aA
Pernai aštuoniasdešimtmetį atšventęs poetas Algimantas Baltakis nestokoja nei humoro, nei išminties. Jis iki šiol tvirtina, kad jo dainos ir knygos pavadinimo žodžiai „Gimiau pačiu laiku“ yra visiškai teisingi, nes visi mes gimstame pačiu laiku.
Poetas Algimantas Baltakis (J.Kažemėkaitytės nuotr.)

Su poetu kalbamės apie tai, kodėl jis pamilo retai kam žinomą Varnų kalną Vilniuje, apie tikrą trijų poetų - Justino Marcinkevičiaus, Alfonso Maldonio ir jo draugystę ir apie tai, ar poetui pavyko atsakyti į klausimą – kokia žmogaus gyvenimo prasmė.

-Visa Lietuva užstalėse dainuoja: “Sugriauk visus tiltus/Kelius išardyk/Vien taką per kopas/Maldauju, palik”, taip pat “Boružėlė septyntaškė/ Panaši į mažą braškę” nė neįsivaizduodami, kad tai ne liaudies dainos, o jūsų sukurti eilėraščiai. Ar galėjote prognozuoti tokį šių eilėraščių likimą?

-Populiarus ir, kaip vadinu, sklerotikų himnas “Aš viską viską užmiršau”, kurį atlieka “Hiperbolė”. Dainos apie boružėlę atlikėja G. Karaliūnaitė irgi pagalvojo, kad daina sukurta liaudies. Ji pakeitė kai kuriuos žodžius, kažką pridėjo, o tada paaiškėjo, kad tekstas mano. Ką daryti, juk kompaktinis diskas jau įrašytas? Radome kompromisą – ant disko aplanko užrašė teisingus, mano sukurtus originalius žodžius. Ir viskas gerai išsisprendė - ta daina man uždirbo daugiau honoraro negu būčiau gavęs bylinėdamasis teismuose. Mano anūkė man sakydavo, kad šiai dainai vaikai pritaikę tokius žodžius: “Boružėlė valgo kmyną/ Jai atrodo – cepeliną”.

Dabar paplito mada – pats dainuoja, pats rašo muziką ir žodžius. Kažin, ar vienas viską gerai sugeba? Kai muzika būdavo kuriama pagal mūsų eiles, tai būdavo dviguba nauda klausančiajam, galbūt koks gyvenime eilių neskaitantis žmogus išgirsta jas dainuojant, turi progą išklausyti eilėraštį, virtusį daina. Dainuojamoji poezija padeda prisijaukinti skaitytoją.

-Dabar viešai nepopuliaru sakyti, kad kas nors sovietmečiu buvo geriau negu dabar, nes būsi apšauktas sergąs nostalgija aniems laikams. Bet kalbu apie tai, ką prisimenu – į poetų kūrybos vakarus būdavo sunku patekti, nenusipirkti naujos poezijos knygos buvo visiškas “ne lygis”, poezijos knygos buvo leidžiamos dešimttūkstantiniais tiražais. Kas tada lėmė tokį poezijos ir visos literatūros populiarumą?

-Kadangi sovietmečiu žurnalistika buvo bedantė, daug ką poetinėmis ir grožinėmis priemonėmis turėdavome pasakyti mes, rašytojai. Todėl buvome tokie populiarūs. Žmonės laukdavo, gaudydavo kiekvieną mūsų žodį. Literatūra atliko tai, ką normalioje visuomenėje turėtų daryti žurnalistika. Dabar literatūrai nebereikia nieko kita dubliuoti. O kad krito tiražai, šiek tiek kalti ir patys plunksnos broliai - postmodernistinių išsidarkymų žmonės nesupranta. Dabar knygą gali išleisti bet kas, kas turi pinigų. Visokie grafomanai pradėjo leisti. Dabar orientuotis atėjus į knygyną padeda du kriterijai – žinojimas, kuri leidykla leidžia rimtą literatūrą ir kūrėjo pavardė. Todėl būtina remti gerą literatūrą, žmonės turi skaityti tam, kad nesukiaulėtų. Atsainus požiūris į rimtesnę kultūrą neigiamai veikia daug mūsų gyvenimo sričių, net ekonomiką – žmogus nežino, kas tai yra garbė, lengviau vagia.

