnai manęs klausia, o kodėl negrojai fortepijonu, ar smuiku. Viskas tuo metu priklausė nuo mano tėvo, o aš buvau per mažas, kad galėčiau sugalvoti pasirinkti kitą instrumentą.
Iš pradžių buvo sunku repetuoti, kol kiti vaikai žaisdavo kieme, aš neturėdavau nei minutės laiko. Iš mokyklos tiesiai lėkdavau į muzikos mokyklą, o po muzikos mokyklos tėtis dar liepdavo repetuoti namuose. Kad neužmigčiau begrodamas, jis mane nuprausdavo lediniu vandeniu ir taip palaikydavo mano budrumą.
Tuo metu toks krūvis buvo labai sunkus, tačiau šiandien aš esu be galo dėkingas savo tėvui, kad jis, laiku pastebėjęs mano talentą, neleido atsipalaiduoti. Būtent tėvo dėka aš pasiekiau tokį profesinį lygį. Ilgaainiui, bręsdamas ir tapdamas sąmoningu, tiesiog užsidegiau muzika, ji tapo mano aistra. Nuolat klausiausi daugybės įrašų. Mano pagrindinis noras ir svajonė visada buvo tapti geriausiu, aukščiausio lygio muzikantu. Ne paprastu, eiliniu bajanistu, bet pačiu geriausiu pasaulyje. Šis noras mane vedė ir vis dar tebeveda ir šiandien. Niekada nesusimąsčiau apie kitą profesiją, tikriausiai niekuo kitu ir negalėčiau būti. Muzika man yra visa ko prasmė.
- Bet tikriausiai labai sudėtinga Jums buvo prisitaikyti mokykloje prie kitų vaikų, kurie nesimokė muzikos?
- Paprastoje – ne muzikinėje mokykloje mokiausi iki devintos klasės, vėliau įstojau į konservatoriją. Žinoma, buvau savotiškas “autsaideris”. Sunkiai rasdavome bendrą kalbą su vaikais. Jų pagrindinis užsiėmimas buvo žaisti kieme, tuo metu, kai aš valandų valandas praleisdavau praktikuodamasis. Tie vaikai mane dažnai pašiepdavo ir nelaikė vienu iš savų.
- Ir kur yra dabar jūsų klasiokai? Ar susitinkate?
- Kai nuvykstu aplankyti tėvų į gimtus namus, matau juos. Susidaro įspūdis, kad jie ir liko ten, nuo ko pradėjo. Aš dėkingas muzikai, kad ji man atvėrė kelius į pasaulį. Nors nežinau, ar skundžiasi gyvenimu mano klasiokai, jie tiesiog nemąsto tom materijom ir kategorijom, kuriomis mąstau aš. Jie neturi poreikio dvasiniam penui ar kažko didesnio gyvenime siekimui. Manau, kad taip ir turi būti, visi yra ten, kur jiems yra geriausia.
- Kaip iš mažo miestelio atsidūrėte Kijeve?
- Muzikos šauksmas buvo toks didelis, kad aš pats nusipirkau autobuso bilietą į Kijevą ir nuvykau stojamiesiems egzaminams į Kijevo konservatoriją. Nieko nesakiau tėvams. Nors tėvas ir labai norėjo, kad tapčiau muzikantu, tačiau jis taip plačiai nemąstė, galvojo, jog bus labai gerai, jeigu tapsiu muzikos mokytoju savo gimtajame mieste. Todėl mano išvykimas į Kijevą tėvams buvo staigmena. Tada jie liūdėjo, o šiandien, kuomet aš su koncertais vykstu į skirtingas pasaulio šalis, kuomet jie klausosi mano įrašų, jie be galo džiaugiasi ir vis dar sunkiai gali tuo patikėti.
- Tai muzika yra Jūsų pagrindinė aistra? Kiek valandų per dieną grojate?
- Taip, man muzika yra mano dvasinis vedlys, sielos atgaiva ir poilsis. Jeigu neprisiliečiu prie instrumento, ar nesusiduriu su muzika kelias dienas, jaučiuosi tarsi būčiau be rankų ir be kojų, man pradeda trūkti oro. Muzika apdovanoja žmogų. Tie, kas tai supranta ir atranda, yra labai laimingi žmonės.
- O laisvalaikį irgi sudaro muzika?
- Taip, galima sakyti laisvalaikio neturiu, tačiau man ir nereikia. Kai darai tą, ką be galo mėgsti ir mėgaujiesi, tai gali užimti visą tavo laiką. Retkarčiais nueinu į kiną, arba pasivaiksčioti palei upę ar ežerą. Gamta mane pakrauna. Mėgstu pavasarį, kuomet gamta bunda, grįžta paukščiai. Patinka klausytis jų čiulbėjimo.
- Esate pasaulyje žinomas tuo, jog grojate tarsi “žmogus orkestras”, sugebate groti greičiau, tiksliau, muzikaliau nei bet kas kitas. Kaip Jums tai pavyksta?
- Pirmiausia tai, žinoma, Dievo dovana ir talentas, kurį atsineši gimdamas. Na, o paskui seka juodas, didelis, tūkstančio valandų ir daugelio metų atsidavęs darbas. Tačiau reikia ne šiaip techniškai kartoti, bet labai svarbu jausti aistrą tam, ką darai. Tada galima tikėtis gero rezultato.
- Koncertuojate skirtingose šalyse, skirtinguose kontinentuose. Koks buvo įsimintiniausias jūsų koncertas iki šiol?