Užsienyje garsūs rašytojai kviečiami į aukštąsias mokyklas dėstyti kokį nedidelį specialų kursą. Vienintelis, kuris dėstė, buvo poetas M. Martinaitis. Jis daug nuveikė Universitete, manau, jam buvo galima suteikti profesoriaus vardą. Nesuteikė. Jis buvo paskutinis iš rašytojų, kuris dėstė jaunimui. Kodėl nepakvietus rašytojų dėstyti į aukštąją mokyklą – ir jaunimui pavyzdys, ir žmogus uždirbti galėtų.

Nors aš ir šiais laikais nesijaučiu pamirštas – dažnai esu kviečiamas į susitikimus. Dėmesio man nestinga, o kartais net per daug. Tik keista, kai išleidau dienoraščių knygą “Gimiau pačiu laiku”, pasipylė recenzijos, o kai išleidi eilėraščių knygą – nė vienos recenzijos, viena anotacija mažytė. Kai gaunu honorarą, iš karto atskaičiuoja iš mano valstybinės pensijos. Kažkokį mano eilėraštį spausdino vadovėlyje, sutikau, bet tik su sąlyga, kad man už tai nieko nemokės, neapsimoka, nes, už eilėraštį sumokės trisdešimt litų, o iš pensijos, viską supliusavę, atskaičiuos aštuoniasdešimt. Tai didžiausias nonsensas.

-Neseniai Anapilin iškeliavo jums labiau į sūnus negu į draugus pagal amžių tikęs poetas Valdas Kukulas.

-V. Kukulas buvo pats didžiausias bohemistas eruditas. Valdas yra rašęs, kad pagal nuostatas, mąstymo būdą jis esąs senas bei senamadiškas. Jis buvo labai suartėjęs su A. Maldoniu, J. Marcinkevičiumi. J. Marcinkevičių jis vadino Lietuvos literatūrinės visatos centru. Po A. Maldonio mirties kiekvieną sekmadienį instinktyviai įsitempęs laukdavo įprasto skambučio, jam vis atrodydavo, kad Alfonsas vėl paskambins. Būtent Valdas, mirus poetui, padėjo parengti jo eilėraščių knygą. Fiziškai taip pat prisipažino visiškai sutapęs su mumis, senimu. Mirus poetui Jonui Strielkūnui, šalia kurio V. Kukulas ir palaidotas, sakė jautėsi nebeturįs su kuo bendrauti. Juodu mėgdavo jaukiai sėdėdami aptarti literatūros aktualijas. V. Kukulas gynė mūsų kartos poetus, kai jie buvo aršiai puolami pirmuoju atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiu. Valdas nuolat stengėsi užčiuopti letratūros pulsą, nuolat skaitė, domėjosi jaunųjų poetų kūryba. Jis suprato, kad nuoširdaus dėmesio ir paramos labiausiai reikia ateinantiems ir nueinantiems rašytojams.

-Esate prisipažinęs, kaip rašėte savo pirmuosius eilėraščius: “Niekada neužmiršiu, su kokiu užsidegimu rašiau “Velnio tiltą” medinio namo mansardoje, pasidėjęs ant kelių fanerinį lagaminą.” Fanerinį lagaminą, matyt, jau seniai praradote, o namas ar tebestovi?

-Namas tebestovi Žvėryne, Maloniojoje gatvėje. Už tvoros gyveno grafikas Stasys Krasauskas, su juo rytais eidavome prie Neries mankštintis, upėje būdavo galima maudytis. Stasys su rašytojais bendraudavo daugiau negu su dailininkais. Mano jaunystės laikais tas namas Maloniojoje gatvėje vadinosi rašytojų namu, apačioje gyveno rašytojo Liudo Giros našlė, kitame namo gale - rašytojo Jono Marcinkevičiaus našlė. Ir vėliau Antakalnyje gyvendavau namuose, kur aplink įsikurdavo kiti plunksnos broliai. Antakalnyje, tik skirtinguose namuose, gyvenu nuo 1958 metų, niekur nenutolstu nuo Varnų kalno. Kai gyvenau Mildos gatvėje, už Varnų kalno saulė leisdavosi, o per dabartinio buto langus matau, kaip už jo teka saulė. Daugelis vilniečių apie Varnų kalną nieko negirdėjo, o man poetas Albinas Žukauskas pasakojo, kad ant to kalno prieš karą lenkai buvo įsteigę zoologijos sodą. Šiose vietose buvo mėgiamos vilniečių poilsiavietės. Iki šiol išlikę zoologijos sodo liekanų. Pasakojama, kad sode gyveno ruonių, meška. Prasidėjus karui, esą vienus žvėris papjovė ir suvalgė, kitus – paleido. Visus savo svečius vedu pasivaikščioti ant Varnų kalno.

- Dabar berniukai, baigę mokyklas aukso medaliu, o tokiu jūs baigėte mokyklą, retai renkasi filologo profesiją ir kažin, ar svajoja tapti poetais, o studijuoja ekonomiką, teisę – sritis, kurios galimai gali būti pelningos. Kodėl sumenko poeto profesija, juk nuo garsiausio Antikos laikų poeto Homero daugybę šimtmečių daugybėje šalių būti poetu buvo garbė?

-Baigęs mokyklą galvojau studijuoti chemiją, nes turėjome labai gerą chemijos mokytoją ir daugelis pamėgome šį dalyką. Bet auklėtoja atėjo pas tėvus: “Tegul Algimantas važiuoja studijuoti literatūros”. Poetu būti nesvajojau, juk tokios profesijos ir nėra, galvojau tapti literatūros mokytoju. 1949 metais, kai stojau, tik į dvi specialybes - į lituanistikos ir medicinos studijas buvo didžiuliai konkursai, populiariausios specialybės. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui tenka didžiulė atsakomybė formuoti mokinių pažiūras, ne tik išmokyti dalyko. Mūsų laikais lietuvių kalbos mokytojas buvo autoritetingiausias žmogus, o dar anksčiau, A. Smetonos laikais, mokytojai tikrai neblogai uždirbdavo. O kokios buvusių mano bendradarbių pavardės! Mūsų mažytėje redakcijoje dirbo štai tokie vyrai: Ričardas Gavelis, Vaidotas Daunys, Valdemaras Kukulas, Liudvikas Gadeikis, Juozas Aputis, Vladas Šimkus. Iki šiol manau – labai svarbu, kad darbas patiktų. Dažnai žmogus sutinka dirbti už mažesnę algą, bet kad darbas būtų mielas širdžiai. Pinigų reikia, pinigas daug ką diktuoja ir taip buvo visais laikais, nors dabar – ypatingai, bet negalima ignoruoti pašaukimo.

Turiu vieną anūką, keturias anukes ir keturis proanūkius. Jauniausioji anūkė šiemet baigė mokslus ir išvažiavo dirbti į Angliją. Iš mano keturių anūkių trys dirba ir gyvena užsienyje, o vienos – niekas negalėtų išvaryti iš Lietuvos, jos tokia pažiūra. Ji neakivaizdiniu būdu studijuoja psichologiją ir augina tris vaikelius. Ir renkantis profesiją, ir apsisprendžiant, kur gyventi, niekas negali patarti, labiausiai verta klausyti savo širdies.

-Ar dažnai užsukate į kavinę “Neringa” Vilniuje, Gedimino prospekte, kuri kelis dešimtmečius buvo mėgiama meno žmonių susibūrimo, inteletualių pokalbių ir šėlionių vieta?

-Labai retai, bet užsuku, bet turiu kitą kavinukę, kur sekmadieniais susitinku su bičiuliais. Aštuoniolika metų blaivininkas, todėl nesu visai bendravęs su kai kuriais jaunesnės kartos poetais. Štai kaip alkoholio nevartojimas neigiamai paveikė mano santykius su kai kuriais jaunaisiais kolegomis.

Jokio efekto nebūdavo garderobininkui duoti kiekvieną kartą atėjus po rublį, o aš kas mėnesį duodavau iš karto dvidešimt penkis rublius – jis išplėsdavo akis. Bet to vieno karto pakakdavo – visą mėnesį prisimindavo.

Bohema būna šviesi ir juoda, kaip ir gėrimas. “Neringoje” vykdavo tikrieji premjerų aptarimai. Buvo toks teatro apžvalgininkas, jis ateidavo į kavinę, pasėdėdavo, paklausydavo, kas ką kalba ir, nematęs spektaklio, apie jį parašydavo recenziją. Apie jį net eiles sukūriau: “Jis matė ne spektaklį patį, o tuos, kurie spektaklį matė”.