- Tikriausiai Brazilijoje. Turėjau tenai šešis koncertus ir visuose iš jų be išimties mane priėme su taip audringai, kaip dar nėra tekę matyti jokiose kitose koncertų salėse. Ten žmonės labai šilti, natūralūs, nebijo rodyti emocijų ir atsiverti. Tokia publikos reakcija – kiekvieno atlikėjo svajonė.
- Mygtukinis akordeonas arba kitaip bajanas išrastas tik dvidešimtame amžiuje, tačiau tenka girdėti, kad jis vadinamas nacionaliniu instrumentu. Kodėl ir kuo jis skiriasi nuo akordeono?
- Bajanas, kuriuo šiandien groja profesionalūs muzikai, kilo iš nacionalinio instrumento. Kitaip nei akordeonu ar armonika, patobulintu bajanu galima atlikti plačius, kelių oktavų akordus. Kadangi nėra klavišų, o tik mygtukai, tai suteikia galimybes atlikti žymiai sudėtingesnius, techniškesnius kūrinius negu įprastu akordeonu. Dauguma kūrinių bajanui yra transkripcijos – adaptacijos, skirtos orkestrui ar kitiems instrumentams. Žinoma, geriausiai jo galimybes atskleidžia šiuolaikinių kompozitorių kūriniai, rašyti specialiai bajanui. Nuo akordeono bajanas skiriasi dar ir savo struktūra - dešinėje pusėje yra mygtukinė klaviatūra, o ne klavišai.
- Kiek sveria Jūsų instrumentas?
- 15 kg.
- Matyt nelengva jį išlaikyti viso koncerto metu ir dar jį vežiotis? Gal turite kažkokį ir specialų fizinį pasirengimą?
- Na, nėra lengva, žinoma. Specialių fizinių pratimų nedarau, tačiau labai padeda plaukiojimas ir visiškai netinka svarmenų kilnojimas. Svarmenys išpučia nenatūraliai raumenis ir pirštai nuo to apsunksta, darosi sudėtingiau greitai groti.
- Prieš kurį laiką koncertavote su džiazo pasaulio legenda Bobby McFerrinu. Kokį įspūdį paliko šis koncertas?
- Tai buvo B. McFerrino koncertas Ukrainoje ir iš daugybės bajanistų, kurių įrašus buvo gavęs, jis pasirinko būtent mane. Iš pradžių buvo neramu: B. McFerrinas garsėja improvizacijomis, o aš atlieku jau užrašytus kūrinius. Iki atvykstant B. McFerrinui buvo sutarta, kad drauge atliksime ukrainietišką liaudies dainą. Turėjome vos kelias minutes bendrai repeticijai. Pagrojus parinktą sudėtingos harmonijos dainą, B. McFerrinas tik nusišypsojo ir paprašė rasti ką nors kitą: grojau ir J. S. Bacho, ir A. Vivaldžio ir kitų kompozitorių kūrinius, kol galiausiai apsistojome prie polifoninio kūrinėlio.
Parepetavome dvi minutes, net nesutarėme, kada turėtume baigti... Ir teko eiti į sceną. Tačiau tritūkstantinė publika mūsų duetą priėmė labai šiltai.
- Kokia Jūsų gyvenimo svajonė?
- Dabar turiu svajonę sugroti Niujorko Carnegie Hall ir na dar Milano La scaloje. Pamažu einu link to. Nepatikėsite, tačiau prieš kelis metus, kuomet mano karjera dar tik prasidėjo į savo elektroninę pašto dėžutę gavau laišką iš Carnegie Hall administracijos, jog jie norėtų pakviesti mane koncertui.
Tačiau tuo metu savo pašto dėžutę tikrindavau gal vieną kartą į pusę metų, didžiosios dalies laiškų netgi neskaitydamas. Tad šį laišką pastebėjau gal tik po daugiau negu metų laiko. Galite įsivaizduoti mano reakciją. Nuo to karto supratau, jog vadyba ir laiškų skaitymas ne ką mažiau svarbūs dalykai negu grojimas. Dabar tikiuosi sulaukti antro kvietimo, kurio šį kartą nepraleisiu.
- Pasaulinį žinomumą pelnėte galima sakyti per naktį, kuomet Youtube svetainėje patalpinote savo fenomenalų A. Vivaldi kūrinio “Vasara” įrašą. Jūsų laukia eilėje šalių, jūsų įrašus Youtube svetainėje komentuoja klausytojai iš viso pasaulio, tarsi kokios pop žvaigždės. Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas?
- Pasikeitė ir stipriai. Atsivėrė pasaulio koncertų salių durys. O tai yra tai, vardan ko mes atlikėjai dirbame – vardan galimybės koncertuoti. Džiaugiuosi, jog buvau pastebėtas. Šiandieninėje, visko prisotintoje rinkoje, tai nelengva užduotis. Galima sakyti, man pasisekė.
- Papasakokite kokią programą atliksite šį kartą Lietuvoje?
- Tai bus labai virtuozinė, ritmiškai įdomi programa, kupina džiazo, tango elementų bei improvizacijų. Mažai atlikėjų taip rizikuotų ir pasirįžtų groti tokią techniškai sudėtingą ir plačią programą viename koncerte, kadangi ji parodo visus atlikėjo gebėjimus ir nesuteikia galimybės atlikėjui pasislėpti. Šiandien nemažai muzikantų renkasi patogesnius sau kūrinius, į kuriuos reikia įdėti mažiau darbo, tačiau tai ne man. Kad sugroti tokią programą, kurią pristatysiu Lietuvoje, reikia labai labai daug metų groti. Pažadu, kad ji atskleis viską, kas aš esu.
Koncertai vyks:
Balandžio 4 d. – Kauno filharmonijoje.
Balandžio 6 d. – Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.