Girtas niekada nesu rašęs eilėraščių. Negražu. Mes ten deklamuodavome,o ne rašydavome: “Gyvenau kaip daugelis poetų/ ėmiau avansą, gėriau, triukšmavau/ir melavau, kad tik gražiau skambėtų, bet niekad pinigui nevergavau…”.

-Jūsų atsiminimų knyga vadinasi “Gimiau pačiu laiku“. Ar iš tiesų taip ir jaučiatės – gimęs pačiu laiku? Gyvenote nepriklausomoje Lietuvoje, paskui – sovietmečiu, dabar – vėl nepriklausomoje. Tai koks labiau jaučiatės - sovietinio mentaliteto žmogus ar lengvai prisitaikėte gyventi naujomis aplinkybėmis?

-Visi gimsta pačiu laiku – kitokio laiko nebūna. Tik mirštame visada ne laiku. Mes esame kiek kitokie, ne visai sovietiniai, juk esame smetoninės Lietuvos auklėtiniai, mokykloje buvome mokomi tikybos, mandagumo, gavome pagrindus visam gyvenimui. Svarbiausi asmenybės formavimuisi yra šeima ir mokykla. Tiek visko per savo gyvenimą matę – karą, pokarį ir santvarkų pasikeitimus. Matėme, ką vokiečiai darė su žydais. Bėgome nuo karo, atsidūrėme Žemaitijoje. Dvare po karo rusai atidarė karo ligoninę, matėme suguldytus lavonus. Visus tuos baisumus matėme tada, kai buvome vaikai ir tai mums atrodė lyg norma. Tada supratau viena - kieno galia, to ir valia. O paskui – N. Chruščiovo atšilimas, dar vėliau – įvykiai Vengrijoje. Matėme aiškiai – Vakarų šalys vengrams nepadėjo, čekams nepadėjo.

Neseniai mane kvietė teisininkai į susitikimą. Perskaičiau du savo eilėraščius, iš 1965 metais išleistos knygos „Požeminės upės“, už kurią net gavau respublikinę premiją. Vienas jų skirtas B. Okudžavai: „Jis buvo vyras padorus/bet jam labai nesisekė/ Jam dvidešimt ir penkerius/Kažkaip netyčia įsegė/Jis kasė anglį po žeme/Kirviu mosavo taigoje...“ Kitas eilėraštis apie mano tėvą ir kaip jis buvo sovietų valdžios nuteistas dešimčiai metų. Vienas jaunas teisėjas, išklausęs, atsistojo ir pareiškė: „Jūs blefuojate. Tas eilėraštis parašytas dabar, juk tai antitarybinis eilėraštis, niekas nebūtų tokio spausdinęs“. Atsakiau jam, kad tai ne antitarybinis, o antistalininis eilėraštis. Susiraskite tą knygą ir pažiūrėkite. Jaunimas dabar klysta – suplaka viską į vieną žodį „sovietmetis“. Žinoma, pirmasis pokario dešimtmetis buvo baisus – stalinizmas, žmonių trėmimai. Bet paskui buvo N. Chruščiovo laikų atšilimas, L. Brežnevas irgi nesodino tų, kurie prisilaikė to meto taisyklių. Paskui Atgimimas, todėl viskam viena spalva netinka.

-Jūs tiek visko gyvenime matėte. Pasakykite, ar išliks mūsų tauta?

-Mūsų tauta visą laiką gyveno. Kiek buvo tos nepriklausomybės? Žečpospolitos laikais mūsų lietuvybė vos ruseno. Gyvenome ir caro laikais, ir penkiasdešimt sovietų okupacijos metų. Bet visą laiką gyvenome, gyvenimas niekada nebuvo sustojęs. Mokėmės, mylėjome, darėme karjeras. Ar mes jauni sukome galvas dėl tos prakeiktos tarybų valdžios? Ne. Mums mergos rūpėjo. Negalima atsisakyti gyvenimo. Auginome vaikus, statėme namus, auginome duoną. Juk duotas vienas gyvenimas ir reikia jį gyventi. Ar dabar gyvenimui idealios sąlygos? Labai gerai apie tai rašė ir kalbėjo J. Marcinkevičius. Ką tik pasirodžiusioje V. Sventicko knygoje „Apie Justiną Marcinkevičių“ cituojamos Justino mintys, kur jis rašė, kad sovietmetis dažomas tik juoda spalva, kad bijoma prisipažinti, kad ir sovietmečiu gyvenome gyvenimą, nes „... bijoma kaltinimo sovietmečio nostalgija...“ Justinas rašė, kad sovietmečiu žmonės daug ką darė taip, kaip buvo išmokę iš savo šeimų, iš tėvų, augusių prieškaryje ir kad visos tradicijos, vertybės, įskiepytos šeimoje, yra stipriau už politines sistemas. Jis klausė: „Kada išmoksime tai pasakyti?“ Buvo pykstančių už tai, kad Justinui teikiami laurai už pažadintą tautiškumą, savigarbą spektaklyje „Mažvydas“, kai spektaklio metu sovietiniai žiūrovai sustoję kartodavo „Lie – tu – va“. Pasigirdo balsų: „Mes kalėjimuose sėdėjome, pogrindžiuose veikėme“. Bet kas juos girdėjo pogrindžiuose? Ar daug kas skaitė pogrindžio spaudą? O literatūros žurnalo „Pergalė“ 1988 m. mėnesio tiražas pasiekė trisdešimt penkis tūkstančius, kai išspausdinome D. Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ ištraukas. Sovietmetis nebuvo vien juoduma – leidome Maironio eilėraščių tomus, stengėmės išleisti išeivijos autorių kūrybos, bet būtina sąlyga būdavo – geriau po rašytojo mirties, dar tekdavo parašyti kokį įvadą, įtinkantį to meto ideologijai, bet kūryba pasirodydavo. Į Justino „Mažvydą“ sueidavo sovietinė grietinėlė – partijos veikėjai, sėdėdavo pirmose eilėse, pabaigoje visa salė ploja atsistojusi ir jie priversti – pabandytų neatsistoti. Buvo pasitelkiama Ezopo kalba. Visuomenė turėjo bendrą priešą, todėl buvo susivienijusi.

-Du kartus stovėjote prie Nebūties slenksčio – pirmąjį kartą jūsų plaučiai neatlaikė, kai neskaičiuodamas valandų vertėte rusų poeto A. Bloko eiles į lietuvių kalbą ir rūkėtė, rūkėte, rūkėte, antrąjį, kai buvo diagnozuotas vėžys. Apie pastarąją ligą esate pasakojęs maždaug taip: “Laukiau mirties, bet galiausiai man tai atsibodo ir aš pradėjau gyventi”. Pradėti gyventi iš naujo jums teko ir po sūnaus savižudybės. Kaip jūs, tokia gležna poeto siela, radote jėgų?

Atrodo, galėjau ir turėjau teisę palūžti. Deja, nesu ir giliai tikintis, kas man būtų palengvinę kančias. Negaliu atsakyti į šį klausimą, bet visada žinau – gyvenimas yra pati didžiausia vertybė. Turėjau dėdę Rapolą, kaimo filosofą. Kartą nuvažiavome su J. Marcinkevičiumi pas jį. Justinas paklausė jo, kokia gyvenimo prasmė. Mano dėdė atsakė atsakymu: “Kas? Kas?”. Jis nežinojo tokio žodžio “prasmė”. Kai Justinas paklausė: “Kodėl žmogus gyvena? “, dėdė, pasikrapštęs galvą, atsakė: “Kad malonu gyventi”. Esu perskaitęs krūvas filosofinių veikalų, vis tikėdavausi ten rasti atsakymą į šį klausimą. Pati gamta žmogui prisakė, kad turi gyventi, auginti savo vaikus. Man įdomus gyvenimas, nenuobodu gyventi. Šeima, geri draugai ir net mirusieji mums padeda gyventi – atsiminimas apie juos, bendrai praleistos minutės. Buvome trys muškietininkai draugai – A. Maldonis, J. Marcinkevičius ir aš. Su A. Maldoniu draugavome kelis dešimtmečius. Buvome sutarę kiekvieną penktadienį važiuoti meškerioti, turėjome tikslą pamatyti kuo daugiau Lietuvos ežerų. Su juo mus jungė labiau buitinė draugystė, su J. Marcinkevičiumi – labiau dvasinė. Esu dėkingas likimui, kad turėjau tokių gerų draugų.

-Kokia būtina ilgos draugystės sąlyga? Be to, jūs visi buvote poetai, tad lyg ir konkurentai, ar tai netrukdė draugauti?

-Draugystėje negali būti falšyvas. Gali turėti ydų, bet negali būti nenuoširdus. Iš mūsų trijų draugų aš buvau pats nerimčiausias, bet tai netrukdė mums draugauti. Draugystėje, kaip ir šeimoje, vienas kitą papildai. Mane poezijoje visada labiau domino privatus žmogaus gyvenimas, kasdienybė, juk buityje irgi yra būties. Nors esu kilęs iš kaimo, bet gyvenęs Kaune, ėmiau jaustis miestiečiu, net parašiau poemėlę “Priemiesčio berniokas”. Justinas rašė apie Lietuvą, jo pasaulėžiūros, kūrybos šaknys tvirtai suleistos į lietuvišką kaimą. Pavydo nebuvo. Justinui buvo lemta būti poezijos lyderiu, tai buvo ir jo misija, ir jo bėda – didžiulė atsakomybė būti lyderiu.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Vidurvasaris Nidoje – su Thomo Manno festivaliu

Šiuolaikinio menininko ir muziko gyvai įgarsinamas nebyliojo kino filmas, garsiojo vokiečių...

Belaukiant eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“ – nemokamas seansas MO muziejuje

Liepos 3 d. MO muziejuje vyks įvadinis eksperimentinio kino festivalio „Suspaustas laikas“...

„Neužmušamos katės“ vaidmuo: knyga apie Gražinos Ručytės-Landsbergienės keturių dešimčių patirtis

Tremtinė – Baikalo ežero žvejė, pianistė, žinomiausio pasaulyje šiuolaikinio Lietuvos...

Į Lietuvą atvyksta literatūros žvaigždė Lutzas Seileris

Į Lietuvą atvyksta vienas žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų Lutzas Seileris. Neseniai...

Rytis Valantinas. Menas tuo ir įdomus, kad neapibrėžiamas

„Šiaip kūryba yra saldus dalykas, jeigu... ji įvyksta“, – menotyrininkei Ramutei...

Top naujienos

Šios pratybos neatsitiktinai tapo Rusijos taikiniu: sugriovė mitą, kad Lietuvą užimtų per 48 valandas (199)

Lietuvą užimtų viena dar neišsiblaiviusių rusų desantininkų kuopa. Jei ne per kelias, tai...

Vilnietė vos spėjo užsidengti veidą: klaida virtuvėje baigėsi gaisru ir sprogimu (1)

Pernai gyvenamosios paskirties pastatuose Lietuvoje užfiksuota beveik 2800 gaisrų. Nors visi...

Vilniuje žmones traiškiusį Balkūną lygtinai paleido į laisvę, jis vėl sukėlė avariją ir iš jos paspruko (216)

Prieš aštuonerius metus visą Lietuvą sukrėtusios kraupios avarijos, per kurią žuvo jaunas vyras...

Ruošiasi avarijai Astrave: gyventojams jokiu būdu nereikia pulti evakuotis (1)

Sužinoję apie avariją Astravo atominėje elektrinėje, gyventojai turėtų imtis trijų veiksmų:...

Adamkus santykiuose su Nausėda laikysis vieno principo papildyta (55)

Prezidentas Valdas Adamkus teigia, kad dešimtmetis po jo kadencijos praėjo stebėtinai greitai,...

Palikęs šiukšles netoli Olando kepurės neįtarė, kas laukia: pateko į spąstus (24)

Pajūrio regioniame parke netoli Olando Kepurės didžiulį kiekį šiukšlių lyg niekur nieko...

Artinasi galinga stichija: kuriems Lietuvos miestams klius labiausiai (79)

Atrodo, kad iki trečiadienio pietų alinęs karštis tuoj galingai pasitrauks. Meteorologų tarnybos...

Diplomus atsiėmusios MRU studentės nusimetė mantijas – štai, ką vilkėjo po jomis (2)

Trečiadienio popietę sostinės Mykolo Romerio universiteto ketvirtakursiams išdalyti aukštojo...

Košmarą Jurbarke išgyvenusią nepilnametę aplankęs Vaitulionis sukrėstas: norėjau smarkiai apkabinti ir verkti (21)

Istorija apie žiauriai sumuštą nepilnametę sukrėtė visą Lietuvą. Ilgą laiką Kauno klinikose...

Baigiama Kauno Vienybės aikštės rekonstrukcija: kloja iš Portugalijos atplukdyto granito dangą (13)

Kaune po kelių mėnesių bus baigta Vienybės aikštės rekonstrukcija. Skaičiuojama, kad jau...